Lukas Kornelijus Vaičiakas. Gyvenimas lošimo namuose, arba 900 tūkstančių laimingų loterijos bilietų

Amžiaus grupėje nuo 16 iki 25 metų pasiskiepijusių yra mažiau negu pusė – vos 47,2 proc. Nors jaunimas ir buvo ta socialinė grupė, kuriai pandemija turėjo daugiausiai neigiamos įtakos. Tai paveikė ir jaunų žmonių emocinę sveikatą, finansinę situaciją. Vis dėlto dabar skepticizmo iš jų pusės taip pat lieka gausiai. Kas lemia jaunų žmonių nenorą vakcinuotis? Kodėl jaunimas nesiekia apsaugoti savęs ir savo artimųjų? Kodėl daugiau negu pusė jaunų žmonių nepasiima laimingo bilieto, kuris suteikia laisvę ir ramybę?

Apie vakcinaciją kalba visi: medicinos ekspertai, valstybės lyderiai, nuomonės formuotojai, žurnalistai, kirpėjai ar nealkoholinius gėrimus pilstantys barmenai. Viešojoje erdvėje tikrai nestinga faktais ir žiniomis grįstų argumentų, kurie, mąstant logiškai, turėtų įtikinti žmones apsisaugoti nuo klastingos ligos, kuri jau pasiglemžė tūkstančius gyvybių tik Lietuvoje.

Vis dėlto panašu, kad jaunimui ši problematika atrodo tolima. Ne paslaptis, kad specialistai ir imunologai tikina, jog jaunam žmogui virusas nėra toks pavojingas – stipri imuninė sistema, jaunas kūnas tampa pagrindiniais įrankiais kovoje su virusu. Nepaisant to, pasitaikė ne vienas atvejis, kada pasaulį sustabdęs virusas sustabdė ir jaunų širdžių plakimą.

Net jei ir pavyktų lengvai susitvarkyti su virusu nepasiskiepijus, tai vis tiek išlieka grėsme. Nepaskiepytas žmogus kur kas lengviau užsikrečia koronavirusu, jis tampa to viruso nešiotoju, o tai gali atimti ne vieną gyvybę.

Virusui galioja domino efektas, kai nukritus vienai dalelei, paskui ją griūna ir kitos. Taip dėl neatsakingo požiūrio, apatijos argumentams ir faktams, galime vėl būti užsidarę namuose, o vasaros naktys pajūryje su draugais ar miesto centre švenčiamas gimtadienis liks tik tolima svajone.

„Ai tas jaunimas“, „nerūpestinga jaunystė“, „palauksiu rudens“, „aš, man rodos, persirgęs“ ir panašūs argumentai gali tapti itin karčiais, nes nerūpestinga jaunystė prabėgs sėdint namuose, o rudens laukti nebus priežasčių, nes galbūt rudenį vėl turėsime saugotis ir vengti bet kokių kontaktų vien tam, kad per klaidą dar labiau neplatintume viruso, kurio atvejų skaičius kasdien viršys tūkstančius.

Grupėje nuo 16 iki 25 metų amžiaus pilnai vakcinuoti yra vos 47,2 proc. Tai reiškia, kad daugiau negu pusė vis dar kažkur klaidžioja. Klaidžioja tarp selektyviai atrinktos informacijos, falsifikuotos statistikos, butaforinių specialistų tikinimų ar ant respektabiliai atrodančių asmenų nuotraukų, užrašytų su realybe prasilenkiančių teiginių.

Prisiminkime istoriją – prieš 100 metų, atsiradus skiepams nuo raudoniukės, žmonės sakė lygiai tuos pačius argumentus: skiepai per mažai ištirti, neaišku, kokie bus jų liekamieji reiškiniai. Šiandien, kai visi esame vakcinuoti, galime pasidžiaugti, kad ši liga, kadaise nusinešusi nemažai gyvybių, iš esmės pranyko – nuo 2014 m. Lietuvoje nebuvo užfiksuota nė vieno atvejo.

Kartais atrodo, kad šiuo metu gyvename pagal loterijos taisykles. Visuomenės nariai suka ruletę ir tikisi, kad iškris būtent jų laimingas numeris, kuris lems, kad virusas juos aplenks. Arba jei praslys – simptomų nebus arba jie bus silpni. Bet loterijose visada laimi organizatorius. Ruletėje visada laimi lošimo namai.

Taip pat ir virusas – jis visada laimės, kol mes nesuprasime elementaraus dalyko – priešais mus yra 900 tūkst. laimingų loterijos bilietų. Mums nereikia imti bilieto iš pardavėjos rankos ir tikėtis, kad užbrauksime kampus. Nes kiekvienas bilietas yra aukso puodas arba automobilis, arba pakvietimas į studiją. Kiekvienas pasiimkime savo laimingą loterijos bilietą, nes tik su bilietu būsime garantuoti, kad jau laimėjome – būsime sveiki.