Vis dėlto žvelgdami į apgailėtiną Lietuvos politinę panoramą, norom nenorom turim pastebėti tokio paveikslėlio kultūrines priežastis. Beje, ekonominės deformacijos, palankios oligarchiniam valstybės užvaldymui, atsiremia į tas pačias kultūrines priežastis, bet šį kartą – ne apie tai.
Jau laikas būtų pripažinti, kad šiandien „mėgaujamės“ ilgamečio nacionalinės kultūros politikos nebuvimo rezultatais.
Juos nesunku buvo prognozuoti, bet visoms valdžioms atsirasdavo gerokai svarbesnių reikalų, kurie nustumdavo kultūrą į podukros vietą... Dabartinė dauguma – jokia išimtis, išskyrus nebent gebėjimą mikliai manipuliuoti masinės kultūros gamintojų lankstumu, kai pakvimpa paslėptos reklamos pinigais.
Kažin, ar „Naisių vasara“ būtų turėjusi tokią įtaką rinkėjams, jei tuo pat metu televizijose būtų rodoma bent keletas miniserialų, užtikrinančių pasirinkimo tarp idėjų ir kūrėjų įvairovę. Deja, nei valstybė, nei televizijų vadovai tokios įvairovės nelaikė pirmaeiliu dalyku jau daugelį metų. Svarbiausia buvo reitingai, o nacionalinio transliuotojo atveju – dar ir bičiulių apetitai... Laimei, menininkai nenustojo kurti, ir įvairiose srityse tikrai yra kuo pasidžiaugti, bet klausimas, kokiai Lietuvos piliečių daliai tie jų kūrybos vaisiai buvo prieinami.
Štai čia ir susiduriame su kultūrinės politikos bėdomis.
Jau ne kartą išgirstu šios srities profesionalų (tik dažniausiai ne vadovaujančių) pasibaisėjimą pakliuvus į kokias dideles lietuviškas vestuves, kuriose susirenka gan įvairių socialinių sluoksnių publika: kai degtinė liejasi laisvai, ima skambėti rusiškas popsas (ir visai ne todėl, kad kompanijoje būtų daug šios tautos atstovų, dažniausiai net nė vieno nėra).
Bandymas kultūringai pakeisti muziką, jeigu ir nesutinkamas priešiškai, tik trumpam grąžina į kokybiškesnį kontekstą.
Sakau ne vakarietišką ar lietuvišką, o būtent kokybiškesnį kontekstą. Pati jaunystėje mėgau pasiklausyti Vladimiro Visockio dainų, kurių tekstai nebuvo spausdinami, nes kalbėjo apie laisvę, kurios negalima užgniaužti, net jei apkaltum laisvę mylintį žmogų grandinėmis.
Bet koks didžiulis skirtumas tarp Vysockio ir popsinių jo epigonų, gerkliniu balsu išrėkiančių ne ką kita, o „zonos“ leksikoną, vergo, pavargusio nuo atsakomybės ir trokštančio grįžti į „zoną“ savijautą – taip, nes „zonoje“ tu už nieką neatsakai, vykdai autoriteto nurodymus ir turi pasiteisinimą...
Štai tokia nuotaika iš esmės ir remiasi daugumos rusų „meilė“ Putinui. Tai, kad įkaušęs lietuvis imlus tokiai pat nuotaikai, be abejonės, patvirtina kultūrinį „imunodeficitą“. Bet ne vien tai.
Kaip čia neprisiminsi kadaise seniai girdėto Odesos taksisto pamąstymo: Matote, kai geram žmogui liūdna – tai bliuzas, o kai blogam žmogui gerai – tai popsas... Ar tikrai tie įkaušę vestuvininkai – blogi žmonės? Turbūt ne, kaip ir kur nors Čikagoje į parapijos Kalėdų vakarėlį susirinkę naujosios bangos emigrantai lietuviai, sušilę traukiantys daineles iš senų sovietinių multiplikacinių filmų.
Giliau pasikapstęs po tokio piliečio pasąmonę, lengvai atrastum ir daugiau vergo bruožų. Netgi tarp emigracijos motyvų atrastum tokį: Lietuvos valdžia daro nesąmones, pakeisti nieko negaliu, todėl renkuosi būti ten, kur valdžia nesąmonių daro mažiau...
Vergas pasižymi ir menkesniu empatijos lygiu (kad naujausių tyrimų duomenys rodo itin žemą lietuvių empatiškumą, nieko stebėtina) – empatija pasąmoningai laikoma pažeidžiamumo ženklu, todėl ją dėl visa ko verčiau slėpti.
Vergas mandagiai elgiasi tik iš baimės arba savanaudiškų paskatų, bet paprastai yra atžarus su žmonėmis, iš kurių nieko nesitiki.
O pasinaudoti demokratijoje atsivėrusiomis galimybėmis apstumti kaimyną ar konkurentą vergui viduje tiesiog šventas reikalas.
Ir galiausiai – „diedovščinos“ esencija: iš manęs tyčiojosi, tai ir aš nepraleisiu progos pasityčioti. Imtis atsakomybės ar giliau pamąstyti tokiam žmogui – tai jau tikra bausmė.... Visi tie dalykai palaipsniui, iš pradžių brutaliai, o paskui kiek subtiliau per ilgus okupacijos dešimtmečius užpildė dirbtinai represijomis sukurtą tautinės tapatybės vakuumą.
Rusiško popso pamėgimas – aiški, iš paviršiaus matoma nuoroda į visa tai, kas funkcionuoja pasąmonės lygmenyje ir galėtų būti nukenksminta tik iškėlus į sąmonės lygį. Dažnai tokiems subjektams prasiblaivius ir tas rusiškas popsas visai neatrodo prie širdies, jie netgi gali jaustis Lietuvos patriotais.
Bet kai tie patriotai apkaušta, ir vėl iš pasąmonės išlenda tai, kas skiepyta ilgametėmis pastangomis – svetima kultūrinė tapatybė.
Kadaise įsižeisdavome, kai kokioje užsienio kelionėje mus, kalbančius lietuviškai, koks nors oficiantas pavadindavo rusais... Bet dabar supranti, kad ne be pagrindo. Išduoda kalbos ritmika, labai panaši į rėksmingų rusų turistų bendravimo būdą viešumoje.
Vergo įdagas buvo išdegintas giliai, gal ne visiems vienodai giliai. Bet tie, kurių šeimos aplinka ar draugų ratas sudarė pakankamai stiprią kultūrinę atsvarą darželiui, mokyklai, televizoriui, kariuomenei – sudarė tik laimingą išimtį. Ta mažuma tebėra mažuma ir šiandien, gal dabar jau net ne tiek dėl buvusios ideologinės įtakos stiprumo, kiek dėl destruktyvaus rinkos poveikio žiniasklaidai ir viešajai kultūrai.
O ar gali būti kitaip, jei savos kultūrinės tapatybės ir net pilietiškumo ugdymas jau įpusėjus trečią nepriklausomybės dešimtmetį pasilieka kažkur nacionalinių prioritetų sąrašo pabaigoje?
Gal tik hibridinio karo kontekste ėmė retkarčiais atsidurti tarp aktualijų. Ir tai – ne vien valdžios atsakomybė.
Žiniasklaidos, literatūros, kino, vizualiųjų menų profesionalai savo atsakomybės dalį prisiimti turėtų. O ypač didelių žiniasklaidos įmonių vadovai, kurie vis dar teisinasi, kad rodo ir groja tai, kas žmonėms patinka... Ir dar priduria – gi mentaliteto taip greit nepakeisi...
Būtent. Tai ilgas, sąmoningų ir sutelktų pastangų reikalaujantis darbas. Misija neįmanoma? Anaiptol.
Pakanka atsigręžti į tarpukario Lietuvos kultūrinio darbo istoriją – vis dėlto per tuos dvidešimt metų sugebėta išpurtyti iš lietuvio didelę dalį baudžiauninko savivokos, įkvėpti jam orumo ir supratimo, kas iš tikrųjų vertinga. Beje, kaip tik gebėjimas skirti tai, kas vertinga, nuo beverčių pakaitalų, netgi pramogų srityje, ir skiria kultūringą žmogų nuo mažaraščio...
Gal Smetonos režimas ir sutrukdė pasišventėliams pasiekti tvirtesnių rezultatų, bet vis dėlto jų užteko ilgiems pasipriešinimo dešimtmečiams – tie žmonės gerai žinojo, ką daro, ir, beje, ne taip jau labai bijojo Rusiškos kultūros įtakos – vieno jų posakį prisimenu iki šiol (gal pažodžiui ir nevisiškai tiksliai): „Jei nepaimsime iš rusų kultūros to, kas geriausia, užplūs tai, kas blogiausia“. Tai, kad dabartinėse švietimo programose apie vertingiausią Rusijos kultūrinį palikimą beveik nieko neliko, daro mums ilgalaikę meškos paslaugą.
Gal iš dalies ir dėl to šiandien ir turime tokį popso antplūdį (įskaitant ir menkavertį lietuvišką popsą, kurio aiški žymė – ta pati rusiška kalanti ritmika, primityvūs tekstai ir iki koktumo neskoningas vaizdas).
Nuo to antplūdžio tikrai negelbės koks nors impotentiškas vytis ant pasibaidžiusio žirgo, ar juo labiau koks nors neišradingas betoninis bunkeris... Ir aišku, ne masiniu būdu gaminami tautiniai kostiumai ar postringavimai apie nacijos kraujo tyrumą...
Savos tapatybės pažinimas, su visais jos pranašumais ir trūkumais, atsakingas požiūris į istoriją ir šviesiausių asmenybių pavyzdžius yra tie pamatiniai akmenys, kurie gali išlaikyti visą orios tautinės tapatybės statinį, daryti ją patrauklią ne vien lietuviams, bet ir tiems, kurie čia atvyksta norėdami pamatyti pasaulio ar pasirenka ilgėliau čia pasilikti. Ir ne viskas taip jau blogai.
Štai dar prieš porą – trejetą metų buvo laikoma šauniu dalyku duoti solidžią sumą „kam reikia“ ir taip „susitvarkyti reikalus“. Dabar jau niekam neateitų į galvą girtis tokiu „šaunumu“... Ypač jaunesnė karta laiko tai neoriu dalyku... Smulkus pastebėjimas? Anaiptol, netrukus turėtume pamatyti tai konkrečiu korupcijos indekso pavidalu.
Liūdnos balsavimo rezultatų artėjančiuose rinkimuose prognozės? Iš dalies tai, kad daugelio Lietuvos rinkėjų pasąmonėje vis dar glūdi tas vergo kompleksas, per kurį net be ypatingų regimų pastangų galima jais manipuliuoti, optimizmo nekelia.
Gaila, kad netgi toks įžvalgus apžvalgininkas, kaip Rimvydas Valatka, vis dar nesuvokia, kad kandidatų priklausomybė nuo Rusijos valdovų pasąmonės lygmenyje tokiam rinkėjui – veikiau privalumas negu trūkumas.
Pasityčiojimas iš tokių likimo nuskriaustųjų mąstyti jų neprivers ir neišmuš palinkimo prie „tvirtos rankos“. Mažai kas gali lygintis su šiuo autorium žodžio aštrumu, bet galiausiai ką gi laimime beatodairiškai plakdami dabartinę daugumą?
Gal verčiau turėtume priminti, kad niekas iš jų negali atimti galimybės paklusti sąžinės balsui, užuot aklai vykdžius jau susikompromitavusio iki ausų autoriteto nurodymus?
Laimei, Lietuva – ne tik Seimo dauguma ir tie, kurie už ją balsavo. Galbūt šis tas priklauso ir nuo tos kitos elektorato dalies, kurią jau galima būtų pavadinti laisvais savo šalies piliečiais? Gal šiek tiek empatijos ir drąsos bendrauti padėtų?
Negi amžinai taip ir liks manipuliacijų įkaitais ta daugybė darbščių, veiklių ir principingų žmonių, kuriems iš tikrųjų rūpi, kad Lietuvos valstybė būtų gera vieta gyventi, o laimės indeksas ne per daug atsiliktų nuo, pavyzdžiui, Danijos?
Argi dėl tokio tikslo nevertėtų siekti nacionalinio sutarimo – kaip kadaise dėl energetikos strategijos, kurią savo laiku įsipareigojo vykdyti visos partijos (ir netrukus turėtume galutinai atsijungti nuo energetinės rytų bambagyslės)?
Tam reikėtų kažkaip susirinkti prie vieno stalo visiems, turintiems nors kokią nors įtaką kultūriniam procesui, bent jau liautis tampius nacionalinio finansavimo antklodę skirtingomis kryptimis. Akivaizdu, kad atskirų sričių, vadinamų kultūrinėmis, prioritetai turėtų galiausiai būt suderinti į laisvo, mąstančio ir kūrybingo piliečio ugdymą.
Švietimo sistema dėl chaotiškos pertvarkos, ko gero, keliems metams apskritai pamirš apie šį pagrindinį uždavinį – tai liks paskirų mokytojų sąžinės reikalas. Neformalusis ugdymas, kuriame galėtų dalyvauti menininkai, muzikai, literatai, rizikuoja prarasti ir tą kuklią bazę, kurią turi dabar. Ko gero ateina laikas, kai reikės sutelkti individualias ir privačias pastangas, norint tam pasipriešinti.
Žiniasklaidos neatsakingumas kultūrinio proceso atžvilgiu tiesiogiai proporcingas publikos neraštingumui.
Bet ir tai nėra neišsprendžiama problema. Juk žurnalistai ir leidėjai taip pat gali atsisakyti toleruoti pašvinkusios produkcijos platinimą. Ir, jeigu korupcija liaujasi buvus šaunumo ženklu kur nors buityje, kodėl turėtų užsilikti žiniasklaidoje?
Ar žurnalistai – ne tokie pat laisvi žmonės, kaip menininkai, mokytojai, gydytojai? Žinoma, vergo žymę pirmiausia tenka išnaikinti savyje – tik tada gali padėti tai padaryti kolegai, kaimynui, galų gale – ir valdžios žmogui, pasimetusiam tarp prioritetų.