Lucasas. Filmai apie gangsterius – geriausias būdas Kremliaus mąstysenai perprast

Applebaum? Snyderis? Belton? Arba galbūt Dostojevskis ar Solženicynas? Putino karas Ukrainoje pavėluotai sužadino smalsumą, kokia yra Kremliaus vadovybė ir kaip ji priima sprendimus. Bendram išprusimui mielai rekomenduoju knygas, parašytas mano draugų Anne Applebaum („Gulagas“), Timothy Snyderio („Kruvinos žemės“) ir Catherine Belton („Putino žmonės“). Kenčiantys personažai, kurių apstu svarbiausių rusiškų romanų puslapiuose, taip pat žinomiausio Sovietų Sąjungos disidento pateiktas stalinizmo pjūvis šiandien suteikia peno įžvalgoms, palyginimams ir klausimams.

Visgi norint greitai ir veiksmingai susipažinti su Kremliaus vidaus aparatu mano geriausias pasirinkimas – pasižiūrėti serialą „Sopranai. Mafijos kronikos“.

Šios apdovanojimų pelniusios amerikiečių daugiaserijinės kriminalinės dramos veiksmas vyksta ne Maskvoje, o Naujajame Džersyje. Jos pagrindinis veikėjas – senstantis banditas Tony Soprano. Jis kartu su savo sėbrais leidžia laiką nutriušusiame naktiniame klube, o ne Kremliuje. Jie vadovauja reketuotojų tinklui, o ne branduolinei supervalstybei.

Tačiau panašumai – stulbinami. Abi gaujos reikalauja susimokėti „nuomą“ (ekonomistų žargonu tai vadinama neuždirbtu pelnu), pasitelkdamos grasinimus griebtis smurto, kad būtų užtikrintas paklusnumas. Amerikiečiai gangsteriai pelnosi iš restoranų ir statybviečių. Kremlius savo ruožtu renka duoklę iš įmonių, besiverčiančių gamtinių išteklių gavyba, ir ima kyšius iš tvarkančių reikalus per valstybės institucijas. Pinigai srūva aukštyn ir žemyn – jie praturtina žmones viršuje, o šie savo ruožtu naudojasi tokiomis lėšomis savo šalininkams remti ir varžovų bauginimui finansuoti.

Tiek Sopranai, tiek jų atitikmenys Kremliuje atrodo nepatrauklūs – žiaurūs, nepraustaburniai, ūmaus būdo ir prasto skonio. Tiek vieni, tiek kiti savo valdžios teisėtumą ir drausmę palaiko pasitelkdami iškreiptus garbės kodeksus, pagrįstus istorinių mitų kūrimu, apipintu pompastiškais pareiškimas apie savo tautiškumą ir kalbą. Naujojo Džersio mafija kliaujasi nusistatymu prieš imigrantus italus, su kuriuo jie susidurdavo ankstesniais dešimtmečiais, neva suteiksiančiu teisėtą pagrindą lygiagrečiai valdžios struktūrai kurti. Putino korumpuotas autoritarizmas teisinamas traumomis, patirtomis dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir 10-ojo dešimtmečio chaoso Rusijoje. Dar įdomiau, kad tiek Tonis Sopranas, tiek Putinas labai domisi Antruoju pasauliniu karu – nors gal tik kai kuriais jo aspektais.

Mafijos dariniai – bauginantys ir atsparūs. Vis dėlto jie visi turi silpnųjų vietų. Viena problema – vidaus konkurencija. Politinės ir teisinės institucijos padeda žmonėms taikiai išspręsti nesutarimus, kai pralaimėjusieji turi susitaikyti su jiems nepalankiais rezultatais. Pasaulyje, kuris laikosi ant asmeninių santykių ir statusu grindžiamos teisės priimti sprendimus, ginčai lengvai įsiplieskia, žlugdančiai vystosi ir blogai baigiasi. Putino paranoja savo artimiausios aplinkos atžvilgiu – pagrįsta. Kaip ir (iš anksto atskleisiu) Tonio Soprano.

Kita silpnoji vieta yra išorėje. Sopranų atveju tai JAV baudžiamojo teisingumo sistema. Mafijoziai gali papirkti ar įbauginti atskirus asmenis. Jie gali patraukti į savo pusę nesąžiningus politikus ar paperkamus policininkus. Vis dėlto daug sunkiau įbauginti instituciją, remiamą visos valstybės galios, įskaitant liudytojų apsaugos programas, elektroninį sekimą, kovos su pinigų plovimu įstatymus ir galimybę susitarti dėl švelnesnės bausmės už prisipažinimą. Mafijos struktūros pažeidžiamos infiltracijos. Joms būna sunku išsaugoti savo paslaptis. Protą kamuoja sąžinė. Baimė ir godumas – svarbios paskatos, bet jos ne visuomet lemiamos.

Putino atveju grėsmę kelia demokratinės, įstatymais besivadovaujančios valstybės ir daugiašalės organizacijos. Jos, kad ir netobulai, riboja Rusijos galimybes kelti pavojų savo kaimynėms. Laisvė, teisėtumas ir orumas, kuriuos kitos šalys stengiasi suteikti savo piliečiams, sudaro ryškų kontrastą su Kremliaus paniekinamu požiūriu į savo pavaldinius. Tik nedaugelis žmonių pasirinktų mafijos apniktą miestą, jeigu turėtų iš ko rinktis.

Ukrainos atvejis kelia pavojingą dilemą. Rusija negali leisti, kad jos pietinei kaimynei sektųsi. Tačiau vis labiau atrodo, kad Putino mafijai stinga raumenų tai pasiekti. Mokėti gangsteriams pinigus ir dėtis jų draugais yra viena. Padėti jiems kariauti – visai kas kita. „Rusijos valstybės viršūnė atrodo fašistinė, bet jai stinga fašistų gebėjimo griebtis totalinio karo“, – pažymi Snyderis. Ukrainiečiams labiau stengiasi išsaugoti savo laisvę, nei rusai įstengia ją sutriuškinti.