Liudo Mažylio romane – ir išgalvoti įvykiai, ir tikri keturių Nepriklausomybės Akto kopijų pėdsakai

Lietuvos Nepriklausomybės Aktą suradęs profesorius Liudas Mažylis visus nustebino debiutavęs kaip grožinės literatūros autorius. Leidyklos „Šviesa“ išleistoje knygoje „99 metai po įvykio“ savo žymiosios kelionės aplinkybes autorius aprašo pasitelkęs vaizduotę, supindamas istorinius įvykius su fantazija. Dėl to knygos skaitytojai priversti nuolat dvejoti, kurie įvykiai realūs, o kurie – išgalvoti. Tiesa, tarp istorinių faktų knygoje yra paminėti visi keturi Akto egzemplioriai – kaip jie atsirado ir kur galėjo pradingti.

Pasirinktą knygos žanrą pats autorius vadina „veiksmo dokumentika“. Istoriniai faktai persipina su išmone, o rizikingos įvykių rekonstrukcijos papildo neginčytiną realybę. Pagrindinis veiksmas knygoje vyksta 99 metai po įvykio, apie kurį visi daugiausia kalba, taip pat ir kitose epochose. Todėl knygoje nuolat pasikartoja nesuvaldomo laiko, nesibaigiančių kelionių, ieškojimo ir išsipildymo motyvai.

Pasak L. Mažylio, praėjusių metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimo istorija iki šiol yra pakankamai dramatiška, paslaptinga ir net mistiška.

„Daugelio dalykų net dabar nepavyksta logiškai paaiškinti. Pavyzdžiui, kaip Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybių aprašymas socialiniuose tinkluose atsirado dar gerokai iki jį atrandant? Arba kodėl dokumentas buvo surastas vos per kelias valandas, nors iki tol jo nerado net kelios ankstesnės istorikų kartos? Nutariau, kad šiems paaiškinimas reikia meninės išraiškos, todėl knygoje realybę sujungiau su fikcija“, – sako L. Mažylis.

Autorius norėtų, kad jo knyga paskatintų skaitytojus į kai kurias vietas pasigilinti pakartotinai ar iš naujo permąstyti istorinių įvykių svarbą. Kaip ten bebūtų, kiti Akto egzemplioriai kol kas nesurasti, todėl istorija dar nesibaigė.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Pasakojimas apie dokumento egzempliorių su „Tyraba“

– Tą Dokumento egzempliorių signatarai pasirašė apsidrausdami. Posėdžio pabaigoje. Dėl atsargos. Tas dokumentas nebuvo planuotas. Jis neturėjo būti pagrindinis. O dešimt metų po to įvykio būtent tas egzempliorius tapo pagrindinis. Iš jo buvo gaminamos visos Dokumento faksimilės, skirtos publikuoti spaudoje.

– Pasirašė apsidrausdami? Nuo ko jiems reikėjo apsidrausti?

– Tam atvejui, jei karinė valdžia imtųsi ypatingų represijų. Kad tas egzempliorius išliktų.

– O jis išliko?

– Be abejo, tąkart išliko. Juk iš jo dešimt metų po įvykio buvo gaminamos fotografinės klišės. Bet dar po dešimtmečio prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Saugyklos, archyvai, muziejai ir juose saugomi dokumentai ėmė klajoti iš vietos į vietą. Kažkur nuklydo ir egzempliorius su „Tyraba“. Paskui atėjo sovietmetis. Dokumentą imta ignoruoti. Lyg jo nė nebūtų buvę. Iššūkis sovietams buvo nelengvas. Imta drausti apskritai minėti Dokumentą. O kartu skleista ir „nulinė“ versija – esą Dokumento niekada nebuvę, nebent įrašas posėdžio protokole.

– O kaip faksimilės, skirtos publikuoti?

– Dešimt metų po įvykio buvo pagaminta fotografinė klišė.

– Akivaizdu, kad buvo. Tai kokia dar „nulinė“ versija?

– Neva ta fotografinė klišė – kompiliacija. Sudėliota iš įvairių kitų dokumentų. Pažiūrėjus taip ir matyti: vaizdo dalys tikrai nevienodo tamsumo. Nuo puslapio viršaus žemyn – tamsyn.

– Tai kompiliacija ar ne kompiliacija?

– Gal ir kompiliacija. Bet veikiausiai – ne, tas Dokumento egzempliorius, manau, vis dėlto egzistavo. Su visais dvidešimčia parašų.

– Kodėl jie rašėsi jį posėdžio pabaigoje?

– Tai mašinraštinis egzempliorius, bet tikrai ne pirmas į rašomąją mašinėlę įdėtas lapas. Dokumentas spausdintas per kalkę. Jame, kaip žinia, daug klaidų. Ypač žiaurios dvi: atspausdinta ne „Taryba“, o „Tyraba“, ir ranka įrašyta „kaipo“. Iš to seka logiška išvada: tokį prastą juodraštinį variantą jie galėjo pasirašyti nebent pabaigoje – kaip dar vieną dėl atsargos, apsidrausdami.

– Kur to egzemplioriaus reikėtų ieškoti dabar?

– Yra trys versijos: Lietuvoje, Rytuose ir Vakaruose.

– Tu kažkodėl nepamini, kad gal tai jokia ne kompiliacija. Tas egzempliorius galbūt sunaikintas. Gal jis seniai nebeegzistuoja?

– Tiesiog taupau resursus. Juk svarstymai apie tai, kad ieškome to, ko nėra, būtų tuščias laiko gaišinimas.

– Tai pagaliau kas yra šis Dokumento egzempliorius? Kompiliacija? Kopija? Originalas?

– Jei ne kompiliacija, tada – originalas!

– O jei paprašyčiau tavęs papasakoti ką nors paprastesnio?..

– Tada turėčiau nuvilti. Toliau bus tik sudėtingiau.

Pasakojimas apie „avilio“ egzempliorių

– Tą pačią dieną, kai signatarai rašėsi Dokumentą, vieną jo egzempliorių jie įteikė seniausiajam iš saviškių, iš tų dvidešimties.

– Kokiu tikslu?

– Kad gerai paslėptų.

– Kodėl reikėjo slėpti?

– Dėl tų pačių priežasčių: kad išliktų.

– Kodėl jis vadinamas „avilio“?

– Nes, pagal vieną iš versijų, vėliau – po daugelio metų – neva „buvo atsiradęs“ avily.

– Ar tas egzempliorius – mašinraštinis?

– Nebūtinai. Bet prigijo, kad mašinraštinis. Juk tikrai buvo dar bent vienas mašinraštinis lietuviškas, tas su „Tyraba“. Ką tik aptarėm.

– Tada ir „avilio“ egzempliorius su klaida – su „Tyraba“?

– Nebūtinai.

– Kaipgi gali būti? Pirmas mašinraštinis egzempliorius – be klaidos, o antras toks pat – jau su klaida?

– Galėjo būti kita kopija. Arba galėjo būti ne mašinraštinis, o rankraštinis.

– Tai reiškia, kad jie tik tą ir darė: kopijavo, daugino ir dėliojo parašus?

– Nepaprastink. Tada nebuvo kopijavimo aparatų. Gal jie perspausdino kaip švarraštį.

– Juolab. Tai tada jie tik tą ir darė, kad kaišiojo ir kaišiojo į mašinėlę pluoštus lapų?! Perklotų kalkėmis.
Spausdino ir spausdino, vis per kalkę, vienąkart su klaidomis, kitąkart jau kaip švarraštį...

– To nežinom ir turbūt nesužinosim.

– Na, o šis Dokumento egzempliorius – kas tai būtų? Kopija, kompiliacija, o gal originalas?

– Jei egzistavo, tai originalas.

– O kaip galėjo neegzistuoti?

– Na... žinia apie jo egzistavimą paskleista gana vėlai, daug metų po įvykio.

– Sakei, kad neegzistuojančio neverta net aptarinėti.

– Bet taip prigijo: kad ne tik egzistavo, bet ir yra... originalas!

– Betgi jau sakei, kad anas egzempliorius – spausdintas per kalkę, su „Tyraba“, – yra originalas!

– Tai irgi tiesa.

– Tai kur to „avilio“ egzemplioriaus ieškoti dabar?

– Turbūt kur nors Lietuvoje...

Pasakojimas apie „Oscar’o Woehrle’ės“ egzempliorių

– Po to, kai pasirašė, vieną Dokumento egzempliorių jie nusiuntė Vokietijos parlamento katalikų centro frakcijai. Opozicinei to meto jėgai.

– Kaip jį nusiuntė?

– Per palankų Lietuvai žmogų, elzasietį profesorių. Oscar’ą Woehrle’ę. Jis tada redagavo Vokietijos kariškių laikraštį. Leidžiamą Vilniuje.

– Kokiu tikslu nusiuntė?

– Kad paskelbtų Berlyno laikraščiuose, parlamente, kad darytų spaudimą valdžiai ir ta pripažintų Lietuvą.

– Ar tas Dokumento egzempliorius mašinraštinis, ar rankraštinis? Ar jis vokiškas, ar lietuviškas? Ar tai
kopija, ar kompiliacija, ar originalas?

– Veikiau mašinraštinis. Veikiau vokiškas. Jei buvo pasirašytas visų dvidešimties – tada tai originalas.

– O ar galėjo būti nepasirašytas?

– Galėjo. Juk paskelbtas be pasirašiusiųjų pavardžių.

– Tai jį pavyko paskelbti?

– Taip. Berlyne. Visur. Laikraščiuose. Paviešinti parlamente.

– Tai kur jo ieškoti dabar?

– Kokio norėtum? Suskaitmeninto?

– Betgi tu klaidžioji po epochas, pats to nejausdamas! Kaip jis galėtų būti suskaitmenintas?!

– O yra! Atsidaryk Vokietijos parlamento protokolų tinklalapį, ir perskaitysi. Prieiga laisva, mokesčio neprašo.

– Jei jau prieiga tokia laisva, tai ko dar ieškoti?

– Originalo, žinoma. Su visais dvidešimčia parašų.

– Kur ieškoti?

– Vokietijos archyvuose, žinoma.

Pasakojimas apie „karinės valdžios“ egzempliorių

– Kitą dieną po to, kai pasirašė, vieną Dokumento egzempliorių jie įteikė Vokietijos karinės valdžios atstovui Kaune.

– Kokiu tikslu?

– Informuodami karinę valdžią ir prašydami paskelbti Dokumentą.

– Ar tai mašinraštinis vokiškas?

– Tikriausiai.

– Ar tai originalas?

– Jei visų pasirašytas – tada taip, originalas.

– Kur jo ieškoti dabar?

– Vokietijos archyvuose, žinoma.

Pasakojimas apie URM egzempliorių

– Tą pačią dieną, kai pasirašė, popiet, vieną Dokumento egzempliorių jie įteikė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui.

– Kaip jie jį taip greit nuvežė taip toli – net į Berlyną?

– Tas atstovas rezidavo Vilniuje.

– Tikrai buvo toks atstovas?

– Taip. Vilniuje. Georg’as von Bonin’as.

– Kurioje gatvėje jis rezidavo?

– Reikėtų pasitikslinti. Tai nesunku.

– O ar jie tikrai jį jam įteikė?

– Suformuluota neaiškiai. Vienalaikiame liudijime parašyta: „pranešė“. Daugelyje kalbų tas žodis daugiaprasmis. „Deklaravo“. Tai juk tikrai ne žodžiu. Vadinasi, ir įteikė. Bet yra ir kitokių liudijimų.

– Kokie tie liudijimai?

– Vienas lietuvis istorikas neseniai nustatė, kad egzistavo telegrama, kurioje minimas Dokumentas. Ir telegramoje parašyta: buvo dvidešimt parašų.

– Kokiu tikslu tas egzempliorius buvo įteiktas?

– Visais įmanomais tikslais. Informuojant apie nutarimą, prašant pripažinti, leisti paskelbti.

– Ar tai mašinraštinis vokiškas?

– Taip įprasta manyti. Bet galėtų būti ir kitaip. Vienas iš tų dvidešimties pasirašiusiųjų prisimena egzistavus egzempliorių, „gražiai dideliame lape surašytą“.

– Ar tai originalas?

– Neabejotinai.

– Kur jo ieškoti dabar?

– Vokietijos archyvuose, žinoma.

Pasakojimas apie kitas versijas

– Ar tai jau visos versijos?

– Versijų yra ir daugiau. Vienas egzempliorius tikrai guli Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne. Dažnas vilnietis pro ten praeina per gyvenimą gal tūkstančius kartų. Tai mašinraštinis vokiškas. Bet jis nepasirašytas. Dar viena versija: kažką gi jie nešė į „Lietuvos aido“ redakciją. Juk reikėjo paskelbti Lietuvai. Gal vieną iš minėtųjų? Gal kokį kitą? Gal pasirašytą. Gal nepasirašytą. Dar – galėjo adresuoti kitoms valstybėms.

– Tai versijų skaičius begalinis?

– Ne, jis tikrai baigtinis.

– Tai nuo ko pradėti paieškas?

– O ar paieškos, tavo nuomone, dar nepradėtos?!

– O kurio dokumento ieškai TU?

– Blaškausi, juk matai. Nepajėgiu atsisakyti nė vienos versijos. O kurio dokumento ieškotum TU?

– Žinoma, vieno iš tų, įteiktų vokiečiams.

– Logiška. O kurio pirmiau?

– Žinoma, to, kurį įteikė Užsienio reikalų ministerijos atstovui, tam fonui.

– Ne visai suprantu, kodėl būtent šito.

– Juk tu pats įvardijai, kokiais tikslais jis buvo įteiktas. Tie tikslai VISUOTINIAI. Jie UNIVERSALŪS. Informavimas. Prašymas pripažinti, paskelbti. Tai ne koks nors ten „avilys“.

– Betgi dokumentas – Vokietijoje. Vokietija neatiduos.

– Tau į kolekciją? Bet juk tu to ir nesieki!

– Kaip tai nesiekiu?! Siekiu!

– Juk tave pažįstu. Tu nevogsi.

– Neilgai dar tu mane pažįsti. Ir per menkai vertini.

– Manau, kaip tik aukštai.

– Na taip. Mudu pažįstami jau šimtus minučių.

– O jei man norisi manyti – metų?

– Ar kolekcionavimas ir vagiliavimas – tas pats?

– O gal tu nori sukolekcionuoti ir Čiurlionį? Visi jo originalai vienoje vietoje, o tau, regis, ir nuo namų netoli. Taip sau vienu smūgiu viską ir susižertum. Taigi pirmyn!

Pagaliau ji išerzino Kolekcininką tiek, kad jis supykęs atskleidė jai savo planą. Tiksliau, visus planus. Romualda susimąstė. Jos akys ėmė tankiau mirksėti. Iš to jis ir suprato – ji pradėjo įtemptai mąstyti.

– Man reikės tavo asmens duomenų, – pasakė Kolekcininkas.

Romualda nepaklausė kam.

Kolekcininkas pasiūlė paėjėti iki kitos užeigos. Tos su atskira sale, su foteliais ir židiniu.

Ji nepasakė „ne“.

Toje kitoje užeigoje Kolekcininkas ištarė: „Vyras ir moteris.“ Pasakė kaip slaptažodį – neaišku, durininkui ar jai, ar abiem... Durininkas padavė jam raktą.

Kūrenosi židinys. Stovėjo foteliai, staliukai, pianinas, grotuvas...

– Tu lukterėk, – paprašė Romualda.

Panašu, kad ji jau buvo apsisprendusi. Šmurkštelėjo į patalpėlę su nelabai suprantama piktograma „M“. Kuri, na, galėjo reikšti moters siluetą. Ant gretimų durų buvo pavaizduoti lyg ir vyriški ūsai – „V“.