Matyt, tikrai su mūsų tiriamąja žurnalistika yra ne kas, jei už tyrimą jau sueina ir elementarus brokas. Panašu, kad autorė tiesiog nesugraibo temos ir leidžiasi į naivius pritempinėjimus, bet politinio teatro aistroms pakurstyti tokios publikacijos puikiai tinka.
O jei tikslas buvo rinkimams artėjant sumaišyti su žemėmis liberalus, konservatorius ir visus bent kiek profesionaliau žiūrinčius į energetinę Lietuvos nepriklausomybę, tai smūgis – į dešimtuką. Aišku, kad atsiras žmogelių, kurie paims visą tą beletristiką už gryną pinigą (nežiūrint, kad pačiuose protokoluose net su padidinamu stiklu nerastum ko nors bent iš tolo skandalinga).
Turbūt ir mokinukui aišku, kas iš tikrųjų rezga rinkimines intrigas ant tiksinčios Astravo bombos...
Net keista, kad vis dar atsiranda politologų, kurie tebetvirtina, kad Astravas – konservatorių rinkiminis arkliukas, nelabai rūpindamiesi pastebėti, kad nepriklausomai nuo politinių simpatijų ar antipatijų, rinkiminių strategijų ar sukimosi iš padėties postkoroniniame kraštovaizdyje, visi sėdime toje pačioje valtyje ir grėsmės šešėlis nuo Astravo pusės vienodai temdo visų perspektyvas.
Bent jau tų, kurie Lietuvos artimiausiu metu palikti neplanuoja...
Norėčiau, nepaisant to šešėlio, pasidžiaugti neseniai pristatyta TS-LKD programa. Pagaliau matome profesionalaus strateginio planavimo dokumentą su įvardintais iššūkiais, priemonėmis juos įveikti ir tikėtinais rezultatais.
Politologai, komentavę šią programą ir pareiškę kritinių pastabų, vis dėlto pripažino, kad konservatoriai, pirmieji pristatę rinkiminę programą, uždavė aukštą politinės kultūros toną, kurio negalės ignoruoti ir kitos partijos, dalyvausiančios rinkimuose.
Jokių saldžių kalbų, kurias norėtų girdėti patikliausi rinkėjai... Žinoma, konservatoriai susidurs su problema iškomunikuoti šią programą „paprastiems“ piliečiams, bet tai nereiškia, kad problema neišsprendžiama.
Beje, politologai taip pat pastebėjo, kad programoje apdairiai išvengta žodžio „gerovė“. Turbūt neatsitiktinai, nes gerovės valstybės pažadai vis labiau įgyja ironišką atspalvį, asocijuojasi su pažadais, kurių rimtai neketinama vykdyti ir net nesvarstoma, kaip.
Juokauta, kad kitos partijos gali pamėginti kopijuoti šią programą. Tai ko gero būtų netgi sveika. Copy paste – ir štai dar viena puiki programa... Bet valstiečių veiksmai rodo, kad jie tai jau greičiausiai nesivargins.
Tęs tai, ką moka geriau – taškytis pamazgomis.
O gal ir patys supranta (bent kai kurie), kad rimtai programai įgyvendinti būtinas realus potencialas.
Politikos ekspertai ir didesnę patirtį sukaupę įvairių institucijų atstovai jau ne pirmus metus pastebi, kad Lietuvoje didžiausios ir metų metus besikaupiančios problemos susidaro ten, kur labiausiai trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo (to paties bendradarbiavimo pritrūko ir dabar, Astravo paleidimo išvakarėse) . Ko gero pirmą kartą ši tarpinstitucinių ryšių stokos problema atsispindi rinkiminėje programoje...
Valstybės valdymo sistema tam tikra prasme veikia kaip žmogaus smegenys, kuriose kiekvieną dieną miršta kažkiek nervų ląstelių, o dalis taip ir nepanaudojamos visą gyvenimą.
Bet padėtį gelbsti naujos jungtys, išjudinančios ir įjungiančios tas miegančias „atsargines“ ląsteles ir taip kaskart atstatančios normalų smegenų funkcionavimą – su sąlyga, kad stimuliuojame tų jungčių susidarymą nuolat mankštindami protą – net jeigu tai – tik kryžiažodžių sprendimas ar viktorinos... Tarpinstitucinis bendradarbiavimas – alternatyva dabartiniam valstybės valdymo chaotiškumui.
Valstybė, kuria galėtume pasitikėti kiekvienas...
Skamba kiek utopiškai šiandieninės pasitikėjimo krizės kontekste, kai valdžios atstovai kiekviename pilietyje pirmiausia mato potencialų sukčių ir pažeidėją, o eilinis pilietis nuolat gyvena įtarimais, kad valstybė bando jį apgauti, ir apgauna, teikdama nekokybiškas viešąsias paslaugas.
Bet taip visai nebūtinai turi būti visada. Kaip valstybė turtėjame ir , Ingridos Šimonytės pastebėjimu, visiškai normalu, kad tikimės geresnės kokybės viešųjų paslaugų – o jos turėtų būt padoriai apmokamos ne dėl to, kad mums labai gaila sunkiai dirbančių gydytojų ar mokytojų, o dėl to, kad subrendome kokybei ir esam pasiruošę už ją mokėti. Ir tam nebūtinai reikia naujų mokesčių – tuos pačius galima panaudoti žymiai racionaliau...
Valstybė, kuria galėtume pasitikėti... Kaip labai to reikėtų jau dabar, kai skaičiuojame savaites iki nesaugios branduolinės jėgainės paleidimo mūsų pašonėje. Tačiau visai ne atsitiktinai per TS-LKD programos pristatymą apie Astravą net nebuvo užsiminta. Kodėl? Todėl, kad tai – ne rinkiminė tema. Tai tema, dėl kurios turėtų sutarti visos partijos ir visi veikiantys politikai, ir valdantieji, ir opozicija. Nes užtektų vieno nuodingo Astravo kvėptelėjimo, kad visos tos programos – kairiosios ir dešiniosios - virstų vėjo blaškomais radioaktyviais pelenais...
Sakote, tokia tikimybė menka? Deja, ji net smarkiai per didelė. Pigesnė elektra vilioja? Bet šiandien nėra jokių garantijų, kad ji bus pigesnė. Vienintelė pigesnės elektros garantija – energetinė nepriklausomybė. Kad ir ką kalbėtų valdančiųjų propagandistai, konservatoriai vieninteliai šiuo klausimu veikė ir tebeveikia nuosekliai. Dar daugiau, net jei išvengsime branduolinės katastrofos, bet neapginsime savo ilgalaikių interesų dabar, mūsų anūkams ir proanūkiams teks pirkti tą nedraugiškos šalies elektrą ir pakloti milijardus už atidirbsiančios per kelis dešimtmečius elektrinės uždarymą. Taip, tarsi vienos Ignalinos dar būtų maža...
Kaip būtų gerai, jei šiandien galėtume pasitikėti bent vienu iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų. Jei bent vienas jų turėtų šachmatininko gebėjimų pramatyti nors tris ėjimus į priekį, ką jau kalbėt apie penkis – šešis... Jeigu prie valstybės vairo stovėtų tikras politikas.
Tie katalikai, kurie taip aršiai agitavo prieš Ingridą Šimonytę, dabar turėtų pasibarstyti galvas pelenais , muštis į krūtinę ir dieną naktį melsti stebuklo, kuris padėtų išvairuoti Lietuvą, Latviją , Estiją ir galiausiai visą Europą iš Astravo spąstų...
Nekenktų pasimelsti ir mums visiems, ir net jei valstybės vyrai nepriekaištingai vykdytų savo pareigas.
Deja turime prezidentą, kuris, regis, nelabai iki šiol susigaudo, kur atsidūrė. Jo atsisakymas dalyvauti Baltijos valstybių vadovų susitikime panašus į aikštingos panelės atsisakymą eiti į šokius, nes jai nepasiuvo tinkamos suknelės. Ką gi. Panelė tokią teisę tikrai turi. Bet ar prezidentas turi teisę praleisti progą, galbūt lemtingą progą, atstovauti ir ginti Lietuvos interesus aukščiausiu lygiu ? Galbūt nesijaučia galįs įtikinamai nušviesti realią padėtį?
Prašo energetikos ir užsienio reikalų ministrų suderinti pozicijas. Bet ar jos suderinamos? Pagarbos verta Lino Linkevičiaus laikysena turėtų susilaukti prezidento paramos ir bendradarbiavimo, bet prezidentas, užuot atlikęs konstitucinę priedermę atstovauti Lietuvos interesus tarptautiniuose santykiuose, neria į krūmus, vos tik reikia tuos interesus suatstovauti tiesiogiai ir asmeniškai. O gal kaip tik nuosavos pozicijos prezidentas ir neturi?
Lietuvos prezidentas turi ne taip jau mažai galių ir teisių – ir dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos tai patvirtina. Vis dėlto vienos teisės prezidentas neturi – jis neturi teisės neturėti pozicijos šaliai gyvybiškais klausimais.
Juolab, kai tokią poziciją įpareigoja turėti galiojantys įstatymai ir tarptautiniai susitarimai.
Matyt, neturėtų stebinti, kad Gitano Nausėdos komandą vienas po kito palieka patarėjai. Negi tokio prezidento elgesio akivaizdoje galėtų komandoje likti patarėjas nacionalinio saugumo klausimais? O pro jo akis tikriausiai nepraslydo ir tai, kiek kartų pastarosiomis dienomis NATO patruliams teko lydėti Rusijos lėktuvus, pažeidusius Lietuvos oro erdvę?
Šiuo lemtingu momentu Rusija nevengia netgi atviro jėgos demonstravimo - dėl visa ko, jei Lietuvoje atsirastų valios priešintis branduoliniam banditizmui R.Valatkos žodžiais tariant. Bet gal visiškai be reikalo Putino sakalai eikvoja degalus, kai pačioje Lietuvoje atsiranda tokių politikos veikėjų, kaip jau minėtas seimo vicepirmininkas, greičiausiai į antiastravinį sąjūdį ir įstojęs vien tam, kad reikiamu momentu detonuotų iš anksto pasiruoštą „sprogmenį“ ir sukeltų kuo daugiau triukšmo...
O prezidentas vis dar laukia, kad ministrai paruoš kažkokį išganingą susitarimo projektą, kuriuo būtų galima prisidengti.
Šiaip tai visiškai natūrali savimi nelabai pasitikinčio, neryžtingo žmogaus reakcija. Grėsmė tokio masto, kad ramiau tuo tarpu ją tiesiog ignoruoti arba apsimesti, kad ignoruoji.
Tai pateisinama eilinio žmogelio atveju (beje, naujausios apklausos būtent tai ir rodo – ne adekvatų padėties vertinimą, kaip bando aiškinti vienas kitas politologas, o būtent instinktyvią reakciją, panašią į tą, kurią demonstruoja vikšras, apsimetantis sausa šakele, pajutęs netoliese judant kažką pavojingą). Bet ar tokia reakcija tinka prezidentui? Mano galva, tai tiesus kelias į apkaltą.
Palyginus su tokiu neveiklumu Astravo paleidimo išvakarėse, Paksui kadaise pareikštieji kaltinimai atrodytų visiška smulkmena.
Lietuva šiandien vis dar turi galimybę išjungti linijas į Latviją ir neleisti Astravo rezervui naudoti Kruonio. Batka Lukašenka gal kai kam ir atrodo beprotis, bet tikrai toks nėra, ir nemanau, kad paleistų Astravą be užtikrinto rezervo.
Lietuva vis dar turi savo rankose kozirius, kuriais gali išreikalauti, kad Astravo jėgainė nebūtų paleista, kol neužtikrintas jos veikimo saugumas pagal oficialius tarptautinius standartus ir neveikia nuolatinė bendra stebėsena. Tuo tarpu atsisakyti akivaizdžių derybinių pranašumų net nepabandžius jais pasinaudoti, būtų tikra beprotybė.
Net jeigu neabejojame, kad jėgainė vis tiek bus paleista, visiškai ne vis tiek, kaip tai įvyks ir kokios bus jos plėtros perspektyvos. Atidėjimas vardan saugumo yra daugiau negu realus. Bet apie tai būtina ne tik kalbėtis visais įmanomais formatais, argumentuojant taisyklinga politine ir diplomatine kalba, juolab - nepraleidinėjant tokių svarbių progų, kaip trijų Baltijos valstybių vadovų susitikimas. Tam reikia veikti greitai ir apgalvotai, šiandien, ne vakar ir ne rytoj.