Pekino režimas nekenčia gretimoje saloje gyvuojančios demokratijos. Taivanas tradiciškai tebesiskelbia esąs „Kinijos Respublika“ ir saugantis nacionalistinės vyriausybės, pabėgusios ten po komunistų pergalės žemyne 1949-aisiais, palikimą. Tačiau jo tikroji stiprybė yra sėkmė.
Taivanas nėra kylanti ekonomika – ji jau yra iškilusi. Vienam gyventojui tenkanti BVP dalis (reikia pripažinti, netobulas matas) saloje yra beveik triskart didesnė negu žemyninėje dalyje. Tai byloja apie komunistinės ekonomikos baisų neveiksmingumą.
Be to, Taivanas yra gyvybinga demokratija, didžia dalimi išsigydžiusi savo autoritarinės praeities traumas. Tuo metu žemyne Didžiajam šuoliui į priekį, Kultūrinei revoliucijai ir 1989-ųjų žudynėms taikoma oficiali užmarštis. Trumpai tariant, visai atžvilgiais, išskyrus dydį, „laisvajai Kinijai“ (kaip ją vadindavome) sekasi geriau negu jos komunistinei antrininkei – „Raudonajai Kinijai“.
Dešimtmečius Pekino režimas toleravo Taivaną kaip anomaliją: teoriškai – maištingą provinciją, bet praktiškai – naudingą prekybos partnerį. Padėtis pasikeitė nuo 2012 metų, į valdžią atėjus komunistų lyderiui Xi Jinpingui. Jis nori, kad suvienijimas įvyktų greičiau, o ne vėliau, prireikus – jėga. Pirmasis žingsnis – Taivaną bauginti ir izoliuoti.
Šis planas galėtų suveikti. Taivanas gali pasijusti netekęs draugų ir neginamas. Vakarų šalys, net ir JAV, gali nuleisti rankas. Tačiau šis planas žlunga. Taivaniečiai rinkėjai ryžtingai atmetė nuolaidžiauti linkusius politikus. Vakarų šalys pradeda pabusti.
Nyderlandai neseniai paaukštino savo neoficialios ambasados statusą (oficialius diplomatinius santykius su Taibėjaus vyriausybe palaiko tik nedaugelis valstybių). Praeitą savaitę Jungtinės Valstijos, Taivano de facto saugumo garantės, pasiuntė aukščiausio rango lankytoją nuo 1979 metų – sveikatos apsaugos sekretorių Alexą Azarą.
Na, o dabar atvyksta čekai. Jų šalis turi ilgą priešinimosi komunistinei tironijai istoriją. Tebeprisimenu 1990 metais Prahoje įvykusį susitikimą su Dalai Lama. Tremtyje gyvenantis Tibeto lyderis buvo vienas pirmųjų užsienio svečių, po revoliucijos pakviestų ten Vaclavo Havelo – disidento, tapusio prezidentu.
Dabar šį deglą perėmė Prahos meras Zdenekas Hribas, Taivane trumpai studijavęs mediciną. Jis prieštaravo Kinijos režimo mėginimams primesti politines sąlygas susitarimu su jo savivaldybe. Kai Kinijos pareigūnai mėgino jį spausti, meras atkirto, kad į jų sankcijas atsakys stiprindamas ryšius su Taivanu.
Z. Hribas yra iškilus Čekijos delegacijos narys. Jos vadovas Milošas Vystrčilas yra Čekijos senato pirmininkas, šias pareigas perėmęs iš panašiai protaivanietiškų pažiūrų pirmtako Jaroslavo Kuberos. Pastarasis mirė sausį, gavęs grasinamų laiškų iš Kinijos ambasados.
Kinijos reakcija buvo kaip įprasta irzli: vienas atstovas apibūdino čekų delegaciją kaip „pasibjaurėtiną aktą“. Tačiau svarbiausia, ką dabar darys kitos šalys. Griauti tabu daug veiksmingiau, jeigu kiti seka parodytu pavyzdžiu. Įstatymų leidėjai ir visuomenės veikėjai kitose laisvę mylinčiose šalyse (į galvą iškart ateina Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Švedija ir Ukraina) turėtų pradėti užsisakinėti bilietus į Taibėjų ir raginti savo vyriausybes atidaryti ten biurus. Kaina būtų nereikšminga, o potencialus poveikis – milžiniškas.
Kai taps įprasta lankytis Taivane tartis ne tik dėl prekybos, investicijų ir sveikatos apsaugos, bet ir dėl saugumo politikos, baugintojai Pekine nebeturės kur dėtis. Jie gali nubausti vieną atskirą šalį, bet ne visas iškart.