Kaip taip gali būti? Juk jau baigiam skaičiuoti trečią nepriklausomybės dešimtmetį... Taip, nesidomėjimą istorija visuomenės mastu lemia pirmiausia pasenęs jos dėstymas mokyklose ir ypač ten, kur rengiami būsimieji pedagogai (aš jau nekalbu apie menką (su retomis išimtimis) pastarųjų motyvaciją tobulėti). Atrodytų, subyrėjus geležinei uždangai, nebėra draudžiamų ar nepatogių temų nei istorikams, nei žurnalistams.
Ginama dešimtys disertacijų, rengiami seminarai, tik kur tas rezultatas – padoriai papasakotas paprastam žmogui suprantama kalba sudėtingų istorijos tarpsnių naratyvas?
Pavyzdžiui, Birželio sukilimas, jo eiga ir sukilėlių motyvai iki šiol daugumai mūsų piliečių pasilieka itin miglota tema. Iki šiol, kai kam nors ir vėl užeina noras sumaišyti sukilėlius ir sukilimo vyriausybę su holokausto vykdytojais, statistinis lietuvis nežino, ką atsakyti.
Galėtų atsakyti, kad sukilėlių ir itin trumpai gyvavusios vyriausybės vaidmuo nebuvo vien simbolinis: kažin, jei ne sukilėliai, ar Lietuvoje nebūtų įvykę daugiau tokių susidorojimų su beginkliais kaliniais, kaip Rainiuose; kažin, kiek turto būtų netrukdomai išvežta, o gal ir paruoštų ištremti žmonių... Yra tekę versti iš lenkų kalbos anoniminio liudininko pasakojimą apie tai, kaip sovietams traukiantis iš kalėjimo ištrūkę kaliniai pamanė, kad artėjantys dulkėti tankai – jau vokiečių. Žvaigždes pamatė per vėlai. Liudininkas liko gyvas per stebuklą. Tankams nutolus iššliaužė iš lavonų krūvos...
Žinoma, sutrukdyti sovietų savivalę baltomis pirštinėmis neįmanoma. Teko, ir ne kartą, susiremti su besitraukiančiu iš Lietuvos raudonuoju okupantu ir jo talkininkais. Jei tarp jų pasitaikė ir žydų tautybės asmenų – tai jau ne sukilėlių kaltė. Be to, esama nacių dokumentų, kuriuose skundžiamasi, kad sukelti „spontaniškus“ pogromus Lietuvoje nesiseka... Ir tai faktas, apie kurį turbūt reikėtų kalbėti daugiau, nenorėčiau šiuo klausimu užbėgti istorikams už akių – tik atkreipčiau dėmesį, kad tai svarbu.
Jei ne Gražinos Sviderskytės ir Arvydo Anušausko nepriklausomas tyrimas, Lietūkio garažo žudynės ir šiandien būtų vaizduojamos kaip toks spontaniškas pogromas, surengtas kerštaujančių lietuvių nacionalistų.
Youtube prieinamos abi „Slaptųjų archyvų“ serijos, kuriose pakankamai aiškiai parodyta, jog tas žudynes organizavo einsatzkommando, o civiliais rūbais vilkintys budeliai, – tikėtina, slaptų vietinių gestapo agentų penketas. Vienas jų – net dvigubas NKVD ir Gestapo agentas. Žinoma, tarp parodymo ir įrodymo yra skirtumas. Lietuvos prokuratūros vedama byla nebaigta, ir čia dar tikrai yra ką veikti. Kodėl šios bylos iki galo neištyrė nei vokiečių prokurorai pokariu, nei KGB, galima paaiškinti ne vien technišku įrodymų trūkumu. Kad byla pasiliktų mįslinga buvo paranku dėl propagandinių priežasčių, kurių pakako ir karo metu, ir pokariu.
Pirmiausia naciai žydų pogromus ir naikinimą vietinių okupuotų valstybių gyventojų rankomis stengėsi skatinti slaptai, kad jų pačių vaidmuo būtų beveik nepastebimas, ir tik vėliau įjungti metodišką žmonių naikinimo mašiną. Tad interesas garažo egzekuciją pavaizduoti kaip spontanišką keršto proveržį sutampa su bendra politika, kurią patvirtina slapti įsakymai einsatzkomandoms. Kaip tik dėl to įvykius fiksavę vokiečių kareiviai susidūrė su bandymais uždrausti fotografuoti, iš vieno netgi atimtas fotoaparatas. Pirmiausia todėl, kad į kadrą neturėjo pakliūti vokiečių kareiviai.
Tačiau kitas fotografas, Wilhelm Gunsilius, pasirodo, susijęs su žvalgyba, fotoaparato neatidavė, teigdamas darąs tai su štabo žinia. Tyrėjai pastebi, kad kaip tik jo nuotraukose niekur nematyti kareivių veidų nei uniformų ženklų – išskyrus vieną, veikiausiai tą, kuris bandė atimti fotoaparatą. Ko gero, jo nuotraukos būtų vertos ir daugiau dėmesio. Mat esama įtarimų, kad galėjo būti sumontuotos, imituojant stebėtojų minios entuziazmą ir slepiant egzekutorių tapatybę. Todėl man ne visiškai suprantamas Arvydo Anušausko skepsis dėl profesionalaus fotografo ir istorinių fotografijų tyrinėtojo Stanislovo Žvirgždo pastebėtų detalių, leidžiančių įtarti, kad kai kurios nuotraukos sumontuotos. Lieka tikėtis, kad ateityje vis dėlto ir šis tyrimas bus pagilintas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad KGB ištisus dvidešimt metų savarankiško šios istorijos tyrimo faktiškai nevykdė, o kai ėmėsi – tai kažkaip vangiai. Atrodo, sovietus visiškai tenkino vokiškoji bylos versija – spontaniškas lietuvių nacionalistų kerštas. O gal ir nėra ko stebėtis; juk Lietuvos valstybingumo idėja sovietams atrodė dar labiau verta paniekos ir pavojinga, nei nacistiniams okupantams, – tad suplakti sukilėlius su Holokausto vykdytojais tokios supainiotos bylos pagalba buvo paprasčiausiai patogu. Raudonųjų ir rudųjų okupantų interesai čia visiškai sutapo.
Liudininkai baigia išmirti, ir lieka daug neatsakytų klausimų: kas buvo tie žmonės, brutaliai nužudyti Lietūkio garažo kieme (tik dalies asmenybės nustatytos, ir jos neturi nieko bendra su pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimais), kas buvo budeliai.
„Slaptieji archyvai“ iškėlė konkrečias pavardes asmenų, vienaip ar kitaip susijusių su SD ir Gestapo struktūromis, ir spontaniško keršto versija, vyravusi daugelį metų, jau nebeatrodo tokia nepajudinama.
Tai, kas žinoma jau dabar, verčia manyti, jog garažo žudynės buvo nuo pat pradžių organizuojamos ir kontroliuojamos einsatzkommando ir grupės vado Franz Walter Stahleher‘io. Juo labiau iš esamų duomenų nėra jokio pagrindo manyti, kad žudynių vykdytojai veikė su sukilimo vadovybės ar laikinosios vyriausybės žinia. Po įvykio laikinoji vyriausybė įsakmiai perspėjo sukilėlius neprisidėti prie žydų naikinimo akcijų.
Tokio žinojimo visiškai pakaktų, kad Lietūkio byla išnyktų iš propagandos taikinių sąrašo. Tad ar nėra mūsų nacionalinis interesas galų gale ją savarankiškai ištirti ir įvertinti, ir svarbiausia – paskleisti aiškią žinią savo piliečiams ir pasauliui visais įmanomais kanalais?
Lygiai taip pat laukčiau iš profesionalių istorikų komentaro apie vieną J. Noreikos – generolo Vėtros istorijos epizodą. Gerai, kad monografijoje nenutylėta jog šio žmogaus, dalyvavusio antinaciniame ir antisovietiniame pasipriešinime, parašai yra dokumentuose, susijusiuose su masiniu žydų naikinimu.
Tačiau ar kas paaiškino platesnei visuomenei, kokia šių parašų prasmė? Ar šie parašai turėjo sprendžiamosios galios? Kitaip tariant, ar reiškė nuosprendį, ar buvo tik nereikšminga „ordnungo“ detalė, su kuria Noreika buvo priverstas taikstytis, kad nebūtų demaskuotas?
Ko gero, getų policininkai žydai ir bendruomenės vyresnieji, sprendę, ką atiduoti sunaikinimui, o ką dar kuriam laikui išsaugoti, nešė gerokai didesnę ir baisesnę atsakomybės naštą.
Gerai, kad Holokausto atminimui pastaraisiais metais Lietuvoje skiriama daug dėmesio. Tas siaubas neturi būti pamirštas, kad niekada daugiau nepasikartotų. Bet turbūt sunku įsivaizduoti ką nors šlykštesnio, kai dėmesiu holokaustui naudojamasi savanaudiškais tikslais. Būtent tokią laikyseną pademonstravo asmuo, sudaužęs atminimo lentą generolui Vėtrai. Tokios laikysenos kaip maro reikėtų vengti žurnalistui ar menininkui. Deja, ne visada pavyksta. Tokį veiksmą, tokią laikyseną iš tiesų sunku apibūdinti. Bet čia jau kaip su pornografija: juridiškai aprašyti, kas tai – labai sunku, tik kai pamatai – abejonių nekyla...
Ryškus tokios negarbingos laikysenos pavyzdys – Rūtos Vanagaitės viražai. Nekyla abejonių, kad ši moteris žino, ką daro. Ir, matyt, todėl daro toliau, nes po tokių „pasirodymų“ kelio atgal nebėra. Bet visiškai nesutikčiau, kad galima būtų statyti į vieną gretą ir Marių Ivaškevičių. Nesu jo kūrybos gerbėja, bet jo prisidėjimą prie Holokausto aukų pagerbimo vertinčiau pozityviai. Lietuvos visuomenė vis aiškiau suvokia Lietuvos žydų bendruomenės žūtį kaip savo nuostolį, vis labiau domisi tais, kuriuos praradom, vis daugiau atranda tiesiog žmogiškų istorijų nežmoniškose istorijos aplinkybėse...
Tik to nežinojimo vis dar labai daug... Ne taip seniai „Bernardinai“ publikavo interviu (taip pat ir vaizdo įrašo pavidalu) su Izraelyje gyvenančiu Genricho Zimano bendražygiu iš raudonųjų partizanų būrio, veikusio Rūdininkų girioje. Išties įdomus interviu ir galėtų būti dar įdomesnis, jei kalbintojas būtų žinojęs, kad tas būrys pasižymėjo ypač žiauriu elgesiu su civiliais gyventojais. Galbūt kalbinamas senolis iš tiesų tik glaudėsi pas raudonuosius partizanus ir pats rankų nesusikruvino, tačiau nieko negirdėti apie išžudytą Bakaloriškių kaimą kažin, ar galėjo. Jo liudijimas būtų gerokai padidinęs interviu vertę.
Tuo tarpu senolis skundėsi, kad nebuvo pakviestas dirbti į Genocido ir rezistencijos tyrimų centrą... Tame pat interviu jis dar teigia, kad labai mažai lietuvių gelbėjo žydus. Daug ar mažai, galėtume sakyti tik suskaičiavę. To paties genocido ir rezistencijos tyrimų centre lyg ir būta planų parengti knygą apie žydų gelbėtojus Lietuvoje, bet kažkodėl planai ir liko planais. Jei tokia knyga šiandien būtų, interviueris būtų galėjęs patikslinti klausimą, kuo remiantis pašnekovas taip manąs. Tuo tarpu mums kaip visuomenei klausimas apie gelbėtojus svarbus kaip atrama, kai vis dar kolektyvinės atsakomybės principu esam pavadinami žydšaudžių tauta.
Tiesą sakant tokios masiškos žydų žudymo operacijos Lietuvoje tapo įmanomos tik po to, kai Stalinas paslaugiai paruošė Hitleriui placdarmą: tūkstančiai potencialių gelbėtojų po didžiųjų pirmosios sovietinės okupacijos „atrankinių“ trėmimų jau mirė iš bado ir šalčio kažkur prie Laptevų jūros.
Atrankiniais tuos trėmimus vadinu todėl, kad į tremiamųjų sąrašus pateko patys šviesiausi žmonės – mokytojai, gydytojai, kariškiai, valdininkai, ūkininkai – tie, kuriuose okupacinis režimas matė pasipriešinimo potencialą. Tie žmonės neabejotinai būtų trukdę ir naciams įgyvendinti žmonių naikinimo planus.
Jei ne tie trėmimai, gal Lietuvoje būtų pavykę „sukorumpuoti“ vokiečių administraciją, laimėti laiko ir išgabenti bent dalį žydų – panašiai, kaip tai pavyko Danijoje. Bet lietuvių jėgos jau buvo per menkos, ir galiausiai dalis taip vadinamų tarėjų, buvusių laikinosios vyriausybės narių už bandymą pasipriešinti nacistinės administracijos reikalavimams, įskaitant ir žydų klausimą, patys atsidūrė Štuthofe.
Vis dėlto ir tarp likusiųjų dar atsirado tokių, kurie rizikuodami savo ir šeimos gyvybėmis glaudė žydus namuose ar paskubomis įtaisytose slėptuvėse. Deja, ši istorijos dalis daugumai pasilieka tokia pat miglota, kaip ir birželio sukilimas.
Apie įkyrų partizanų painiojimą su žydšaudžiais jau esu kalbėjusi, dabar tik pridėsiu, kad šios propagandinės atakos taip pat įmanomos tik dėl to, kad vis dar nepakankamai išmanom pokario realijas, represijų mastą ir pasipriešinimo motyvacijas.
Sunku neatkreipti dėmesio, kad neretai tas žinių spragas stengiasi užpildyti žmonės, visą gyvenimą dirbę gydytojais, ekonomistais. Profesionaliems istorikams tai, suprantama, nesmagu, bet tikrai daugiau laimėtume, jei gerbtume ir vertintume kiekvieną pastangą įnešti daugiau aiškumo.
Be to, reikia pripažinti, kad besikartojančios propagandinės atakos visuomenę kiek išjudino – jaunimas ėmė labiau domėtis istorija. Tiesa, dar toli iki to, kad tas domėjimasis ryškiau atsispindėtų, pavyzdžiui, abitūros egzaminų rezultatuose, bet vis geriau negu nieko. Įvairiausių specialybių žmonės ėmė labiau domėtis šeimos istorija ir atrasti detalių, kurios padeda matyti didžiuosius istorijos sukrėtimus iš arti. Turbūt svarbiausia ir yra suvokti praeities įvykius ne per skaičius, datas, vardus, o per žmogiškumą.