Lucasas. Austrijos politinis skandalas sumaišė Europos ultradešiniųjų kortas

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę.

Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės. Austrijos vyriausybė atsistatydino, kilus įtarimų dėl Rusijos kišimosi, korupcijos, meistriškai organizuoto sekimo, neofašizmo, orgijų, išdavystės ir kitų dalykų.

Šis istorija prasidėjo nuo atsinaujinusios Laisvės partijos – garbaus amžiaus narės populistinių partijų šeimoje, šiuo metu įsigalinčioje visoje Europoje.

Buvusių nacių įkurta partija pirmiausiai įgijo liberalaus, prieš isteblišmentą nukreipto judėjimo atspalvį, o vėliau prie jo dar prisidėjo nacionalizmo dvelksmas. Dabar ji yra pakliuvusi į prorusiškų, prieš imigraciją nusistačiusių euroskeptikų rankas.

Po 2017 metų spalį įvykusių rinkimų, atvedusių į aklavietę, tradicinės konservatyviosios pakraipos Liaudies partija sulaužė politinį tabu, pakvietusi juos į vyriausybę.

Tai buvo neįprasta, nes didžiojoje Europos dalyje su tokiomis partijomis elgiamasi kaip su politiniais raupsuotaisiais iš „Trečiojo žmogaus“. Tačiau Liaudies partijos lyderis Sebastianas Kurzas teigė, kad geriau būtų suteikti antiisteblišmento jėgoms politinės atsakomybės. Tai turėjo juos pažaboti ir stabilizuoti politinę sistemą.

Viltys buvo bergždžios. Praeitais metais Vienos policijos padalinys, kontroliuojamas vieno Laisvės partijos vietos politiko, surengė reidą BVT (Didžiosios Britanijos MI5 atitikmens) biure. Remdamasi abejotinu teisiniu pagrindu, policija konfiskavo bylų ir elektroninių dokumentų.

Juose esama informacijos apie itin jautrias užsienio žvalgybos operacijas, pavyzdžiui, išradingas planas pavogti Šiaurės Korėjos pasų blankų iš vienos spaustuvės Austrijoje.

Kitos bylos buvo susijusios su vidaus reikalais ir agentūros veikla stebint Austrijos kraštutinius dešiniuosius bei jų ryšius su rusų šnipais ir gangsteriais. Dalis šios informacijos buvo gauta iš Austrijos agentų, dirbančių su priedanga. Galit įsivaizduoti, kokia kebli dabar tapo jų padėtis.

Policija taip pat nusikopijavo medžiagos iš itin įslaptintos dalijimosi žvalgybos informacija duomenų bazės „Neptune“. Britanijos ir kitos Vakarų tarnybos reagavo tūžmingai. Jos įsitikinusios, kad jų šaltiniai ir veiklos metodai dabar jau galbūt yra patekę į priešininkų rusų rankas.

Tyrimas tebevykdomas. Vietos žiniasklaidoje šis skandalas pukšėjo kelis mėnesius, kol galiausiai užvirė, paaiškėjus, kad sąjungininkų agentūros savo kolegas austrus atribojo nuo dalijimosi informacija dėl tokių klausimų kaip terorizmas, ekstremizmas ir organizuotas nusikalstamumas.

Austrija – neutrali šalis, besididžiuojanti, kad palaiko draugiškus santykius su visais – buvo palikta ant ledo.

Pono Kurzo susierzinimas piką pasiekė šeštadienį, kai buvo paskelbtas mįslingas, įgudusiai nufilmuotas vaizdo įrašas, kuriame matyti Laisvės partijos lyderis Heinzas-Christianas Strache, 2017 metų liepą vienoje viloje Ibisos saloje besikalbantis su moterimi, apsimetančia vieno Rusijos oligarcho dukterėčia.

Nemenkai įkaušęs ponas Strache kalbėjo apie savo “strateginį bendradarbiavimą“ su Kremliumi. Jis atrodė pageidaujantis, kad jo politinei kampanijai būtų paaukota didelė suma, ir kalbėjo apie iki šiol nežinotą nedeklaruojamo partijos finansavimo schemą. Mainais jis siūlė parūpinti sutarčių dėl kelių tiesimo.

Jis teigiamai sureagavo į pasiūlymą sudaryti galimybę nusipirkti pagrindinį Austrijos bulvarinį laikraštį, taip pat aptarinėjo, kaip šio leidinio redakcija galėtų būti pertvarkyta, kad imtųsi remti jo partiją.

Jis sakė labai norįs, kad šalies žiniasklaidos padėtis taptų panaši į kaimyninės Vengrijos, kur griežtosios pakraipos konservatyvioji vyriausybė yra aštriai kritikuojama dėl savo daromo spaudimo. Jis taip pat tvirtino, kad S. Kurzas, jo vyriausybės vadovas ir partneris, yra slaptas gėjus, dalyvaujantis orgijose.

Ponas Strache tuo metu nebuvo valdžioje, tad jis įstatymų nepažeidė. (Jis pareiškė elgęsis kvailai ir neatsakingai, o dabar jau atsistatydino iš partijos vadovo posto.)

S. Kurzas nedelsdamas metė savo koalicijos partnerį (pareiškimus apie save jis atmetė kaip „nesvarbius“). Dabar Austrija žengia į pirmalaikius rinkimus.

Šioje istorijoje – daug neaiškumų. Vaizdo įrašas aiškiai buvo padarytas per kruopščiai parengtą ir brangiai kainavusią operaciją, skirtą sukompromituoti. Kas už tai apmokėjo? Kodėl nutekino būtent dabar?

Platesnis klausimas kyla dėl politinių padarinių. Prieš isteblišmentą nusistatę Laisvės partijos partneriai buvo labai aktyvūs ir vieningi per šią savaitę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų kampaniją. (Tačiau skaitytojams britams gali būti sunku suvokti, kad per šiuos rinkimus ne „Brexit“ bus svarbiausia. Jie formuos Europos Sąjungos ateitį, ir tai bus svarbiau, nei mūsų išstojimo arba pasilikimo sąlygos.)

Mažėjančioms Europos tradicinės pakraipos partijoms – socialdemokratams ir krikščioniams demokratams, nuosaikiems žaliesiems ir liberalams – šiuo metu nesiseka užtikrinti, kad jų žinia pasiektų tikslą. Tokie politikai kaip Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas yra populiarūs dėl savo siunčiamos žinios apie kovą su Briuseliu ir imigracijos bei islamo baimės kurstymu. Nors Europoje tebelaikomas pariju, jis mėgaujasi Donaldo Trumpo palaikymu po praeitą savaitę įvykusio sėkmingo vizito Baltuosiuose rūmuose.

Jo pagrindinis užmojis – įtikinti pagrindinio srauto konservatyviąsias partijas susivienyti su juo, o ne centro kairės likučiais. Austrija buvo parankus pavyzdys. Kitiems – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šiaurės šalyse ir Ispanijoje – šis modelis atrodo viliojamas.

Vis dėlto įvykiai Austrijoje pakerta šiuos argumentus. Rinkėjai, ir anksčiau palaikę kraštutinius dešiniuosius, gali atmesti šį skandalą kaip klastotę.

Tačiau svyruojantiems išdavystės ir korupcijos dvokas bei tarptautinės izoliacijos šmėkla yra atgrasūs, o ne patrauklūs. Dar svarbiau, jog Austrijos patirtis rodo, kad įtraukus abejotinos reputacijos partijas į vyriausybę jos netampa sąžiningesnėmis. Dėl to nesąžiningesne tampa pati vyriausybė.