Verksniai užkniso – tai jiems Vilniaus gatvės purvas batus per ilgai tepa, tai Lukiškių aikštė Šimtmečio minėjimui nebaigta, tai jiems duobės ratus prakerta ar šiukšlės smirda. Verkia ir verkia, jau kadencijos pabaiga, o verksniai vilniečiai vis dar verkia.
Anot mero, saulytėje fermentuotų Lukučio sauskelnių aromatas – laikinas nepatogumas, truksiantis tik mėnesiuką – kitą.
Augant šiukšlių kaugėms, ilgėja ir kaltųjų sąrašas – visų pirma, tai piktieji vežėjai; vėliau kaltųjų atsirado ir daugiau – tai ir prieš tai už šiukšles nemokėję verksniai, ir maršrutų nežinantys vairuotojai, ir bjaurūs patalpų administratoriai, neduodantys raktelių, ir maisto atliekų nekompostuojantieji, o labiausiai kalti – tiesiog savo menką, šiukšlių kupiną gyvenimą gyvenantys miesto verksniai.
Visi kalti dėl fiasko, tik ne meras.
Šiukšlių reformai buvo ruoštasi ilgiau nei metus. Buvo vykdomas itin ilgas viešųjų pirkimų procesas, beveik iš karto įkurta net atskira savivaldybės įmonė, nusamdyta komanda. Vyko teismai, ginčai, lūžo daug iečių, sako, kad buvo daug darbo ir reikėjo suderinti galybę skirtingų interesų.
Derino derino, reformą paleido, ir tada suprato, kad, hmm, vienus interesus su reforma vis tik pamiršo suderinti – vilniečių interesą džiaugtis laiku išvežamomis šiukšlėmis.
Kiek Šimašius bekalbėtų apie reformos sudėtingumą, išvengti triukšmo, skandalo ir šiukšlių mero titulo sudėtinga nebuvo. Jei reformą būtų vykdžiusi privati kompanija, jau pirmame darbo grupės susitikime būtų užduotas esminis klausimas – ką turime padaryti ir ko nedaryti, kad nežviegtų klientai.
Ir jau po pirmų penkių minučių darbo grupei būtų aišku, kad gali daryti ką nori, tik
a) nebrangink paslaugos,
b) nekeisk išvežimo grafiko.
Nes sules gyvus. Identifikavus tuos du nesudėtingus punktus, visas likęs projektas būtų lipdomas aplink juos.
Gi Šimašiaus vykdyta šiukšlių reforma – klasikinis, chrestomatinis blogai suvaldyto ir dar blogiau įgyvendinto viešojo projekto pavyzdys, vykdytas pagal geriausias tarybines taisykles.
Projekto dėmesio centre buvo kas tik nori, išskyrus galutinį vartotoją, mūsų tą verksnį –vilnietį. Ir tarėsi bei derino su visais, tik ne su verksniais – verksniams pirmą reformos dieną buvo duoti nauji, kur kas blogesni grafikai, „galimybė kreiptis į Smolensko 5“ ir palinkėta sėkmės bei kantrybės. Šešių asmenų šeima ar jauna porelė – visiems vešime vienodai, rečiausiu įmanomu grafiku. Pakeisti grafiką? Ne, nėra galimybės, kaupkite kieme, kada nors išveš, kantrybės. Smirda ir netelpa? Verksnys.
Įdomus dar vienas reformos aspektas. Panašu, vis tik kažkuriuo metu projekto komandai buvo atėjęs nušvitimas, kad gal nereikėtų keisti išvežimo dažnio, nes bus bėdos. Viešųjų pirkimų dokumente buvo perkama tiek išvežimų, kiek buvo.
Deja, šiandien tiek išvežimų, kiek turėjome, iš savivaldybės negauname – nors jų buvo pirkta tiek pat. Nusiuntėme Šimašių nupirkti keturis alaus už dešimt eurų, grįžo su dviem, pasakė, kad užteks, kur grąža – neaišku.
Prasta vadyba, nekokybiškai valdomi projektai ir chaotiška komunikacija yra Šimašiaus vizitinė kortelė.
Tep-lep, šiek tiek ten, šiek tiek čia, šiek tiek krantinės, šiek tiek šaligatvio, truputis medžio, žiupsnelis asfalto – be krypties, minties ir vizijos, išmozojant ribotus resursus per plačiai ir be efekto.
O reikalauti vadybinės kompetencijos turime ir galime – taip, jis ne vadybininkas, o politikas, bet jis yra savivaldos politikas – ir turi būti ūkiškas, aktyvus, praktiškas ir struktūruotas.
O svarbiausia, kad jis jaustųsi asmeniškai atsakingas už rezultatą ir, nekaltindamas kitų, agresyviai spręstų kilusias problemas bei žmoniškai informuotų apie daromus praktinius žingsnius.
Šimašius kaltina kitus, o vilniečius vadina verksniais – vietoje to, kad tiesiog pasakytų: atsiprašau, tuoj sutvarkysiu, trečiadienį grafikai bus tokie, kaip buvo.
Šimašius buvo puikus ir mylimas Teisingumo ministras ir aš, verksnys, labai norėčiau jį ten atgal atiduoti, kaip tik ieško.
Galbūt Šimašius ten ir grįš, kai Vilniaus verksniai, neapsikentę šiukšlių smarvės, pavasarį pribaigs Šimašiaus karjerą.
Kvapas įsimena ilgam, ir dažnai geriausiai primena konkretų žmogų. Šiukšlių kvapo nata ne vienam vilniečiui balsavimo kabinoje primins mūsų šiukšlių merą.