Ši milžiniška įtvirtintų bunkerių linija, įrengta palei dalį šalies rytinės sienos, buvo Prancūzijos atsakas į Vokietijos sustiprėjimą praeito amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Tokiu būdu siekta padaryti karinę invaziją nepakeliamai brangią.
Tačiau šis planas turėjo trūkumą: nacistinės Vokietijos kariuomenės planuotojams nereikėjo tiesiogiai pulti Maginot linijos.
Jie atakavo per Belgiją, pasitelkdami „žaibo karo“ taktiką – itin veržlų, aviacijos remiamą puolimą, prieš kurį tarpukariu susilpnėjusi Prancūzijos valstybė neįstengė atsilaikyti.
Tikiuosi, kad kostiumuoti ir uniformuoti veikėjai tviskančioje NATO naujojoje būstinėje per jubiliejaus linksmybes ras laiko susimąstyti apie istoriją ir puikybę. Tiesa, kad kariniu požiūriu transatlantinis aljansas yra tvirtas ir jo būklė gerėja.
Teritorinė gynyba vėl tapo pagrindiniu NATO strateginio planavimo elementu. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotos sustiprinto priešakinės pajėgos yra svarus saugiklis Rusijai nuo agresijos sulaikyti.
Išlaidos gynybai Europoje didinamos lėtai, bet procesą spartina dosnus Jungtinių Valstijų indėlis žemyno gynybai.
Tuo metu Rusijos stagnuojanti ekonomika braška nuo pernelyg ambicingų Kremliaus gynybos finansavimo planų. Dar šlakelį šampano, sere?
Vis tik palikite butelį dar neatkimštą. Negalime tikėtis, kad priešininkai mus puls tokiu būdu, kuris būtų mums parankus.
Galbūt išsprendėme problemą, su kuria buvome susidūrę 2009 metais, kai per Rusijos didžiules, agresyvias ir slapias karines pratybas buvo repetuojamas įsiveržimas į Baltijos šalis, apvainikuotas sąlyginio branduolinio smūgio Varšuvai.
Tačiau ar išsprendėme problemą, su kuria susiduriame dabar, 2019-aisiais? Arba susidursime 2021-aisiais? Rusijos taktika kinta ir, bijau, sparčiau negu įstengiame reaguoti.
Vienas iš frontų yra diplomatiniai žaidimai „skaldyk ir valdyk“. Kremliaus gebėjimas sudarinėti dvišalius susitarimus su NATO šalimis – stulbinamas ir keliantis nerimą. Šiuo atžvilgiu ypač išsiskiria Vengrija ir jos gluminantis sprendimas priimti sovietinių laikų atgyveną – Tarptautinį investicijų banką (TIB).
Sunku įžvelgti, kodėl Vidurio Europos universitetas, finansuojamas George'o Soroso, yra tokia grėsmė nacionaliniam saugumui, kad privalo palikti Budapeštą, o tuo pat metu Kremliaus kontroliuojamai finansinės priedangos organizacijai patiesiamas raudonas kilimas.
TIB turi diplomatinį statusą ir teisę įsivežti į Vengriją neribotą skaičių darbuotojų. Kitos NATO šalys, ypač jų šnipų gaudytojai, dėl to niršta.
Aljanso darna – tik viena iš problemų. Kita yra kintantis karo veiksmų pobūdis. NATO mažai ką gali pasakyti kibernetinės gynybos klausimu ir apskritai nieko – apie naudojimąsi prekyba ir investicijomis savo tikslams primesti. Pavyzdžiui, nerimą keliantis Kinijos gebėjimas sudarinėti neskaidrius sandorius dėl infrastruktūros plėtros su neturtingesne Europos puse bus visu gražumu pademonstruotas per šią savaitę Dubrovnike vyksiantį 16+1 viršūnių susitikimą.
Ekonominis saugumas yra sritis, už kurią atsakinga Europos Komisija – ypač bendradarbiaujant su sąjungininkais užsienyje. Tačiau šias pastangas trikdo Europos rinkimų ciklas (kokių nors ES sprendimų galit tikėtis tik daug vėliau šiais metais), transatlantinė įtampa (pasiruoškite prekybos ginčui) ir „Brexit“ (arba bent jau ginčai, kaip, kada ir ar apskritai jis turi įvykti).
Mūsų priešininkams atrodome esantys ne ką geresnės būklės negu 4-ojo dešimtmečio Prancūzija – kenčiantys nuo ekonomikos pažeidžiamumo, vidaus nesutarimų ir silpno vadovavimo. Maginot linija, kad ir kokia buvo nuostabi, negalėjo atremti šių problemų.
Gali būti jau per vėlu arba pernelyg ambicinga mėginti pataisyti dabartinio pavidalo NATO. Galbūt geriau būtų kurti ryžtingų, pajėgių ir grėsmes suvokiančių šalių koalicijas. Didėjant pavojams jos galėtų plėstis. Tačiau nedėkite į tai didelių vilčių.