Vis dėlto pasidžiaugęs savo pergale Rusijos lyderis grįš į savo kabinetą Kremliuje – ir prie klausimo, ką daryti su Kinija.
Daug metų Rusija vengė imtis spręsti šią problemą. Ji apsimetinėjo draugiška, pardavinėjo Kinijai ginklus ir bendradarbiavo Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje prieš „tris blogius“ (Pekino politiniu žargonu) – terorizmą, separatizmą ir ekstremizmą. Tačiau ji niekada nelaikė Kinijos sąjungininke.
Rusai šiurpsta, matydami Kinijos dydį, sėkmę ir ambicijas. Xi Jinpingas nori, kad Kinijos Liaudies Respublika iki šio šimtmečio vidurio taptų svarbiausia šalis pasaulyje.
Jis turi nemenkas galimybes tai pasiekti. Jeigu tokį tikslą iškeltų kuris nors Rusijos lyderis, tai atrodytų kliedesiai.
Dabar Kinijos tikslai ir Rusijos stagnacija juda priešpriešinėmis trajektorijomis. Kokias technologijas Rusija naudos savo 5G mobiliojo interneto tinklui? Rinktis savo gamybos produktų nėra galimybės. Vienintelės alternatyvos – Kinija („Huawei“) arba Vakarai („Ericsson“ ir „Nokia“). Šis sprendimas nėra komercinis. Viskas susiveda į gebėjimą realiai valdyti duomenis ir sistemas.
Galima sakyti, kad 5G yra daiktų interneto, žyminčio naują etapą šiuolaikiniame gyvenime, kurio kiekviena dalis yra suskaitmeninta, centrinė nervų sistema. Be jo Rusijos ekonomika dar labiau atsiliks nuo likusio pasaulio. Vakarų valstybės vis labiau priešinasi „Huawei“, nes bijo, kad duomenų srautai per 5G tinklus gali būti pavogti, sutrikdyti arba (karo atveju) netgi paralyžiuoti, kai tik to panorės Kinijos komunistų partija. Rusijai tokių pačių nuogąstavimų kyla dėl vakarietiškų technologijų.
Konkurencija taip pat intensyvėja kituose frontuose. Kinijos vystomas Šiaurės jūrų kelias kelia grėsmę Rusijos viešpatavimui Arktyje. Infrastruktūros projektai, įgyvendinami tokiu mastu, su kuriuo Rusija niekaip negali lygiuotis, kuria Kinijos įtakos bastionus Centrinėje Azijoje ir Rytų Europoje. Kinija taip pat yra kylanti kosminė galybė.
Vis tik Pekino režimas pabrėžtinai tyli, kai Rusijai prireikia paramos – pavyzdžiui, diplomatinės pagalbos Krymo okupacijai.
Tai nėra aljansas ir netgi ne partnerystė. Tai – nelygus ryšys, kai nereguliarus taktinis bendradarbiavimas ir diplomatiniai triukai pridengia strateginį silpnumą. Kol Rusija nežino, ko griebtis, Kinija stebi – ir laukia.
Dabar, užsitikrinus valdžią iki 2036 metų, Putinui būtų protinga visa tai užbaigti. Jeigu Kinija yra vienintelė reali grėsmė nacionaliniam saugumui, atsakingam lyderiui derėtų ieškoti sąjungininkų ir partnerių, kad jos įtaka būtų suvaržyta, taip pat susitelkti į savo šalies atsparumą, modernizuojant ekonomiką, politinę santvarką ir visuomenę. Kuo mažiau žinot apie Rusiją, tuo šis kelias atrodo patrauklesnis. Autoritetingas „Financial Times“ apžvalgininkas Philipas Stephensas praeitą savaitę ragino Putiną įvertinti strateginę tikrovę ir „nubraukti šaltojo karo voratinklius“.
Gali būti, kad Putinas imsis kokių nors gambitų šia linkme. Juk į Rugsėjo 11-osios teroristines atakas jis atsiliepė siūlydamas draugystę ir pagalbą. Jeigu jis apsimestų esąs itin susirūpinęs dėl Kinijos, tai galėtų padėti sušvelninti Vakarų spaudimą. Bet nuoširdumo nesitikėkite.
Rusijos lyderiai įpratę aukoti savo šalies pažangą dėl menamo didžiosios galybės statuso. Su gyventojais jie elgiasi paniekinamai ir kvailina juos politiniais triukais, užuot padėję atskleisti savo talentus, energiją ir kūrybingumą. Gamtinių išteklių beatodairiškas eikvojimas nusveria modernios ekonomikos kūrimą. Korupcija tampa svarbesnė nei vystyti institucijas. Melas – patogesnis nei tiesa. Prie kaimynių ir buvusių kolonijų reikia kabinėtis, o ne mėginti susidraugauti.
Kremlius yra gausiai aplipęs tokiais „šaltojo karo voratinkliais“. Šios geopolitinės doktrinos relikvijos yra gerbiamos, kai kada – šlovinamos, bet niekada neginčijamos. Rusijai slystant į Kinijos glėbį Putinas vargu ar yra žmogus, galįs pakeisti sistemą, kurią šios relikvijos simbolizuoja. Visa tai iškėlė jį į valdžią ir padeda ten išsilaikyti.