L.Žigelytė. Ar ilgai politikai nevaržomai agituos mokyklose?

Kol Lietuva (ar bent Vilnius) jau savaitę tešneka apie teatro, Kristaus ir išmatų santykį, rinkimų į Seimą kampanijoje dalyvaujantys politikai sėkmingai „ima” mokyklas, jose nevaržomai agituodami balsuoti už save. Kartais šios agitacijos vyksta atviru tekstu, kartais pristatomos kaip diskusijos ar atviros pamokos.

Esmė aiški – dabartiniai įstatymai leidžia politikams į valias naudotis švietimo įstaigomis šias paverčiant propagandos židiniais.

Kaip pavyzdį pasitelksiu vieną sostinės mokyklą - Mykolo Biržiškos gimnaziją, esančią Justiniškių mikrorajone. Štai „Drąsos kelio” kandidatas Justiniškių apygardoje Vytautas Matulevičius šio mikrorajono gyventojams paštu platina kvietimą spalio 11 d. ateiti į gimnaziją susitikti ne šiaip su savimi, o šios partijos pikų dama. Taip kvietime ir parašyta - „su „Drąsos kelio” rinkimų sąrašo lydere Neringa Venckiene ir jos bendražygiais”. Tarp trijų išvardijamų bendražygių, be abejo, yra ir pats V. Matulevičius.

Dar keli pavyzdžiai iš pastarųjų savaičių įvykių toje pačioje gimnazijoje. Čia praėjusią savaitę Liberalų sąjūdžio kandidatas Justiniškių apygardoje Linas Kvedaravičius organizavimo partijos svetainėje „atvira” pavadintą diskusiją „Kokius pinigus turėsime ryt.” Vadinamoje „diskusijoje” dalyvavo pats L. Kvedaravičius, kitas Liberalų sąjūdžio narys Mindaugas Lapinskas ir buvusi dabartinio teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus kolegė Lietuvos laisvosios rinkos institute Rūta Vainienė.

Praėjusią savaitę M. Biržiškos gimnazijoje lankėsi ir Sąjungos TAIP vadovas, dabartinis sostinės meras Artūras Zuokas. Nors A. Zuoko susitikimas su moksleiviais buvo reklamuojamas kaip „atvira pamoka-paskaita” apie lyderystę, susitikime dalyvavo ir iš už sakyklos kalbėjo Sąjungos TAIP kandidatė Justiniškių apygardoje Rūta Vanagaitė (nuotraukas iš renginio gimnazija patalpino savo interneto svetainėje). Beje, su ta pačia paskaita A. Zuokas rugsėjo pabaigoje, jau prasidėjus oficialiai rinkimų agitacijai, nukeliavo ir į Gabijos gimnaziją Vilniaus Pašilaičių mikrorajone.

Mano minimi rinkimų agitacijos pavyzdžiai tėra iš vienos mokyklos. Neabejoju, kad panašių „diskusijų”, „atvirų pamokų” ir kitaip užvadintų politikų apsireiškimų Lietuvos mokyklose šiuo metu - apstu. Politikai tiesiog naudojasi Švietimo įstatyme ir rinkimų įstatymuose žiojėjančia spraga, nes politinė agitacija švietimo įstaigose šiais įstatymais nėra ne tik uždrausta, bet net ir apskritai juose paminėta. Tėra Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacija, pasirodžiusi 2010 m. Vyriausiajai rinkimų komisijai išsiuntus šiai ministerijai paklausimą dėl rinkimų agitacijos mokyklose, mat, kaip kreipimesi į ministeriją pastebėjo VRK, „rinkimų ir Referendumo įstatymai nereglamentuoja rinkimų agitacijai skirtų renginių organizavimo mokyklose”. Būtent. Nereglamentuoja. O turėtų, nes švietimo įstaigoje turi vykti ugdymas, o ne rinkėjų verbavimas.

Minėta ministerijos rekomendacija šiemet visuomenei išplatinta darsyk kaip pranešimas spaudai - jau įpusėjus rinkimų kampanijai ir tik po to, kai vienos mokyklos direktorė neįsileido Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatų į Seimą, siekusių susitikti su mokytojais pamokų metu. Įdomu, kad atnaujintoje šiųmetėje ministerijos rekomendacijoje jau aiškiai sakoma, kad „mokyklose per pamokas ar mokinių neformaliojo ugdymo užsiėmimus rinkimų agitacija negali vykti. “

Kyla klausimas, ar per kitus rinkimus ministerijai darkart teks atnaujinti savo rekomendaciją, reaguojant į kasmet vis apgaulingesniais pavidalais pasireiškiančią rinkimų agitaciją švietimo įstaigose? Juk vien dviejų ŠMM tekstų atsiradimas per pastaruosius metus ir VRK išsakytas nežinojimas apie tai, kaip elgtis politikams politikuojant mokykloje, įrodo, kad šiuose įstatymuose nepaminėta kažkas svarbaus tyla tiesiog bandant ignoruoti nepatogią problemą.

Lina Žigelytė

Juk ne M. Biržiškos gimnazija organizavo mano įžangoje minimus politikų vizitus į mokyklą rinkimų kampanijos metu, o juos susiorganizavo patys politikai. Dar betrūko, kad mokytojams tektų stengtis užtikrinti demokratiškas diskusijas kaip papildomą neapmokamą popamokinę veiklą rinkimų kampanijos metu.

Minėtoje ŠMM rekomendacijoje dėl rinkimų agitacijos mokyklose naiviai rašoma: „Reikėtų siekti, kad švietimo įstaigų erdvės nebūtų naudojamos vienos kurios nors politinės partijos reklamai. Mokyklose vykstančiuose susitikimuose su rinkėjais turėtų būti kviečiami pasisakyti, išdėstyti savo požiūrį į savivaldos ir valstybės problemas ne atskirų, o visų rinkimuose dalyvaujančių politinių jėgų atstovai.” Tokią rekomendaciją surašę ministerijos klerkai atviru tekstu šaiposi iš rinkėjų - juk ne M. Biržiškos gimnazija organizavo mano įžangoje minimus politikų vizitus į mokyklą rinkimų kampanijos metu, o juos susiorganizavo patys politikai. Dar betrūko, kad mokytojams tektų stengtis užtikrinti demokratiškas diskusijas kaip papildomą neapmokamą popamokinę veiklą rinkimų kampanijos metu.

Įstatymu, o ne rekomendacijomis ar pranešimais spaudai neįtvirtinus politinės agitacijos draudimo švietimo įstaigose kaskart artėjant rinkimams tik daugės paskaitėlėmis, diskusijomis ir susitikimais užvadintos propagandos. Ir nesvarbu, kada tokia propaganda vykdoma - per pamokas, per susirinkimus su tėvais ar po pamokų, kuomet iš klasių išdulka mokiniai.

Mūsų kadenciją bebaigiantis Seimas ketverius metus vis užjautrėjusiai reaguoja į bet kokius su vaikais ar jaunimu susijusius klausimus, bet nusispjauna į politinės agitacijos mokyklose reglamentavimą, nes puikiai supranta, kad po miestų bendruomenes išbarstyti mokyklų pastatai gali labai praversti lupikaujant rinkėjų balsų. Juk politiko vizitas mokykloje - tai ne popamokinis šokių būrelis aktų salėje, už kurį pinigai dažnai nusėda net ne mokyklos ūkio išlaidoms skirtame stalčiuje, o kažkieno kišenėje. Toks vizitas - tai ne pilietiškumo ugdymas, o piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Tai jaunesnio, silpnesnio, mažiau žinomesnio ar mažiau politinį cirką išmanančio eilinio piliečio mulkinimas ir terorizavimas - nes politikų agitacijos mokyklose aukomis tampa ne vien mokiniai, bet ir mokytojai, mokyklų administracija ir eiliniai piliečiai, paštu gaunantys kvietimus į susitikimus su politikais kartą per ketverius metus.

Politiko vizitas švietimo įstaigoje - tai politinis gestas erdvėje, kur ir taip palaikoma aiški hierarchija (tarp mokinių ir mokytojų, tarp pavaldinių ir valdytojų, tarp jaunesnių ir vyresnių, tarp vargetų ir turčių, tarp „kalikų” ir genijų, tarp tų, kurie nevaržomi tyčiojasi ir tų, iš kurių tyčiojamasi, ir t.t.). Pasinaudojęs narystės partijoje, užimamų pareigų ar manipuliavimo įvaizdžiu korta, politikas tokioje erdvėje tik dar labiau užaštrina mano minimas hierarchijas.

Jei mūsų Seimo posėdžiuose įmanoma svarstyti rezoliucijas dėl spektaklių, diskutuoti apie pasakas apie princus, iš tribūnos kalbėti apie elnių seksą ir panašaus plauko „aktualijas”, nejau sunku iš peties pademonstruoti nuolat deklaruojamą susirūpinimą jaunąja Lietuvos karta ir apsaugoti mokyklas ir mokyklų darbuotojus nuo tikrosios propagandos (nes pasakos apie princus tėra niekučiai lyginant su „Drąsos kelio” evangelija)?

Kol kas vengimas parodyti politinę valią imantis politinės agitacijos švietimo įstaigose problemos toliau įrodo, kad Lietuvoje karaliauja visiškas chaosas. Teatras čia vyksta prie teatro durų, moralizavimas - Seimo rūmuose, kalbėjimas apie reprodukcines teises - bažnyčioje, o politika gimdoma prie Garliavos tvoros ir Daukanto aikštės kaštonų šešėlyje.

Šio chaoso fone mokykla irgi išgyvena keistokas metamorfozes. Čia, įgyvendinant mokymo programas, literatūros pamokos vis sparčiau tampa tik teisingą (patriotinį) toną perteikiančių knygelių skaitymais, o istorijos pamokos – nepatogių istorijų nutylėjimais. Nenuostabu, kad per vakarą mokyklose aktų salės persikūnija į politikų sakyklas, o zuokologija - į pamokėlę apie lyderystę.