L.Kaupienė. Apie meną arba menas pagal mus?

Visai nenustebau portale DELFI aptikusi Birutės Nenėnienės straipsnį „Menas: geriau jokio, nei...“ - šis kategoriškas kalbėjimas apie meną mėgina provokuoti diskusijai.

Išties dabar menininkų „pasirinkimas“ didelis: pagal darbus, pagal pavardę, pagal draugus, pagal kainą... Galima ir urmu imt. Todėl visiškai sutinku su teksto autore, kad neretai, dėl tokio gausaus „pasirinkimo“, „ant lentynos lieka gulėti“ tikrasis menas, o visuomenei reprezentuojamas kičas, grafomanija, kitokie „meno bandymai“. Ir sutinku su tuo, jog kūrėjus „vertinant reikalingas saikas ir sveikas protas“.

B. Nenėnienės minimos pavardės – laiko patikrinti kūrėjai pagal aukščiausius vertinimo kriterijus: V. van Gogas, L. da Vinčis, V. Vysockis, A. Šaltenis, I. Simonaitytė, V. P. Bičiūnas, J. Baltušis, N. Pirosmani, V. Šekspyras. Paminimas ir šių laikų teatro oligarchas E. Nekrošius. Tuo teisingieji pavyzdžiai ir užsibaigia. Vienintelio šiandienos, ir, ačiū Dievui, dar gyvo kūrėjo pavarde. Nejau tikrai neatsirado jaunesnių meno kelrodžių, nejau viskas pasibaigia E. Nekrošiumi - į kurį dar galime lygiuotis, kurį dar galime stebėti, - ir po jo jau nieko nebėr – tik plokšti spektakliai, jei kalbėsime apie teatrą?

Suprantama, jog į vieną rašinį sunku „sudėti“ visus, bet įvairovės dėlei, tam saikui ir sveikam protui pailiustruoti galima kad ir M. Ivaškevičių paminėti. Tai naujos, ne preciziškai tiksliai nupieštų saulėgrąžų, kultūros atstovas, vertinamas to paties E. Nekrošiaus. Ir gal priimtinas šiuolaikiniam jaunimui, kurio, manau, pasaulėžiūros kriterijus norėta sudrebinti. Gal tas kategoriškumas, iki ir po, tas dėliojimas į lentynėles nėra visai gerai?

Jei bandysime viską išgryninti iki nupjautos ausies ar ėvių, hamletų – taip, meno dabar nebėra. Nes nebėra tos grynosios formos. Yra menų, krypčių maišalynė, kažkoks post postmodernizmas. Menas, kuris atrodo kitoks, kaip kažkada kitokios buvo ir saulėgrąžos. Gal nereikėtų vadovautis atmetimo principu - po TO jau nebėra nieko, o mokytis rinktis iš esamų; nebūtinai taikyti senus aukštus kriterijus, o bandyti ieškoti naujų aukštų? Ir vertinti ne iš vieno pavyzdžio, karto?

Teatre – E. Nekrošius, literatūroje – gal paimkime J. Erlicką, Just. Marcinkevičių, kaip kritikę – V. Daujotytę... Vadinasi, pagal principo „atsisakau net nemokamų bilietų“ logiką – jauniems kūrėjams (nemanau, jog kokie nors Z. Gaidamavičiaus-Gėlės premijos laureatai kada buvo pastebėti autorės – atsiprašau, jei klystu.), kritikams neverta net stengtis, tobulėti, mokytis? Įvertinimo nesulauks? Ar sulauks tokio, po kurio liks pogrindyje ir dienos švieson, kaip senais laikais, – tik po mirties išlįs? Nes jau bus laiko ir aukštų kriterijų įvertinti?

Kategoriškumas – arba-arba... - mano galva, ne išeitis. Labai norėčiau sulaukti pamokymų, kaip vertinti, o ne neigti. Ir vertinti ne subjektyviai, o pasikliaujant objektyvumu, be išankstinių nuostatų.

Suglumino ir, pavartosiu pačios autorės sąvoką, - (ne)adekvatus vertinimas - lyginimas dviejų skirtingų dalykų – E. Nekrošiaus spektaklio ir klojimo teatro. Profesionalus teatras ir liaudies teatras. Beje, blogai, kad liaudies menas verčia „išlaikyti karūną“ tik dėl mandagumo iki pertraukos. Juk ir E. Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani!” susilaukė pripažinimo ne todėl, kad režisieriaus sumanymai gimė gruziniškai, o todėl, kad tai lietuviškas režisūrinis sprendimas (E. Nekrošius vis grįžta į Šiluvą atlaidams...). Bėgdami nuo savasties pasaulinio lygio galime ir nepasiekti. Tai nėra tas atvejis, kai prisikvėpavęs tikro meno nebesitenkini bet kuo.

Paskutinis straipsnio sakinys: „Taigi kokie mes – toks ir menas pagal mus. Bet tikrų menininkų nėra tiek jau daug, kiek norėtųsi...“ – kaip teiginys ir prieštara vienu sykiu. Kokie mes – bėgantys nuo savo tautinių šaknų, mokantys vertinti tik jau kitų įvertintą, nematantys, kas vyksta aplink ir nemokantys (nežinantys?) praktiškai taikyti aukštų kriterijų šiuolaikiniam menui, toks ir menas. O jame vis rečiau atrandame ir paviešiname tikrą menininką.