L.T.Raškevičienė. Mes norime blogų naujienų!

Neseniai filosofas Ž. Jackūnas viešojoje erdvėje svarstė, kaip kuriama šizofreniška viešoji erdvė ir kodėl žiniasklaidai paranku būti tokiai pesimistiškai, kokia šiandien ji yra. Trumpai tariant, Ž. Jackūnas dalijosi savo ir užsienio mokslininkų nuomone, kad žiniasklaidos verslo atstovai suinteresuoti gyvenimo paveikslą piešti juodomis spalvomis, nes tai atneša pelną ir suteikia menamos ar tikros galios.

Bet medalis visuomet turi dvi puses: žiniasklaida neakcentuotų blogų naujienų, jei šios nesulauktų gausaus gerbėjų būrio. Kodėl mes geidžiame blogų naujienų? Kaip jos paveikia mūsų vaikus ir Lietuvos laimės indeksą?

Dvi iš trijų TV programų – smurtinės

Siekdama pažvelgti į šią temą iš psichologijos varpinės, siūlau pradėti ne nuo skambių diagnozių, o fakto, kad kalbos apie perdėm didelį neigiamos viešosios informacijos kiekį visuomenės informavimo priemonėse nėra vien tik inteligentų pasvaičiojimai. Ši tema jau trisdešimtmetį domina (deja, labiau užsienio) tyrėjus: nustatyta, kad blogos naujienos, kitaip nei kitos, pateikiamos naudojant daugiau vizualinės medžiagos; o su blogomis naujienomis susijusios istorijos ir reportažai, palyginti su kitomis naujienomis, yra ilgesni ir labiau anonsuojami.

Taip pat nustatyta, kad televizijos naujienų turinys dėl jose pateikiamų nelaimių, katastrofų, uraganų, karo, terorizmo, vaikų grobimo atvejų pastaruoju metu tapo smurtinis; ištyrus daugiau kaip 3000 JAV TV programų paaiškėjo, jog 60 proc. TV programų (arba dviejose iš trijų) yra demonstruojamas fizinis smurtas; ir vidutiniškai per valandą parodomi net šeši smurtiniai incidentai. Kita vertus, taip pat nustatyta, kad pranešimų apie nusikaltimus kiekis tiesiog atitinka vartotojų lūkesčius... Kodėl mes geidžiame blogų naujienų?

Nekreipiantys dėmesio į blogus įvykius, rizikuoja neišlikti

Mokslininkai teigia, kad blogi įvykiai yra stipresni už gerus dėl evoliucinių priežasčių: organizmai turėjo atkreipti dėmesį į negatyvius įvykius ir prie jų prisitaikyti, kad išliktų, tad asmenys, nekreipiantys dėmesio į teigiamus dalykus, tiesiog praranda galimybę patirti malonumą, o asmenys, nekreipiantys dėmesio į blogus įvykius ir galimus pavojus, rizikuoja neišlikti. Vadinasi, tautietis, neišgirdęs apie olimpinius lietuvių pasiekimus, tik prarastų gerą progą pasidžiaugti, o štai žmogui, pražiopsojusiam faktą apie jo šalyje prasidėjusį karą, tikėtina, baigtųsi kur kas blogiau. Taigi, mokslininkai teigia, kad žmonėms apskritai labiau būdinga reaguoti ne į gera, o į bloga dėl siekio išlikti.

Liepa T. Raškevičienė

Tautietis, neišgirdęs apie olimpinius lietuvių pasiekimus, tik prarastų gerą progą pasidžiaugti, o štai žmogui, pražiopsojusiam faktą apie jo šalyje prasidėjusį karą, tikėtina, baigtųsi kur kas blogiau. Taigi, mokslininkai teigia, kad žmonėms apskritai labiau būdinga reaguoti ne į gera, o į bloga dėl siekio išlikti.

Kita vertus, nuo akmens amžiaus galiojusius išlikimo įstatymus papildė ir šiuolaikinio pasaulio tendencijos: žmonės teikia pirmenybę blogoms naujienoms ir yra abejingesni kitokio pobūdžio naujienoms, nes šios tiesiog kelia nuobodulį. Juk negatyvūs ir pavojingi įvykiai sukelia kur kas stipresnius ir greitesnius fiziologinius, pažintinius, emocinius bei socialinius atsakus, nei teigiami ar neutralūs įvykiai.

Apskritai mokslininkai pabrėžia, kad nyksta riba tarp informacijos ir pramogavimo – vartotojai siekia ne tik informacijos, bet ir emocinės patirties, smalsumo patenkinimo, stimuliacijos ir itin stiprių pojūčių. Ir nors smalsumas apskritai yra viena pagrindinių domėjimosi įvairia informacija priežasčių, deja, domėtis neigiamomis naujienomis dažnai skatina smalsumas, kuris yra... liguistas. Taigi, tyrėjai drąsiai akcentuoja sadistines domėjimosi blogomis naujienomis priežastis – pavyzdžiui, kai vartotojai pasižymi neigiamomis nuostatomis blogose naujienose įvardijamų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Taip, turbūt ne vienas mūsų esam riktelėjęs žiniasklaidos herojui pavymui: „Taip jam ir reikia, taip jam ir reikia!“ Iš kur gi ši piktdžiuga?

Ačiū Dievui, tai nutiko ne man!

Nuotaikos valdymo teorija teigia, jog žmonės naudojasi visuomenės informavimo priemonėmis taip, kad sumažintų neigiamus jausmus ir mintis arba bent atitrauktų nuo jų dėmesį. Be to, nustatyta, kad domėjimasis naujienomis yra susijęs su siekiu nusiraminti ir pasijausti geriau už kitus. Mokslininkai net įvardijo kontrasto efektą – pavyzdžiui, kai komedija žiūrima po siaubo filmo, atsipalaidavimo ir linksmumo jausmas sustiprėja.

Šis kontrasto efektas paaiškina, kodėl žmonės, sužinoję negatyvias naujienas apie kitus, savo gyvenimą vertina pozityviau. Taigi, negatyvios naujienos suteikia galimybę pasilyginti: mes lyginame savo gyvenimus su blogų naujienų herojų gyvenimais, nes tai padeda įsitikinti, kad mūsų gyvenimas, palyginti su blogų naujienų herojų gyvenimais, nėra toks jau blogas...

Šį siekį pasilyginti su kitais puikiai paaiškina L. Festinger socialinio palyginimo teorija. Pasirodo, žmonės linkę lygintis su kitais, kai trūksta objektyvių pasilyginimo kriterijų ar aiškių standartų: aukštyn orientuoto socialinio palyginimo atveju žmonės linkę lygintis su pranašesniais ir geresniais už save, nes siekia nustatyti siektinus standartus, o žemyn orientuoto socialinio palyginimo atveju siekiama apsisaugoti ar padidinti savo vertę, todėl lyginamasi su silpnesniais, prastesniais už save. Taigi, kol vieni sako „Norėčiau tiek pasiekti/žinoti/mokėti kaip ji(s)“, kiti tvirtina „Niekuomet šitaip neprisidirbčiau, kaip ji(s)!“ Kol vieni ryžtasi keistis ir tikslingai iriasi į priekį, kiti sustoję čiupinėja ir aukština savo moralę. Turbūt nereikia klausti, kuriems iš jų priklauso ateities gėrybės?

Liepa T. Raškevičienė

Mokslininkai pabrėžia, kad nyksta riba tarp informacijos ir pramogavimo – vartotojai siekia ne tik informacijos, bet ir emocinės patirties, smalsumo patenkinimo, stimuliacijos ir itin stiprių pojūčių.

Verta paminėti ir H. Helson adaptacijos lygio teoriją, teigiančią, kad žmonės ir gyvūnai labiau reaguoja į naujas, o ne į nusistovėjusias ir stabilias situacijas; be to, naujos situacijos sukelia stipresnes reakcijas laikinai, kol prie situacijos priprantama ir ji pradedama traktuoti kaip savaime suprantama. Remiantis šia teorija tarsi būtų galima daryti prielaidą, kad visuomenė priprato prie didelio neigiamos viešosios informacijos kiekio, todėl viešojoje erdvėje nėra nuolatinės aršios kritikos žiniasklaidos verslo magnatų atžvilgiu; todėl blogos naujienos nesukelia itin stiprių individualių emocinių reakcijų. Dėl pirmojo teiginio gal ir sutikčiau, o dėl antrojo drįstu ginčytis.

Kodėl mums trūksta laimės?

Mūsų gedulingoji žiniasklaida nevengia pabrėžti, kad Europos šalių kontekste Lietuvos gyventojų laimingumo rodikliai yra žemi, o tarp Pasaulio šalių – vidutiniai, bet gudriai nutyli, jog, anot mokslininkų, trūksta išsamios rezultatų analizės ir psichologinių tyrimų, galinčių atskleisti Lietuvos gyventojų laimingumo ypatumus. Kita vertus, nemažai įvairias mokslo šakas atstovaujančių užsienio mokslininkų, susidomėjusių neigiamos viešosios informacijos poveikiu asmens psichologinei savijautai, pateikia duomenų, kad dažnas neigiamos viešosios informacijos vartojimas mažina pasitenkinimą gyvenimu ir sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes.

Ar visos šios užsienio mokslininkų įžvalgos tinka mums, lietuviams? Siekiant pagilinti žinias apie Lietuvos gyventojų laimingumo ypatumus man teko atlikti, pabrėžiu, žvalgomojo pobūdžio tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvenantys suaugę (22-63 metų) asmenys, dedantys pastangų, jog išvengtų neigiamos viešosios informacijos srauto yra labiau patenkinti gyvenimu, nei asmenys, tokių pastangų nededantys.

Klausiate, kodėl mums visiems – man, jums, Daliai, Andriui ar Irenai turėtų rūpėti visuomeninė laimė? Labai trumpai tariant, laimė skatina ir palaiko optimalią psichinę sveikatą, todėl siejama su sveikata ir ilgaamžiškumu, be to, laimingi žmonės daugiau uždirba, geriau atlieka užduotis darbe ir pasižymi geresniais socialiniais santykiais. Taigi, laimė – pati geriausia prevencinė priemonė nuo ligų, skurdo ar susvetimėjimo ir belieka apgailestauti, kad gedulingoji žiniasklaida šio taip trokštamo jausmo veikiausiai mums nepridės.

Žiniasklaidos odė materializmui

Tiesa, ji mielai atseikės mums porciją materializmo: nemažai mokslininkų teigia atradę sąsają tarp visuomenės informavimo priemonių skatinamo materializmo ir mažėjančio pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Pavyzdžiui: TV žiūrėjimas siejamas su mažesniu pasitenkinimu gyvenimu, didesniu nerimo jausmu ir didesniais materialiniais siekiais; TV žiūrėjimas skatina kreipti dėmesį į materialines vertybes, o šios savo ruožtu mažina pasitenkinimą gyvenimu; per televiziją transliuojamos reklamos, kuriose vaizduojami laimingi prekes ar paslaugas vartojantys žmonės, skatina įsitikinimą, kad turtas ir yra laimė.

Liepa T. Raškevičienė

Negatyvios naujienos suteikia galimybę pasilyginti: mes lyginame savo gyvenimus su blogų naujienų herojų gyvenimais, nes tai padeda įsitikinti, kad mūsų gyvenimas, palyginti su blogų naujienų herojų gyvenimais, nėra toks jau blogas...

Be to, dažnai TV žiūrintys asmenys pasižymi nerealistiškais įsitikinimais apie materialinę gerovę ir materialinės gerovės sąsajas su pasitenkinimu gyvenimu – dėl to kylantis žmonių nepasitenkinimas savo materialine padėtimi persiduoda ir kitoms gyvenimo sritims. Deja, kuo asmuo labiau linkęs į materializmą, tuo jo pasitenkinimo gyvenimu jausmas yra mažesnis, o tokie materializmo aspektai kaip savininkiškumas, nedosnumas ir pavydas yra neigiamai susiję su laime ir pasitenkinimu gyvenimu. Ir iš tiesų, ar laimingi žmonės pasiturinčių žiniasklaidos herojų atžvilgiu piktintųsi, sakydami „Vagys! Kad jūs skradžiai žemėn prasmegtumėt!“, „Jie visai nebeturi kur pinigų dėti!“ ir panašiai? Įdomiausia, kad, anot H. Situngkir, laimė tėra individualus sprendimas: žmogus negali būti laimingas, jei nori daugiau, nei gali turėti – taigi, neracionalūs norai, nors ir inicijuoja kolektyvinę pažangą ar gyvenimo naujoves, apriboja asmens laimingumą. Jokių moralų – lai kiekvienas pats nusprendžia, ar verta laistyti savo laimės jausmą mažai realistiškomis svajonėmis apie nuosavą „McLaren“ ar povandeninį laivą.

Televizija – nelaimingų žmonių prieglobstis

Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad televizija, atvaizduojanti daugelį gyvenimo aspektų, iš tiesų sudaro apie juos nerealius vaizdinius: pavyzdžiui, per televiziją parodoma kur kas daugiau nusikaltimų, nei vidutinis žmogus gali tikėtis susidurti savo gyvenime. Todėl daugiau TV žiūrintys vartotojai dažniau tiki tapsią nusikaltimų aukomis, nei rečiau TV žiūrintys asmenys. Maža to, dažnai TV žiūrintys asmenys pasaulį suvokia kaip pavojingesnį, todėl labiau bijo tapti smurto aukomis. Čia privalu paminėti, jog neigiamų įvykių lūkestis yra stipriausias nuotaikos veiksnys, o dominuojantys neigiamų įvykių lūkesčiai slopina teigiamų įvykių lūkesčius.

Taigi, koks užburtas šis gedulo ratas: nelaimingi žmonės, palyginti su labai laimingais žmonėmis, per dieną prie TV praleidžia 30 proc. daugiau laiko, nes televizija apskritai yra nelaimingų žmonių prieglobstis. Ir kuo dažniau vakarais prie TV jie prarymo, tuo nelaimingesni prabunda rytais ir tuo rečiau tiki sulauksią ko nors gera. Jie miršta per jauni ir nenuveikę tiek, kiek galėjo. Galbūt evoliucinės psichologijos atstovams, teigiantiems, kad žmonėms labiau būdinga reaguoti ne į gera, o į bloga, nes asmenys, nekreipiantys dėmesio į blogus įvykius ir galimus pavojus, rizikuoja neišlikti, net vertėtų patyrinėti prielaidą, jog šiuolaikiniame viešosios informacijos kontekste kaip tik rizikuoja neišlikti tie, kurie didelį dėmesį skiria negatyviems įvykiams?

Kokioje dirvoje auga mūsų vaikai?

Liepa T. Raškevičienė

Kuo asmuo labiau linkęs į materializmą, tuo jo pasitenkinimo gyvenimu jausmas yra mažesnis, o tokie materializmo aspektai kaip savininkiškumas, nedosnumas ir pavydas yra neigiamai susiję su laime ir pasitenkinimu gyvenimu.

Jokiu būdu neskatinu papildyti pesimistų gretų, bet trumpai apžvelgsiu ir žalingą poveikį, kurį neigiama viešoji informacija daro mūsų vaikų emocinei gerovei. Nors visuomenėje mėgstamos banalios frazės, kad vaikai – tai gyvenimo gėlės, tai ateitis, iš tiesų mus nerimą turėtų kelti klausimas, kokie jie užaugs mūsų, suaugusių piktžolių, pasaulyje. Kokiame pasaulyje aš ir jūs sensime, jei visuomenės vairą į savo rankas bus perėmę žmonės, kamuojami nerimo, depresijos ar polinkio smurtauti? Juk B. J. Wilson, apibendrindama aibę tyrimų, atskleidžia, kad visuomenės informavimo priemonės gali prisidėti prie vaikų baimių ir nerimo padidėjimo, o smurtinės TV programos prisideda prie agresyvaus vaikų elgesio. Be to, žiniasklaidos sukelta baimė kartais turi ilgalaikių neigiamų pasekmių: dažnas TV žiūrėjimas siejamas su pagrindinių ir vidurinių mokyklų moksleivių nerimu, depresija ir potrauminiu stresu, o pradinukai, žiūrintys TV prieš miegą, sunkiau užmiega, jaučia didesnį nerimą ir dažniau sapnuoja košmarus.

Autorė nurodo, kad net 52 proc. viename tyrime dalyvavusių respondentų po TV programos ar filmo žiūrėjimo pasireiškė miego ir valgymo sutrikimai, o 22 proc. pažymėjo, kad buvo apsėsti minčių apie bauginantį programos turinį. Maža to, B. J. Wilson pabrėžia tikimybę, jog keturiolikmečiai, žiūrintys TV programas 3 valandas per dieną ir daugiau, būdami šešiolikos metų sunkiau užmigs ir miego metu nubudinės. 30 proc. kitame tyrime dalyvavusių studentų, paprašyti prisiminti dėl žiniasklaidoje pateiktos informacijos išgyventą baimę, nurodė, kad po vaikystėje/paauglystėje matyto televizijos filmo ar programos patirta baimė tapo ilgalaikė, o 26 proc. tiriamųjų nurodė patiriantys nerimo likučius iki šiol.

Liepa T. Raškevičienė

Dažnai TV žiūrintys asmenys pasaulį suvokia kaip pavojingesnį, todėl labiau bijo tapti smurto aukomis. Čia privalu paminėti, jog neigiamų įvykių lūkestis yra stipriausias nuotaikos veiksnys, o dominuojantys neigiamų įvykių lūkesčiai slopina teigiamų įvykių lūkesčius.

Nustatyta, kad smurtas gali daryti įtaką ir vaikų doroviniam vystymuisi: vaikai, dažniau žiūrintys programas su fantastinio turinio smurto scenomis, suvokia smurtą kaip moraliai priimtiną. Juk muštis yra visiškai normalu, jei taip daro animaciniai herojai Tomas ir Džeris, Kung Fu Panda, žmogus Voras ir daugelis kitų? Taigi, dėl žiniasklaidoje demonstruojamo smurto vaikai suvokia agresiją kaip problemų sprendimo būdą ir įgyja agresyvaus elgesio scenarijus, kuriais vėliau naudojasi socialinėse situacijose.

K. A. Fanti., E. Vanman, Ch. C. Henrich ir M. N. Avraamides teigia, kad smurtinis žiniasklaidos turinys sukelia desensibilizaciją: iš pradžių žmonės rodo didesnį susirūpinimą dėl aukos patiriamų kančių ir jiems mažiau patinka smurtinės scenos, tačiau vėliau tiriamieji nurodo jaučiantys mažesnę simpatiją aukai ir didesnį pasimėgavimą smurtine scena! Deja, sumažėjęs asmens jautrumas smurtui gali lemti agresyvų elgesį. Ir tai dar ne viskas – moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žiniasklaida gali būti ir savižudybių rizikos veiksnys: kuo daugiau istorijų apie savižudybes visuomenės informavimo priemonės pateikia, tuo labiau padidėja savižudybių skaičius.

Tai kas gi kaltas?

Verta paminėti, jog mano atliktas žvalgomojo pobūdžio tyrimas taip pat atskleidė, jog suaugę asmenys, vengiantys neigiamos viešosios informacijos srauto dėl asmeninių įsitikinimų, yra labiau patenkinti gyvenimu nei asmenys, vengiantys blogų žinių dėl atsitiktinių aplinkybių (laiko neturėjimo ir pan.). Nieko čia keista – laikoma, kad autonomija ir sugebėjimas laikytis savo paties įsitikinimų yra itin svarbus psichologinės gerovės matmuo, be to, įrodyta, kad žmonės, tikintys galį kontroliuoti savo gyvenimą, yra psichologiškai sveikesni ir sėkmingesni, nei tie, kurie viską atiduoda likimui į rankas.

Žinoma, jei kunkuliuojame nuo kritikos aplinkai ir stokojame savikritikos, atsakomybę už savo gyvenimą, žemą šalies laimės indeksą ar gedulingą žiniasklaidą visada galime perleisti kam tik norim – ekonomikai, ne taip mus auklėjusiems tėvams ar prastai horoskope išsidėsčiusioms planetoms.

Ir vis dėlto, nuoširdžiai tikėdama neišsemiamomis brandžios visuomenės galiomis, kviečiu diskutuoti, ar iš tiesų dėl neigiamo žiniasklaidos turinio kalti tik kiti – pelno ir galios siekiantys žiniasklaidos verslo atstovai, jų darbuotojai, blogų naujienų herojai ir jų nesudrausminantys Dalia, Andrius ir Irena? O gal kalta ir aš, ir jūs, ir visi, godžiai ryjantys antraštės „Nužudė“, „Pavogė“, aklai tikintys perdėm pesimistiškomis ateities prognozėmis ir nedrįstantys pasakyti „Gana. Mes kursime kitokią – laimingesnę – visuomenę.“

Straipsnis parengtas remiantis Aust (1985), Appel, Blomkvist, Persson, Sjoberg (1980), Baumeister, Bratslavsky, Finkenauer, Vohs (2001), Benesch, Frey, Stutzer (2007), Bentler (1990, 1995), Byrant (1985), Bogart (1980), Diener (2000), Graber (1979), Harrison, Cantor (1999), Haskins (1981;1984), Huesmann (1986), Inglehart, Foa, Peterson, Welzel (2008), Krcmar, Vieira (2005), Levy (1977), Liebermann (1997), Lowry (1979), Park (2004), Persson (1988), Persson, Sjoberg (1985, 1987), Rahtz, Sirgy, Meadow (1988), Richins (1987), Ryff (1989),Robinson, Martin (2008), Shrum, Burroughs, Rindfleisch (2011), Smith, Donnerstein (1998), Smith, Piepei, Moyer-Guse (2008), Stack (2003), Taylor (1991), Tiger (1984), Veitch ir Griffitt (1976), Wilson (1997; 2008), Zillmann, Manstead, Wagner, McDonald (1983), Zuckerman (1974) mokslinėmis studijomis.