Dominuoja fašistinis naratyvas aukštinant savo šalies karinę galią, niekinant Ukrainą ir jos žmones. Visais įmanomais aspektais. Nuo „bailios“ kariuomenės iki „kreivos“ kalbos ir nevykusios kulinarijos. Tai nesibaigianti savigyra, dažnai primenanti desperatišką grupinį pasiguodimą. Tai įmantrūs monologai apie žaibišką priešo sutriuškinimą ir neišvengiamą didžiojo blogio – Vakarų – žlugimą. Žinau, nieko naujo. Bet pastaruoju metu galima įžvelgti ir ką kita. Jų baimę.
Iš visų 2021 metais nutikusių įvykių, pasirodo, didžiausią įspūdį rusams paliko Aleksejaus Navalno grįžimas į tėvynę, jo suėmimas ir sugriežtintos represijos prieš piliečius, iš esmės užbaigusios santykinės laisvės reikšti nepasitenkinimą valdžia etapą.
Nuomonių apklausų duomenimis, masinių represijų baimė ir nerimas dėl valdžios savivalės pasiekė aukščiausią tašką nuo pat 1994 m., kai pradėti rinkti tokie duomenys. Antroje rusiškų neurozių vietoje įsitvirtino artėjančio karo baimė.
Tiesa, visuotinis nerimas pradėjo augti kiek anksčiau – 2018 metais, kai Rusijoje buvo įgyvendinta pensijų reforma ir padidintas pensinis amžius. Padrąsintas visuotinės telkiančios euforijos dėl Krymo aneksijos ir „triuškinamos“ Vladimiro Putino pergalės eiliniuose rinkimuose, režimas tai palaikė signalu, kad su ta romia avinų banda jau galima daryti, ką tik nori. Truputį persistengta, bet kam nepasitaiko?
Buvo sulaužytas ilgametis nerašytas susitarimas: valdžia nekiša nagų prie sovietinės sistemos relikto – socialinių pašalpų, o tauta nekreipia dėmesio į jos nešvarius reikalus. Reitingai ėmė drastiškai kristi – nuo prezidento ir ministrų iki merų ir gubernatorių.
Tauta ėmė dar labiau nei bet kada nekęsti elito. Tačiau paprasti žmonės Rusijoje nieko nereiškia. Niekam nerūpi tas užgniaužtas, ilgalaikis, latentinis bejėgiškumo jausmas, prasiveržiantis neapykanta opozicijos likučiams: kam ji erzina valdžią!? Arba dar keistesniais sprendimais – pavyzdžiui, protestuojant balsuoti už komunistus (nes daugiau nėra už ką); tai ir fiksuota 2021 metų parlamento rinkimuose.
Režimas nėra jautrus masių nuotaikoms, tačiau Kremlius puikiai supranta eilinio ruso psichologiją. Jie pernelyg gudrūs, kad kartotų XX a. šalį valdžiusių politikų klaidas. Viskas turi savo ribas, masės gali pajudėti, jeigu ilgą laiką bus nelaimingos ir sudirgusios.
Krymo operacija bei Rytų Ukrainos atplėšimas buvo tas balzamas, kuris padėjo sutepti girgždančius ratus, tačiau stebuklingas poveikis baigėsi. Reikia veiksmo, kuris priverstų visa tai pamiršti ir sutelktų liaudį aplink vėliavą.
Visi žino, kad ekonominio klestėjimo arba masinės patriotinės mobilizacijos laikotarpiais politinis nerimas sumažėja. Kai reikia ginti tėvynę, niekas nekelia triukšmo dėl pensijų reformos ar didelių kainų. Nebent tėvynės išdavikai, bet Rusioje jau seniai yra efektyvių ir efektingų priemonių juos pažaboti.
Rusų pasisakymai interneto forumuose ir komentarų skiltyse apibrėžia dvi kryptis. Viena visuomenės dalis yra paversta zombiais, pasiruošusiais žygiuoti ir daryti viską, ką tik lieps valdžia. Kita, tyliai kenčianti dalis, yra tarsi nusišalinusi nuo to, kas vyksta jų valstybėje. Tie žmonės mąsto ir kalba taip, tarsi iš anksto norėtų atsiriboti nuo savo valdžios veiksmų. Jie atsisako prisiimti moralinę atsakomybę už jau nutikusius ir dar tik bręstančius įvykius. Visa tai, kartu su augančiais represijų ir neteisėtumo lūkesčiais, psichologine prigimtimi primena nuotaikas Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Būtų galima nekreipti dėmesio: Rusija yra regėjusi žiauresnių laikų ir baisesnių vedlių. Tačiau politinės ir psichologinės transformacijos vyksta kitų nerimą keliančių globalių procesų fone. Vakarai, triumfavę po Sovietų imperijos žlugimo, dabar patys sutrikę, susiskaldę, o jų tradiciniai varžovai – vis įžūlesni ir stipresni.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą būriai poetų, rašytojų ir kitų menininkų aukštino šventą kovą ir patriotizmą, peikdami visuomenės ištvirkimą, silpnumą, naivumą. Tas karingas nuotaikas 1914 metais apibendrino Vokiečių poetas Stefanas George'as: „Mes gyvename bailumo, šiukšlių ir banalybės amžiuje“. Netrukus daugelis tų šauklių jau grąžė rankas su siaubu regėdami kraują, purvą ir kareivių žarnas medžiuose. Eilėmis šlovinti pergalę mūšyje – ne tas pats, kaip eiti į durtuvų ataką chlorino dujų debesyje.
„Karas yra vienintelė pasaulio higiena“, – teigė Filippo Marinetti, futuristų judėjimo įkūrėjas ir vienas fašistų ideologijos autorių. Mintį vėliau patikslino Kinijos diktatorius Mao Zedongas: „Revoliucinis karas yra antitoksinas, kuris ne tik pašalina priešo nuodus, bet ir išvalo mus nuo mūsų pačių nešvarumų“.
Ar mūsų laikai jums nieko neprimena? Vakarų visuomenės nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyvena taikoje. Tiesa, kariai buvo siunčiami tai į Korėją, tai Vietnamą, tai Afganistaną, tačiau tik labai maža dalis vakariečių asmeniškai yra susidūrę su organizuota prievarta, kitaip tariant, karu. Nors formaliai vis dar minimi žuvusieji praeities konfliktuose, karas yra tapęs kažkokia teorine grėsme, sunkiai suvokiama anomalija.
Tuo pačiu karas yra svarbi pramogų industrijos dalis. Knygos, filmai, žaidimai, skirti praeities mūšiams, didvyriams ir niekšams. Kraujas ekranuose liejasi laisvai, bet žmonės nesugeba vertinti karo taip rimtai, kaip jis nusipelno.
Lengviau ignoruoti tai, kas yra niūri ir slegianti tiesa. O ji – akivaizdi. Karai daug kartų pakeitė civilizacijos raidą, atverdami kelius į ateitį ir užbaigdami epochas. Vienaragių augintojai ir protesto kreidučių aktyvistai pasipiktintų sužinoję, kad būtent dėl žmonijos polinkio ir organizuotą smurtą po karų atsirado tokie reiškiniai kaip visuotinio švietimo sistema, socialinis draudimas ir internetas. Žinoma, ir skrydžiai į kosmosą – Antrojo pasaulinio karo raketų ir vėlesnės dviejų priešiškų supervalstybių kovos pasekmė.
Gali būti, kad mes, kaip rūšis, esame pasmerkti smurtauti iki istorijos pabaigos. Sporto varžybos, komandų vėliavos ir kruvini sirgalių susirėmimai – visi tie taikos meto protezai, padedantys nuslopinti prigimtinį mūsų poreikį kovoti ir dominuoti. Socialinis eksperimentas Rusijoje – tik dar vienas įrodymas, kad žmonės nesikeičia, tobulėja tik priemonės jų smegenims išplauti, kad būtų užtikrintas faršo tiekimas patrankų mėsos fabrikams.
Kadaise JAV prezidentu antrai kadencijai buvo išrinktas Woodrow Wilsonas, kuris savo kampaniją grindė šūkiu „Jie neįtrauks Amerikos į karą“. Tačiau mažiau nei po metų jo valdymo JAV paskelbė karą Vokietijai, o jo tautiečiai, pamiršę taikią retoriką, veržėsi į frontą. Kas nutiko? Ogi buvo pasitelktas senas geras mitų pasakojimo menas. Tiksliau, įkurtas Visuomenės informavimo komitetas, kuriam ėmėsi vadovauti George'as Creelas – modernios strateginės komunikacijos krikštatėvis.
Karą Europoje jis suvokė kaip prekę, kurią tereikėjo gražiai supakuoti ir parduoti savo tautiečiams. Kampanija buvo nepaprastai sėkminga. Šis požiūris sukūrė naują požiūrį į reklamą ir viešuosius ryšius.
Taip, anuomet viskas buvo daroma dėl švento reikalo – sutramdyti agresorių, keliantį pavojų viso pasaulio taikai. Kažką panašaus dabar savo tautai pardavinėja ir Kremliaus strategai. Juk blogis turi daug veidų, o doro žmogaus pareiga – išrauti jį su šaknimis. Visiems laikams.