L.Pociūnienė. Balsas iš nacionalinės etikos griuvėsių

Jau į pirmą Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės publikacijos dalį, pasirodžiusią pernai „Kultūros barų“ gruodžio mėnesio numeryje, kai kurie intelektualai sureagavo itin skausmingai. Autorė buvo išvadinta neatsakinga, nekompetentinga, net paranojike dėl to, kad drįso užsiminti apie keistą, švelniai tariant, lietuvių kultūros autoritetų pilietinę laikyseną.

Ar straipsnyje nurodytus faktus galima interpretuoti kaip nors kitaip? Galbūt, tačiau nei protesto laišką pasirašiusieji, nei redakciją „chunveibinais“ išvadinusieji to kažkodėl nepadarė, gal kad patys pasiklydo tarp datų? O gal iš tikrųjų geriau visas abejones nutylėti, nes šiukštu klibinti patogią mitologiją? Bet tada neturėtume ir aimanuoti dėl bendruomenės irimo, kurio liudytojai šiandien esame. Jeigu vis dėlto norime rasti būdą padėčiai taisyti, turėtume nebijoti ir aiškintis, kas yra sugedę, kokią atsakomybę už tai derėtų prisiimti (beje, tai nieko bendra neturi su kaltųjų paieškomis, kurių kartais iš tikrųjų griebiamasi, bandant išvengti asmeninės atsakomybės naštos).

Pati buvau iš tų, kuriems atrodė, kad po Antano Terlecko pareiškimo Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. apie Nepriklausomybės atkūrimo siekį tuojau pat pamatysime tankus gatvėse. Ir pamenu, kaip greitai keitėsi supratimas apie tai, kokios galimybės iš tikrųjų atsiveria – jau po metų man ir mano bičiuliams kėlė juoką brazauskinė politika „žingsnis po žingsnio“, o 1990-ųjų kovą joks kitas sprendimas, išskyrus Nepriklausomybės atkūrimą, nebūtų atrodęs adekvatus...

Algirdo Juliaus Greimo keistoką poziciją dėl „atsteigimų“ galima aiškinti įvairiai, matyt, daug lėmė ir gana riboti jo kontaktai su Lietuva. Tad įrodinėti, kaip tą daro Kęstutis Nastopka, neva Greimas „iš anapus sienos“ dalyvavo „antisovietinėje rezistencijoje“, yra truputį nerimta. Ypač sukrečiantį įspūdį man padarė Sauliaus Beržinio filmo „Lietuviški kino dienoraščiai. Greimas“ kadrai, kur garsusis semiotikas žiūri filmuotus įvykių Lietuvoje vaizdus ir juos komentuoja... Akivaizdu, kad dvasinė versmė, maitinusi tų įvykių dalyvius, šiam išties nusipelniusiam mokslininkui atrodė kažkokia nesuvokiama svetima paslaptis: „Popiežius lenkas ir kažkokie viduramžiški atsilikėliai, gulintys kryžiumi Katedros aikštėje... “. Kaip, beje, ir daugeliui liberalių Lietuvos intelektualų...

Liudvika Pociūnienė

Skandalingas teisėsaugos bejėgiškumas, jokių etikos normų nepaisanti žiniasklaida, nesitraukianti korupcija ir protekcionizmas verčia vis daugiau veiklių ir gabių žmonių profesinę karjerą bent jau pradėti ne Lietuvoje. Tokiame fone darosi ypač akivaizdi intelektualų atsakomybės stoka, nusišalinimas nuo „nešvarių“ politinių reikalų, abejingas požiūris į teisingumo siekį ir subtilus oportunizmas (...).

Iš tikrųjų dar niekas nedrįso taip drastiškai apnuoginti lietuvių intelektualinio žiedo, kaip tas padaryta tęstinėje publikacijoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip sunaikinti valstybę jos intelektualų rankomis“. Tiesą sakant, joje išdėstyti priekaištai dėl Lietuvos intelektualinio elito laikysenos nėra kokie nors nauji ar visiškai negirdėti. Netikėta ir iš tikrųjų įdomi yra autorės argumentacija, paremta faktais iš vakarietiškojo liberalaus konteksto. Mat iki šiol intelektualų prasilenkimai su nacionaline etika dažniausiai buvo kritikuojami tik iš konservatyvių pozicijų, todėl lengva buvo juos ignoruoti, tariant, esą tai tik politinis ribotumas.

Galima ginčytis dėl kai kurių konkrečių autorės pateiktų vertinimų, bet sunku būtų nepripažinti skaudžiai blaivinančio publikacijos poveikio. Skandalingas teisėsaugos bejėgiškumas, jokių etikos normų nepaisanti žiniasklaida, nesitraukianti korupcija ir protekcionizmas verčia vis daugiau veiklių ir gabių žmonių profesinę karjerą bent jau pradėti ne Lietuvoje. Tokiame fone darosi ypač akivaizdi intelektualų atsakomybės stoka, nusišalinimas nuo „nešvarių“ politinių reikalų, abejingas požiūris į teisingumo siekį ir subtilus oportunizmas – visų šių bėdų galėtume ir toliau nepastebėti, tačiau argi ne veidmainiškai tada skambėtų nuolat reiškiamas susirūpinimas dėl šalyje susidariusios padėties?

Kita vertus, kyla suprantamas noras patikrinti, ar toji drastiška diagnozė pagrįsta, ar ji teisinga, natūralu būtų ir klausti, ar jau įmanoma nuo diagnozės pereiti prie terapijos? Rūsčių diagnostinių veikalų liberalioji intelektualinė Vakarų mintis yra subrandinusi apsčiai, bet itin reta tokių, kuriuose drįstama prabilti apie padėties sanavimo galimybes, tarsi imtis tokio vaidmens intelektualui apskritai nederėtų. Tik koks jis tada tas intelektualo vaidmuo visuomenėje?

Pro autorės akis nepraslydo ir gana populiarus mūsų liberaliųjų intelektualų įsitikinimas, neva bendrojo gėrio sąvoka apskritai esanti anachronizmas. Pasirinktas išties charakteringas pavyzdys – Rimvydo Valatkos komentaras, kuriame įrodinėjama, kad jokių bendrų nacionalinių interesų nėra ir negali būti, esą tai tik bolševikinės mąstysenos reliktas. Tarsi nė nebūtų Platono svarstymų apie bendrąjį gėrį, paremtą teisingumu! Tada turėtume sutikti, kad ir stipresniojo teisei nėra ko priešintis, nes tai vienintelė realiai įmanoma tvarka.

Iš Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės publikacijos galima suprasti, kad būtent dėl klasikinės kultūros, filosofijos istorijos neišmanymo kyla idėjos, tokios destruktyvios bendruomenės atžvilgiu. Šiuo atveju tai būtų tik dalis tiesos. Kad Valatka nėra didelis klasikinės filosofijos ir filologijos žinovas, nieko keista – juk bendrojo išsilavinimo pagrindus, laikomus savaime suprantamu dalyku, sovietizuotos mokymo programos gerokai „palengvino“. Matyt, šios spragos ir lėmė, kad šiaip jau istorijos mokslus krimtęs apžvalgininkas tapo toks karštas rinkos fundamentalizmo, jau tampančio atgyvena, adeptas. Beje, kaip tik tokie vėlyvieji adeptai linkę nepastebėti ir paties laisvosios rinkos teorijos guru Miltono Friedmano priešmirtinio atsiprašymo, kad jis pernelyg beatodairiškai pasitikėjęs rinkos savireguliacijos galia.

Taip jau susiklostė, kad Lietuvos integracija į Vakarų erdvę prasidėjo būtent tuo metu, kai ten iš kertinių politikos ir ekonomikos pozicijų pasitraukė ištisa protestantiškosios etikos atstovų karta, taigi – atsirado moralinės savireguliacijos vakuumas. Neprireikė daug laiko, kad pasireikštų šio pokyčio pasekmės, sukėlusios pasaulinę ekonomikos krizę, kurios akivaizdoje rinkos fundamentalizmas pasirodė itin žalinga ideologija, jau nekalbant apie jos amoralumą.

Šiuo atžvilgiu Romualdas Ozolas nėra visiškai neteisus, Lietuvos ekonomikos bėdas siedamas su Europos išsigimimu ir artėjančiu vakarietiškos civilizacijos žlugimu. Tačiau Vakarų intelektualai (aišku, ne pati liberaliausia jų dalis) vis dėlto pradeda svarstyti galimybę atsigręžti į visuomenėje dar gyvus vertybinius orientyrus, todėl yra šansų, kad civilizacijos žlugimas bus atidėtas. Na, bet grįžkime prie Lietuvos intelektualinio paralyžiaus diagnozės.

Negalėčiau ginčytis su Wittig tvirtinimu, kad dabartiniai emigracijos mastai yra tiesioginis bendruomeniškumo kaip sutarties su valstybe stygiaus padarinys. Sunku būtų paneigti, kad, pavyzdžiui, švietimo bendruomenės nupolitinimas netruko virsti nupilietinimu, kurį dabar tenka įveikinėti visokiais moksleivių savivaldos žaidimais, ugdančiais iš esmės politinius įgūdžius. Tačiau realios politikos erdvėje ir toliau daroma viskas, kad šiuos įgūdžius įgijusieji nepradėtų keisti viešojo gyvenimo nomenklatūros įpročiams nepalankia kryptimi. Žaiskite, vaikučiai, žaiskite, bet suaugusiųjų pasaulyje veikia visiškai kitos taisyklės... O dauguma intelektualų ir toliau stebi visa tai iš aukšto, nes linkę verčiau „išmintingai patylėti“...

Gal kas nors galėtų užginčyti tokį autorės teiginį: „Mano manymu, pilietiškas rūpinimasis „bendrais reikalais“ iš esmės nesiskiria nuo politikos, todėl laikysiuosi Platono požiūrio, kad pilietiškumas, kaip ir politika, neatsiejamas nuo teisingumo siekimo, kuris yra pilietinės laikysenos pagrindas.“

Ši atraminė mintis leidžia pareikšti ir konkrečius priekaištus konkretiems intelektualinio elito atstovams. Gal priekaištaujama neteisingai ir nepelnytai? Kad ir kaip gerbčiau tekste įvardytus asmenis ir kultūrinius „Santaros–Šviesos“ nuopelnus, flirtas su komunistine nomenklatūra, nepriklausomai nuo tokios laikysenos motyvų, yra nenuginčijamas ir nelabai šviesus faktas tiek „Santaros–Šviesos“, tiek viso lietuvių liberalizmo istorijoje. Argi mūsų liberaliesiems intelektualams nebuvo (argi nėra?) būdinga manyti, kad teisingumas – tai vien teisininkų ir juristų reikalas, o liustracija prilygsta keršto siekimui?

Gal kokia esminė klaida glūdi šiame Wittig teiginyje: „Ekonominis Lietuvos atsilikimas, kaip padarinys to, kad valstybės ateitį patikėta lemti sovietiniam elitui, – tik smulkmena, palyginti su kitais šio pasirinkimo padariniais. Buvo išardyti patys pilietinio solidarumo ir teisingumo pamatai, o sovietinė nomenklatūra, kaip koks chameleonas, be vargo universalizavosi“? Paradoksalu, bet dėl Lietuvos ekonominio atsilikimo, akis badančios socialinės neteisybės, visais instituciniais lygmenimis klestinčios korupcijos ir panašių dalykų ypač garsiai virkauja būtent tie, kurie yra tiesiogiai atsakingi, kad lemtingais pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais buvo prasilenkta su teisingumo imperatyvu. Šis faktas apdairiai nutylimas, beje, niekas neskuba ir prisipažinti, kad neturi jokio veiksmingo recepto, kaip atkurti pilietinį solidarumą...

Tarp straipsnio autorės išvardytų dešimties priežasčių, dėl kurių pašlijo nacionalinės etikos pamatai, esama nebepataisomų dalykų – pavyzdžiui, kas atitaisys žalą, kurią padarė pirmaisiais Nepriklausomybės metais intelektualų reikšta parama toms politinėms struktūroms, kurios susijusios su bendruomenės naikinimu? Būtent ši parama sužlugdė planus laiku atlikti liustraciją ir kažin ar pavėluotas atsiribojimas nuo tų struktūrų čia ką nors pakeistų. Bet niekas netrukdo bent dabar atsigręžti ir išreikšti palaikymą tiems, kurie nukentėjo, kovodami už bendruomenės teises (žinoma, jeigu dėl tų bendruomenės teisių sugebėtume susitarti – bet tai jau vertybinis klausimas, kur dviprasmybėms ne vieta).

Ar įmanoma atsikratyti reliatyvistinio požiūrio į represinį sovietų režimą? Ko gero, lengviausia būtų tai padaryti akademinėje aplinkoje, nes pakaktų vien sąžiningai analizuoti faktus ir vadovautis logika. Kas kita – įveikti reliatyvistinį istorijos naratyvą, įsigalėjusį žiniasklaidoje, literatūroje ir apskritai viešojoje erdvėje. Galima, aišku, teisintis, kad ši triukšminga erdvė tylaus intelektualų balso vis tiek negirdės, bet ar mėginta bent kiek nuosekliau prabilti? Kažin ar asmenis, kurie negatyviai vertina partizanų pasipriešinimą okupantams ir nesupranta pasiaukojimo prasmės, apskritai galima laikyti intelektualais, tačiau abejingumas, susidūrus su tokiais vertinimais, iš tikrųjų yra tipiška lietuvių intelektualų laikysena. Jos atsikratyti ne taip jau sunku, tiesiog reikėtų bent trupučio valios nebūti abejingiems, kai, pavyzdžiui, metų metus vilkinamos bylos, kurios turėtų atkurti istorinį teisingumą, ar bent jau to savo abejingumo nepainioti su tolerancija.

Apie viešųjų intelektualų savigarbą ir pareigas bendruomenei straipsnio autorė kalba pasitelkdama pavyzdžius iš brandžių demokratijų istorijos, ypač iš Vokietijos denacifikacijos praktikos. Tiesa, apsisprendimo situacija pokario Vokietijoje buvo gerokai kitokia negu nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, tačiau esama nemažai ir panašumų. Kuo tuomet galima būtų paaiškinti diametraliai priešingą lietuvių ir vokiečių šviesuomenės laikyseną nusikalstamo režimo atžvilgiu?

Tenka pripažinti, kad Lietuvos intelektualinio elito atsainų požiūrį į nacionalinę etiką išugdė priklausomybė nuo „maitinančios partijos rankos“, kuri, metodiškai kaitaliodama brutalią prievartą su dovanomis už kompromisus, pripratino prie toleruojamos melo dozės, todėl lemtingu bendruomenei momentu paaiškėjo, kad imunitetas prarastas (o ta „maitinanti ranka“ – niekur nedingo...).

Kas kita – emigracijoje veikusi tautos dalis. Čia paveikslas sudėtingesnis ir nepakanka vien nusistebėti, pavyzdžiui, Greimo, daug metų gyvenusio ne Lietuvoje, ideologiniu imlumu. Nors paskutiniais sovietų režimo metais specialiosios tarnybos tikrai griebėsi įvairiausių priemonių, kad paveiktų lietuvių emigrantus, ypač liberaliuosius intelektualus, ir pagrindinis tokio dėmesio objektas iš tikrųjų buvo „Santara–Šviesa“, vis dėlto ne ši įtaka buvo lemiama.

Kokia aplinka daugelį metų supo Greimą, liudija prancūzų akademinės bendruomenės gėda – tai, kad Czesławo Miłoszo „Pavergtą protą“ ji sutiko švilpdama ir trypdama kojomis. Jau nekalbant apie Sartre’ą, kuris lyg niekur nieko nutylėjo jam žinomus dokumentuotus faktus apie sovietinių lagerių tikrovę, kad neatbaidytų nuo komunizmo idėjos ja susižavėjusių prancūzų darbininkų. Intelektualinių ano šimtmečio nuodėmių sąrašą galima būtų ir pratęsti – kažin ar kuo nors geresnis, pavyzdžiui, vertybinis reliatyvizmas, kurio šaknys tikriausiai glūdi egzistencialistinėje filosofijoje, prasmės paieškas išstūmusioje ne tik iš mokslinio, bet ir iš bendruomeninio diskurso. Todėl nereikėtų stebėtis, kad didelė ir įtakinga liberalaus intelektualinio elito dalis atsiribojo nuo tų, kuriems vis dar buvo svarbus teisingumas iš esmės – ne vien karo laimėtojų požiūriu. O vertybinis diskursas dominuojančiame liberaliame kontekste tapo kone tabu. Kiekvienas, prabilęs apie tai, rizikavo būti diskvalifikuotas kaip klerikalinis reakcionierius. Tokie mokslininkai, beje, Sartre’o amžininkai, kaip Maxas Shelleris arba Euge`ne’as Rosenstockas-Huessy, drįsę nepaisyti dominuojančios opinijos ir kalbėję apie universalias vertybes, buvo pasmerkti kone ostrakizmui. Jų idėjos vis labiau pastebimos ir pradedamos studijuoti tik dabar, kai vertybių krizė jau iš tikrųjų kelia grėsmę visai civilizacijai.

Apie pasidavimą laiko madai apgailestaudamas rašė ir pats Greimas laiške Aleksandrai Kašubienei: „...bet radau kitą užsimaskavimo būdą: kadangi apie „davimą“ nemadoj šnekėti, kalbu ir rašau apie „šykštumą“, vietoj nemadingos „meilės“ – apie pavydą; aš irgi vis dar turiu šiokį tokį viešą gyvenimą, aferas.“ O aname viešajame gyvenime net menkiausias emocinio angažuotumo atspalvis jau atrodė nusižengimas „moksliškumo“ reikalavimams – ne veltui žmonės iš prancūziškosios Greimo aplinkos taip stebisi lietuviškaisiais jo tekstais, kuriuose mokslininkas jaučiasi laisvas nuo tenykščių akademinių tabu. Tik jau traukdamasis iš viešojo gyvenimo Greimas parašė nedidelę knygelę – esė „Apie netobulumą“, kurioje jis, tiek prakaito išliejęs nuosekliam sausam reikšmių aprašinėjimui, pagaliau drįsta prisiartinti prie prasmės...

Taigi priežasčių, lėmusių lietuvių intelektualų poziciją, yra gerokai daugiau – bent jau suversti visko vien sovietinės ideologijos poveikiui tikrai nederėtų, ypač vertinant liberalias trečiojo kelio paieškas, kurias nedraugiškos Lietuvai jėgos netrukus iš tikrųjų pradėjo metodiškai eksploatuoti. Tokio netoliaregiško pasirinkimo padariniai irgi įvairialypiai. Vieną iš jų straipsnio autorė įžvelgė itin tiksliai – teikiant pirmenybę kritiškam mąstymui, patriotizmą imta laikyti jo priešingybe, bet ir kritiškas mąstymas vis tiek kažkodėl nesuklestėjo... Aš tik pratęsčiau šią mintį, nes tokią įvykių seką taip pat galima paaiškinti – šias sąvokas tapo įmanoma supriešinti, kai buvo iškreiptas jų abiejų turinys.

Kritiškas mąstymas daugeliu atvejų buvo pakeistas savinieka ir piktdžiuga, o patriotizmas – nuostata, kad viskas, kas lietuviška, jau savaime yra gerai, arba karštligiškomis paieškomis to, kuo dar galėtume didžiuotis, nelabai kreipdami dėmesį, koks yra vertybinis vieno ar kito „pasididžiavimo“ turinys. Kitaip tariant, ko vienas ar kitas pasididžiavimo objektas vertas universalių, kiekvienam žmogui aktualių vertybių požiūriu. Būtent tokį vertinimų ir sprendimų modelį implikuoja šiuo metu vis labiau populiarėjantis imperatyvas „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ (Think globally, act locally), kuriuo remiasi „glokalizmo“ sąvoka. Beje, pirmąkart ją pavartojo, anuo metu visiškai nepopuliarus sociologas – mūsų jau minėtas Rosenstockas-Huessy.

Iš Wittig publikacijos baigiamosios dalies išrinkau keletą teiginių, vienaip ar kitaip susijusių su vertybėmis:

„Pagrindinis šio tęstinio teksto tikslas buvo aptarti, kokią įtaką lietuvių bendruomenės erozijai daro etinė inteligentijos laikysena ir vertybinės nuostatos.“
„Lietuvos bėdų šaltinis, mano įsitikinimu, yra tikrai ne tai, kad intelektualai leido „į valdžią sugužėti“ buvusiai kompartijos grietinėlei, o tai, kad jų pačių mąstymas ir vertybės beveik niekuo nesiskiria nuo tos grietinėlės nuostatų.“
„Sovietų perauklėti „lituanoslaviški“ lietuviai ėmė vertybėmis laikyti tai, kas „lituanobaltiškiems“ lietuviams, išlaikiusiems europietiško pobūdžio nacionalinį tapatumą, be išlygų yra antivertybės. Kitaip tariant, vieniems okupacija buvo tragedija, o kitiems, atrodo, – liaudies gimtadienis.“
„Moralinė desovietizacija – tai ne sąskaitų suvedimas ar „praeities vaiduoklių“ vaikymasis, o bendruomenės grįžimas prie etinių savo pamatų.“

Kas kitas, jei ne vertybės, turėtų gulti į tuos pamatus? Bet iškart kyla klausimas, kokios vertybės? Ir kaip? Šiuos kelis sakinius išskyriau todėl, kad juose įžvelgiu autorės paraišką po drąsios diagnostinės publikacijos imtis dar vienos, šį kartą – terapinės. Visos bendruomenės perspektyvos požiūriu sveika būtų peržengti liberalizmo tabu ir be užuolankų prabilti apie vertybes. Kokios vertybės, kokiu laipsniu ir kaip funkcionuoja Lietuvoje, ar gyvybingos tradicinės vertybių sąsajos, ar vienų vertybių, svarbių bendruomenės darniam funkcionavimui, nebandoma pernelyg sureikšminti, menkinant kitas, ar neprasilenkiama su universaliais vertybiniais principais?

Gal po nacionalinės etikos griuvėsiais dar glūdi dalis sveikų pamatų? Tai ypač rūpi tiems, kurie viliasi, kad vietoj nacionalinės etikos griuvėsių įmanoma sukurti teisingą ir svetingą erdvę, kurioje bus jauku gyventi.