Iki šiol prisimenu tą sukrėtimą ir pažeminimą. Nevilties apimti vietnamiečiai laukė eilėje ant Amerikos ambasados stogo Saigone (dabartiniame Ho Či Minyje), tikėdamiesi gauti vietą sraigtasparnyje, kad išvengtų pergalę iškovojusių Vietkongo komunistų keršto.
Pralaimėjimas Indokinijoje sukrėtė ir mus Europoje. Amerikos patikimumas buvo sugriautas. JAV kariuomenė buvo palūžusi, nualinta narkotikų, jos drausmė buvo pašlijusi. Kaip šalys, patiriančios sovietų grėsmę, galėjo kliautis saugumo garantijomis, teikiamomis valstybės, pažemintos karių, kurie neturėjo netgi batų?
Tas pats vyksta ir dabar. Skubame evakuoti mūsų artimiausius (ir laimingiausius) draugus iš Afganistano, Talibanui švenčiant pergalę. Pasitikėjusieji Vakarais atrodo likę kvailio vietoje. Cinikai – reabilituoti.
Kaltė tenka daugeliui. Nuo pat savo pirmojo vizito Afganistane 2001 metų rugsėjį Vakarų intervenciją vertinau skeptiškai. Mūšius laimėti lengviau negu karus. Ar buvom tikrai pasiruošę investuoti į dešimtmečius trunkantį modernizavimą šalyje, kur tiek daug žmonių vertino visai kitokius dalykus? Tik nedaugelis tai apmąstė. Mūsų pastangas žlugdė klaidingi tikrovės vertinimai. Mūsų dėmesys truko per trumpai. Staiga nutraukti gyvybiškai svarbų palaikymą iš oro ir atimti žvalgybos išteklius, nuo kurių priklausyti buvome įpratinę savo sąjungininkus afganistaniečius, buvo pražūtinga – tiek mūsų reputacijai, tiek jiems. Paskelbti pergalę ir iškeliauti namo, kai sąjungininkai pasmerkiami pražūčiai, griauna pasitikėjimą.
JAV sąjungininkai taip pat paaukojo nemažai kraujo ir lėšų. Daug daugiau afganistaniečių buvo suluošinti arba nužudyti. Ir visa tai dėl ko? – Atsitraukimo, pralaimėjimo ir kapituliacijos. Žengiame į pasaulį be JAV lyderystės, kai Europa bus neįgali, o taisykles nustatinės Kinija (ir iš dalies Rusija).
Sąskaita už tai pirmiausiai bus apmokėta Afganistane, bet tas pats gresia Europai ir Azijai. Visiems, priklausomiems nuo JAV saugumo garantijų, dabar visuomet kirbės mintis, kad jiems gali tekti lauki eilėje evakuacijos skrydžio. Kas paklius į paskutinį lėktuvą iš Talino? Rygos? Vilniaus? Taibėjaus? Seulo? JAV kaip patikimos sąjungininkės reputacija patyrė baisų smūgį. Kol kas sunku įžvelgti, kaip ji galėtų atsigauti.
Tačiau taip pat prisimenu kitą, trejais metais vėlesnę datą – 1978 metų spalio 16-ąją. Tą dieną, kai Vakarai išgyveno vieną tamsiausių savo valandų, Jonas Paulius II tapo pirmuoju lenku, kuris buvo išrinktas popiežiumi. Šios akimirkos jaudulio niekada neužmiršiu. Ateizmas už Geležinės uždangos patyrė nesėkmę. Lenkija, anksčiau buvusi taip dažnai nuvertinama ir klaidingai suprantama, tuo metu buvo pasaulio įvykių centre. „Rytų Europos“ komunistinius valdytojus apėmė galvasopis, bylojęs apie prasidedančią nepagydomą ligą, pasiekusią finalą vos dešimtmečiu vėliau.
Šis prisiminimas suteikia šiokią tokią gležną viltį liūdnu metu. Tik nedaugelis už Afganistano ribų (beje, taip pat ir šioje šalyje) nori, kad Talibano banditai ir fanatikai valdytų jų gyvenimą. Tik nedaugeliui žmonių Xi Jinpingo pompastiškos kalbos atrodo iš tikrųjų įkvepiančios. Tik nedaugelis pašaliečių rinktųsi gyventi Vladimiro Putino režimo sąlygomis, jeigu turėtų tokią galimybę.
Vakarai pralaimi ne dėl to, kad mums stinga ekonominių ar karinių pajėgumų arba kad mūsų visuomenės yra nepataisomai ydingos, o todėl, kad neryžtingai priimame sprendimus. Esame labiau linkę išvengti trumpalaikio skausmo negu užsitikrinti ilgalaikę naudą. Tačiau, kaip išsireiškė britų įstatymų leidėjas Tomas Tugendhatas, mes renkamės pralaimėti.
Vis dėlto lygiai taip pat galėtume rinktis laimėti. Tai puikiai žinojo tokie Vakarų lyderiai kaip Margaret Thatcher, du Helmutai (Schmidtas ir Kohlis), Ronaldas Reaganas ir tas apsukrus galvočius Vatikane. Jie priėmė sunkių sprendimų ir itin aiškiai skelbė savo moralinę poziciją. Milžiniškas sovietinio komunizmo statinys ant netvirtų melo ir baimės pamatų negalėjo su tuo varžytis ir subyrėjo.
Galėtume visa tai pakartoti. Mūsų niekas nestabdo – išskyrus mūsų pačių baikštumą ir tingumą.