Deja, kaip tik ant šio absurdiško klausimo ir suklupo stambios reklaminės agentūros vadovai, atsisakę vykdyti sutartį su reklamos užsakovu ir patalpinti savo stenduose nepriklausomo kandidato į Seimo narius plakatą, kuriame nurodomi keli neginčijami faktai apie Joną Noreiką ir paties kandidato pozicija gerbti istorinę atmintį.
Išties apstulbino agentūros atstovų paaiškinimas, jog plakato turinys gali pakurstyti nesantaiką... Tipiškas pavyzdys, iki ko gali privesti veidmainiškas politkorektiškumas.
Taip, užimti verslo žmonės gali laikyti filosofiją ar logikos kursą tuščiu laiko gaišimu, bet nestandartinėse situacijose be jų neišsiversi...
Daugiau tiesos, kuri kažkam yra nepatogi, visuomet sukelia to kažko susierzinimą. Bet ar tai yra nesantaikos kurstymas? Daug daugiau bėdos prisidarom pusę tiesos nutylėdami.
O nuodingas kokteilis iš pusiau tiesos, suplaktos su visiškais prasimanymais daro didelę ir ilgalaikę žalą, nes naikina pačią pilietinio sutarimo galimybę, be kurio neįsivaizduojama laisva ir demokratinė visuomenė. Profesoriaus Jokubaičio klausimas, ar yra dar visai Lietuvos visuomenei brangių ir saugotinų dalykų, dėl kurių galėtume sutarti, – visiškai neretorinis. Pelkė ar pilietinis karas... negi pasirinkimas tik toks?
Istorinė atmintis – vienas iš tų dalykų, dėl kurių turėtume sutarti, Būtina sąlyga tam – neišcenzūruota, nekupiūruota tiesa. Kas nutinka, kai faktai vertinami selektyviai – akivaizdžiai rodo Generolo Vėtros atminimo lentos epopėja.
Taigi, liepos 27 d. paryčiais Vilniaus mero sprendimu UAB „Grinda“ pašalina atminimo lentą Generolui Vėtrai nuo mokslų akademijos bibliotekos sienos.
Juridiškai veiksmas nelabai kuo skiriasi nuo kūju ginkluoto vandalo išpuolio prieš anksčiau čia buvusią granitinę atminimo lentą. Nors kas jau kas, o teisininko išsilavinimą turintis Vilniaus meras pirmiausia turėtų paisyti įsiteisėjusių Aukščiausiojo Teismo nuosprendžių, išteisinančių Joną Noreiką dėl kaltinimų savanorišku bendradarbiavimu su vokiečių okupaciniu režimu.
Pagarba prezidentui, kuris neišsigando politkorektiškumo davatkų reakcijos ir nedviprasmiškai pareiškė, kad būtent Vilniaus mero sprendimas sukiršino visuomenę.
Tas klausimas, matyt, netrukus iškils teisiniu lygiu. Sakalas Gorodeckis, vieno iš antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių palikuonis jau baigia skaičiuoti dešimt dienų nuo reikalavimo atstatyti neteisėtai nukabiną atminimo lentą pateikimo. Kol kas savivaldybės administracija net nesiteikė pranešti raštą gavusi...
Reikalavimo neįvykdžius bus teikiamas ieškinys teismui. Teisinis procesas gali užtrukti mėnesius, bet viena aišku jau dabar – lentą nukabinti būtų buvę teisėta tik tuo atveju, jei Aukščiausiasis Teismas pakeistų savo sprendimą Jono Noreikos byloje. O Aukščiausiasis Teismas įvertino visus turimus faktus, aplinkybes ir liudijimus. Naujų iki šiol nežinotų faktų, regis, neatsirado – tad neatsirado ir pagrindo persvarstyti Aukščiausio Teismo sprendimą, reabilituojantį Joną Noreiką.
Tuo tarpu mums, kaip pilietinei visuomenei, jau šiandien svarbu suvesti visus faktus, visus už ir prieš į vieną visumą. Manau, istorikai neturėtų skubėti mitinguoti nuo bačkos, palaikydami vieną ar kitą pusę. Padoriau būtų muštis į krūtinę dėl nepadarytų darbų. Kęstutis Girnius taikliai įvardija visą eilę iki šiol, per trisdešimtį metų taip ir neatsakytų klausimų. Sutinku, pareiga į juos atsakyti ne iš lengvųjų, ir nepavydžiu mokslininkams, kurie imsis darbo prezidento inicijuojamoje komisijoje.
Bet Jono Noreikos atveju, atsakymas nėra toks jau neprieinamas. Žinoma, jis neprieinamas visam tam kurtinių chorui, kuris nenori girdėti faktų kalbos. Tas kurtinių choras lengva ranka nulinčiuotų ir patį Oskarą Shindlerį. Kaipgi – juk nacis iki kaulų smegenų, prisidėjęs prie Hitlerio įsitvirtinimo. Tai, kad jis, naudodamasis savo padėtimi, iš tikros mirties nagų ištraukė šimtus žydų, – viso labo sentimentai ir emocijos. Faktas tik tai, kad jis – nacis... Pasakykite tai Spielbergui.
Šiaip nemanau, kad verta ginčytis su kokiu Arkadijum Vinokuru (klasikinis kurtinio pavyzdys), bet turėčiau jam klausimą – štai mano močiutė Trakų gatvėje Vilniuje gyveno bute, prieš tai priklausiusiame žydui gydytojui. Mama pasakoja, kad močiutės globojama žydaitė, jei į namus pasibelsdavo kas nepažįstamas, slėpdavosi tamsiame kambarėlyje, kur kadaise buvo rentgeno kabinetas, Labiausiai tikėtina, kad tas gydytojas atsidūrė gete. Tai gal iš Stefanijos Ladigienės reikėtų atimti pasaulio teisuolio titulą?
Galų gale, ko jau čia norėti iš tokių, kaip A. Vinokuras... Bet kai vienas autoritetingiausių politikos apžvalgininkų, ir dar turintis istoriko išsilavinimą, – Rimvydas Valatka – prisijungia prie to kurtinių choro, išvadindamas daugumą bendrapiliečių antisemitais – tai jau verčia sunerimti. Manau, kad taip tvirtindamas jis kol kas neteisus.
Tam turėtume pasistengti užkirsti kelią, netgi nepaisant trumparegiškų ir antisemitizmą kurstančių pačios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės demaršų ir pareiškimų. Vienintelis būdas tai padaryti – kalbėti apie faktų visumą ir jų prasmę.
Taip, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, savo parašu tvirtino Šiaulių geto steigimą ir konfiskuoto žydų turto tvarkymą. Tvirtinti, kad šiuos parašus jis padėjo savanoriškai pagrindo nė kiek ne daugiau, nei tvirtinti, kad Judenrato (žydų geto tarybos) nariai ar geto policininkai žydai vokiečių nurodymus vykdė savanoriškai. Vilniaus geto policijos vadas Jokūbas Gencas tiems, kuriuos išgelbėjo, yra gelbėtojas, o tiems, kurių išgelbėti nepavyko – kas?
Taip, Jonas Noreika galėjo atsisakyti pasirašyti minėtus dokumentus, saugodamas savo krištolinę reputaciją, atsistatydinti iš apskrities viršininko pareigų ir prarasti galimybę pridengti antinacinį pogrindį, kuriam priklausė pats ir jo bičiuliai žydų gelbėtojai – Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė ir kiti. Jonas Noreika tuos dokumentus pasirašė tikrai ne iš baimės – nes jau netrukus jis drauge su saujele – vos dešimtuku - Žemaitijos inteligentų – atvirai pareikalavo nutraukti žmonių – lietuvių ir žydų žudymus, o už SS legiono boikotą buvo suimtas ir dvejus metus kalinamas Štuthofe.
Aukščiausiasis Teismas apie Jono Noreikos parašus žinojo ir nevertino jų kaip kolaboravimo. Akivaizdu, kad tai buvo neišvengiama konspiracijos dalis. Būdamas Šiaulių apskrities viršininku ir naudodamasis savo padėtimi jis sudarė priedangą daugelio (niekas nesuskaičiavo, kiek) žydų gelbėjimui. Apskrities išlaikomuose vaikų namuose buvo slepiami išgelbėti iš geto vaikai, tiesioginiai gelbėtojai buvo artimiausi Jono Noreikos bičiuliai.
To paties antinacinio pogrindžio, kurio branduoliui priklausė J. Noreika laikraštyje buvo atspausdintas ir griežtas įspėjimas, kad prie žydų žudymo prisidėję asmenys bus teisiami atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tai – paliudyti ir aktyvių žydų gelbėtojų patvirtinti faktai.
Deja, šiai faktų daliai pasilieka kurti aktyviausi holokausto industrijos adeptai. Ką gi, tokia jau jų užduotis. Ir galbūt visai išmintinga duoti jiems išsirėkti, net ir nacionalinio transliuotojo eteryje... Taip pademonstruojame, kad Lietuvoje neužčiaupiama jokia nuomonė. Bet ar tikrai neužčiaupiama? Ir ne tik nuomonė.
Suskaičiuokime, kiek kartų per pastarąją savaitę buvo linksniuojami tie iš esmės formalūs parašai, ir kiek kartų paminėta, kad Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo? Verta susimąstyti, kokią informaciją tiražuojame, ar tikrai kokybiškai informuojame informacijos vartotoją?
Kai susiduriame su kontroversiškais istorijos reiškiniais, labai pavojinga matyti tik juoda ir balta. Gal praverstų įsivaizduoti pustonių skalę nuo juodo savanoriško kolaboravimo iki aktyvios rezistencijos ir gyvybių gelbėjimo? Sąžiningai įvertinus visus žinomus ir patvirtintus faktus, argi Jonas Noreika-Generolas Vėtra neatsiduria toje skalės pusėje, kuri arčiau gyvybių gelbėtojų? Gal netgi turėtų būti priskirtas prie aktyvių gelbėtojų, nes jo priedangoje veikė visas žydų gelbėtojų tinklas?
Lieka dar vienas „griešnas“ klausimėlis – tai kodėl vis dėlto tas triukšmas, ir kodėl kaip tik dabar? Galim spėlioti. Karbauskio daugumai skandalas dėl lentos, žinoma, pravartus: patogi dūmų uždanga, leidžianti kurį laiką nukreipti patriotų dėmesį nuo žymiai rimtesnio skandalo su piliete I. Rozova ir platesnio skandalo konteksto. Tas platesnis kontekstas labai norėtų likti už kadro. Bet kad ir kaip vartytum faktus, su šiuo skandalu dabar jau susijusi visa seimo dauguma. Klausimas, ar pajudės bent apkaltos Rozovai procesas? Jei ne – Lietuvos piliečiai turės rimtą pagrindą reikalauti pirmalaikių Seimo rinkimų...
Kol verda aistros dėl atminimo lentos, galima laimėti laiko, nukreipti patriotų dėmesį nuo beveik atvirai prieš Lietuvą veikiančių koalicijos partnerių... Bet prie lentos skandalo Karbauskis, regis, nebus prisidėjęs... To skandalo net nebūtų buvę, jei ne liberalas, ministro patirtį turintis Remigijus Šimašius.
Vis dėlto lentos epopėja nepraeis be ilgalaikių politinių pasekmių. Jau artimiausiu laiku kaip grybų po lietaus pridygs visuomeninių judėjimų skambiais patriotiškais pavadinimais, ir tikrai atsiras rinkėjų, kurie už tuos pavadinimus balsuos. Jų turinys, kaip visada, paaiškės tik po rinkimų. Skandalo banga per artėjančius Seimo rinkimus tikrai atneš sėkmę ne vienam radikalui, kurio veiklos naudingumas valstybei šiaip jau keltų abejonių.
Nespėjusi apsiplunksnuoti Laisvės partija praras didelę dalį savo potencialių rėmėjų. Gal tai šansas atsigauti Gentvilo Liberalų sąjūdžiui? Nežinau. Labai linkėčiau rimtiems liberalams kaip nors susitelkti po viena vėliava ir su aiškia programa... Patirtis rodo, kad įvairaus plauko „gelbėtojai“ greičiau limpa prie socialdemokratų, nors tokių atvejų būta ir konservatorių istorijoje...
Vis dėlto, sunkiausi artėjantys rinkimai bus konservatoriams, nes „bačkas“ ant jų ridens ir iš kairės, ir iš dešinės. Turiu taip pat pagrindo manyti, kad rimti ir produktyvių idėjų turintys politikai visuomeninių judėjimų nekurs. Sunkesnis darbas bus sanuoti sistemines partijas. Atsakingam rinkėjui – tai šioks toks kriterijus – o pasirinkimas pagal pažiūras – pakankamas. Bet tai jau kita tema, verta ir atskiro komentaro.