L.Žigelytė. Genderizmo inkvizicija transvestitų apgulties sąlygomis

Šiandien vienas sparčiausiai Lietuvos populiarioje kultūroje plintančių personažų yra transvestitas: ne savo lytį išoriškai imituojantis asmuo. Ypač užderėjo moterimis persirengusių vyrų: su tinklinėmis pėdkelnėmis, aukštakulniais, raudonai padažytomis lūpytėmis, blondinių perukais, prikimštomis liemenėlėmis. Šių personažų ypač gausu dainuoti nepaliaujančioje lietuviškoje televizijoje. Neseniai ir vienos teatro premjeros plakate mirgėjo transvestitų brigada.

Transvestitizmo elementai pilasi kaip iš gausybės rago. Štai jaunosios kartos teatro režisierius
">Vidas Bareikis pernai į Auksinių scenos kryžių apdovanojimus atėjo segėdamas sunkų, žemę siekiantį sijoną. Prieš keletą dienų žiniasklaida suklegėjo, kai viena pramogų pasaulio damutė eteriui užsilipino begėdingai pigiai atrodančią tankią barzdą. O pavasarėjant per pikantiškų naujienų laidas nuvilnijo reportažų banga apie jauną Lietuvoje gyvenantį azerbaidžanietį, kuris kamerų dėmesį patraukė švelniais moteriškais veido bruožais ir gulbės įvaizdžiu. Vienoje laidelėje jį net pasodino greta didžiojo iškrypėlių inkvizitoriaus Petro Gražulio, o reportažuose vaikino žodžiai buvo dubliuoti gerokai labiau ištampytomis intonacijomis nei jis iš tiesų kalba. Papildomos egzotikos suteikė ir jaunuolio tamsesnis gymis bei kaštoninės akys.

Kokios šio pagreitį įgaunančio maskarado, spinduliuojančio vaivorykštės spalvomis ryškiau nei šokių aikštelės Vilniaus gėjų klubuose, priežastys? Iš kur ši fiesta, jei nei pasakų apie du princus darželiuose nesekame, nei įrenginėjame tualetus dėl savo lyties neapsisprendžiantiems asmenims? Būtent jų staiga išsigando ta gvardija, kuri sunerimo dėl Lietuvai Europos Sąjungos ratifikuoti siūlomos Europos Tarybos konvencijos Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Ši frankenšteiniškomis istorijos skaitytojų kraują stingdanti kariauna, kurios vėliavnešiu tapo psichoterapeutas-teologas Gintautas Vaitoška, konvenciją dėl smurto prieš moteris visuomenei mėgina pateikti kaip Europos iškrypėlių Trojos arklį. Jeigu į tokius kliedesius bus atsižvelgta (jie išlieka vieninteliais argumentais prieš konvenciją), pasauliui pripažinsime, kad esame su smurtu aplinkoje susitaikiusi tauta.

Štai čia ir slypi visuomenėje pastebimos transvestitų apgulties paradoksas: esame šalis, kurioje šiandien pakankamai „bachūriškai“ neapsirengusiam paaugliui vienam nesaugu eiti tamsia miegamojo rajono gatve, bet plojame katučių ir šaukiame „pakartot!“ transvestitams televizoriuje. Svarbu tik, kad gyvenime neišvystume nepakankamai vyriškų vyrų, androginiškų moterų ir visų, kuriuos genderistų inkvizitoriai sukiša po iškrypimų skėčiu. Populiariojoje kultūroje išplitę transvestitai tapo tam tikra po šiuo skėčiu suvarytų asmenų metonimija. Jiems gyventi leidžiama, tol, kol gyvenama televizijos ekrane, kine ar teatre. Ypač jei vietinėms scenos žvaigždutėms kūrybinio badmečio epochoje pasitelkus pigią šimtadienio vaidybą jie atrodo patetiškai. Visa tai nieko tokio, kol lieka pramoga ir kol galima leipti juokais iš lėkštų parodijų. Pastarosios tik užtvirtina, kad vyras turi būti vyriškas, moteris – moteriška, berniukai – berniukiški, mergaitės – mergaitiškos, o lytinių tapatybių esama dvi, jos išsiaiškinamos vos gimus ir nekinta.

Kol iškrypėliai atsiriboja nuo kasdienybės linksmindami mus nuo scenos, tol jiems suteikiama teisė gyventi. Todėl visais laikais pro pirštus buvo žiūrima į aktorių, muzikantų ir kitų artistų gyvenimo būdą, tarsi jų visata būtų paralelinis pasaulis, kuriame leidžiama galioti kitokiems dėsniams. Bėda kyla, kai iškrypimai persikelia į paprastų mirtingųjų pasaulį, kur viskas turi būti paprasčiau, aiškiau ir kategoriškiau. Nors Šekspyras sakė, kad visas pasaulis yra scena, gyvenime – kitaip nei teatre. Be to, ypač Lietuvoje galimi iškrypimo scenarijai ir jų paieškos įgauna tokį fantasmagoriškai haliucinogeninį pobūdį, kad pranoksta Markizą de Sadą.

Pasirodo, panašias haliucinacijas pakurstyti gali net nei radikali, nei postmoderni, nei dar kitaip neįprasta tarptautinė konvencija, raginanti valstybes įsipareigoti neignoruoti smurto prieš moteris. Juk Margaritos Jankauskaitės cituojama statistika leidžia suprasti, kad Lietuvoje padėtis yra katastrofiška. Čia kas antras žmogus pažįsta nuo smurto šeimoje nukentėjusią moterį savo šeimos ir artimų draugų aplinkoje ir tiek pat pažįsta smurtautoją. Europos Sąjungos vidurkis – perpus mažesnis.

Konvencijos ratifikavimas būtų pirmas žingsnis Lietuvoje pripažinti, kad gražuliada, genderizmo ideologų medžioklė, tradicinių vertybių saugojimas yra ta pati krikščionybę į labai sekuliarius dalykus paniojanti panelė, vis persirenginėjanti skirtingomis suknelėmis ir po savo klostėmis slepianti didžiąsias Lietuvos gėdas – neegzistuojančią šeimos politiką, institucionalizuotą homofobiją ir smurto kultūrą.

Neatsitiktinai derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad genderizmo medžioklės varovai neslepia religinių pažiūrų. Ir ne atsitiktinai, nes konvencijoje galima įžvelgti jei ne grėsmę, tai bent jau raginimą valstybei pagaliau sukurti sekuliarias alternatyvas toms socialinėms sferoms, kuriose religinės organizacijos ar su jomis susijusius įstaigos Lietuvoje išlaiko monopolį. Tai visų pirma pagalba nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims, apie kurią konvencijoje kalbama tiesiogiai (atsiradus sekuliaroms prieglaudoms prisiminsime ir narkomanų reabilitaciją, ir pagyvenusių žmonių slaugą, ir daugybę kitų sričių). Šios konvencijos ratifikavimą Lietuvoje stabdančių veikėjų misija yra nukreipti visuomenės dėmesį nuo to, kas mums visiems turėtų rūpėti.

Genderizmo inkvizitoriai baugina visuomenę kraują stingdančiomis istorijomis, sektantiškų psichoterapeutų metodikomis ir begėdingai iškreiptais faktais net apie viešuosius tualetus Berlyne. Štai psichoterapeutas-teologas Gintautas Vaitoška iš 19 a. psichoterapeutų išrastų patologijų koncentrato, krikščioniškų dogmų ir selektyvių „googlizmų“ nebe pirmi metai plaka kokteilį „Kruvinoji lytis“. Atsakyti papunkčiui į jo frankenšteiniškas klejones net ir norint nepavyktų, nes jos panašesnės į mokslinę fantastiką, o geriausių atveju, yra painia plunksna suraityta rašliava, kelianti abejonių G. Vaitoškos akademiniu statusu (jo polinkį girtis nebūtais akademiniais postais taikliai pastebėjo Giedrė Purvaneckienė).

Išvartydamas konvencijos esmę G. Vaitoška Lietuvoje mėgina įsitvirtinti kaip ekspertas, kurį būtina pakalbinti kaip homoseksualumo ir bet kokių į Adomo ir Ievos naratyvus neišsitenkančių seksualumų oponentąbet jo teiginiai – tai devintą vandenį nuo kisieliaus primenančios „Wikipedia“ citatos, bulvarinės žiniasklaidos skandalai ir iš konteksto ištraukiami pasisakymai. Jei žurnalistams užtenka tokio apsiskelbusio eksperto, vargas mūsų žiniasklaidai. G. Vaitoškos cituojamas „žymus Amerikos psichologas“ Nicholas A. Cummingsas, kuris tvirtina, kad prieš psichiatriją genderizmo ideologai surengė sąmokslą, buvo sukritikuotas svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos psichologų ir psichiatrų organizacijų už gydomosios terapijos taikymą homoseksualiems asmenims ir šių asmenų prilyginimą pacientams, gydomiems nuo alkoholizmo ar narkotikų. G. Vaitoškos cituojamas rašytojos, dramaturgės, menininkės Kate Bornstein sakinys yra mažų mažiausia nepagarba šiai šiuo metu su vėžiu kovojančiai asmenybei, nes citata yra paknopstom iš „Wikipedijos“ nukopijuotas trečias sakinys įraše apie K. Bornstein, kuris išties yra net ne sakinys, o jo fragmentas iš įstabių memuarų „Keistas ir malonus pavojus“. Šiuos memuarus derėtų paskaityti net ne G. Vaitoškai, o daugumai Lietuvos seksualinių mažumų, nes šios apie savo seksualumą dažnai mąsto konservatyviau nei įtaria genderizmo inkvizitoriai. Be to, G. Vaitoškos minima istorija apie 45 metų „žibutę“ Colleen Francis, kuris neva demonstravo savo lytinius organus vaikams baseine, yra britų tabloido „Daily Mail“ percituota „Fox News“ naujiena. Bet koks nors kiek raštingas žmogus – nesvarbu, koks būtų naujienos turinys – tokią transmisiją vertintų bent jau su kruopelyte sveiko skepticizmo.

Kraują stingdančiuose G. Vaitoškos pasakojimuose apie translytiškumą (su kuriuo, peršasi įspūdis, jis susidūrė tik gydymo tikslais) akivaizdžios krikščioniškos užuominos. Dar drėbtelima suplaktų pavyzdžių apie bet ką, nors kiek susijusio su lytiškumo reglamentavimu totaliai skirtingose teisinėse sistemose – Šiaurės Amerikoje, Europos Sąjungoje ir Australijoje. Kad maža nepasirodytų, papildomai dviem sakiniais pagardinimui paaiškinama, kas šiandien yra feminizmas ir kodėl jo šalininkai nusišneka (nusišnekėjimu prieš šimtą metų kaltino ir abolicionistes, ir sufražistes). Galiausiai, įpinama neva surastų faktų apie viešuosius tualetus translyčiams asmenims Berlyne – et voilà – „Kruvinoji lytis“ paruošta.

Tokio pobūdžio argumentai yra vieninteliai, stojantys tanku prieš Europos Tarybos konvenciją Dėl smurto prieš moteris. Jie neturi nieko bendra su konvencijos esme. Jei šių argumentų klausysis mūsų parlamentas, pasauliui pripažinsime, kad Lietuva yra su smurtu aplinkoje susitaikiusi tauta. Įsipareigojus pripažinti, kad smurtas šeimoje yra masinė problema ir imamasi ją spręsti ne vien žodžiais, nebebus įmanoma nutylėti, kad Lietuvoje gajus fizinis ir psichologinis smurtas ne tik prieš moteris, bet ir prieš daugybę socialinių grupių. Priešingu atveju, kitąkart ekrane sužibėjus eilinei prastos kokybės transvestitinei inscenizacijai, vėl pagarsinsime televizorių, kol už sienos kumščiais ir psichologiniu spaudimiu fiziškai, finansiškai ar instituciškai silpnesniam asmeniui bus aiškinama, kad ji/s privalo likti silpnesnis.

P.S.

Berlyne nėra viešų tualetų, skirtų translyčiams asmenims. Esama siūlymų viename Berlyno rajone, kuriame gyvena daug seksualinių mažumų, viešose įstaigose šalia tualetų vyrams ir moterims įrengti „unisex“ tualetus. Vakarų valstybėse universitetuose, viešose bei matinimo įstaigose jau keletą metų gausėja „unisex“ tualetų. G. Vaitoškai bent iš padorumo reiktų pirma pakeliauti po tas valstybes, apie kurias teigia nusimanąs. Kai melagingai iškraipomi tokie niekiniai faktai, kyla abejonių dėl visų jo bei jo bendražygių žinių. Taigi, ir dėl viso vajaus prieš konvenciją pagrįstumo.