L.Žigelytė. Išmatos, neliečiami simboliai ir vargana išraiškos laisvė

Sakoma, kai „Paramount Pictures” kino kompanija paklausė kino režisieriaus Martino Skorsezės, kodėl jis nori kurti filmą „Paskutinis Kristaus gundymas” (1988 m.), šis atsakė: „Kad galėčiau geriau pažinti Kristų”. Toks prisipažinimas neįtikino nei „Paramount Pictures”, nei pagal Niko Kazantzakio romaną kurtą filmą kritikavusių religinių veikėjų.

Pastarieji piktinosi, kad M. Skorsezės juostoje Jėzus bus pavaizduotas kaip dvejojantis, besimylintis ir androgeniško berniuko pavidalu pasirodančio Šėtono lengvai sugundomas personažas. Dar net nesukūrus filmo, Amerikos šeimų asociacijos įkūrėjas, metodistų dvasininkas Donaldas Wildmonas Jungtinėse Valstijose įsuko karštligišką eretikų medžioklę, dėl kurios M. Skorsezė savo filmui buvo priverstas ieškoti kitos kino kompanijos.

Po kelių metų, 1989 m., tas pats dvasininkas iškarpė amerikiečių menininko Davido Wojnarovičiaus parodos „Liepsnojantys liežuviai” katalogą, o iš iškirptų fragmentų sulipino pamfletą, kuriame dominavo religinių vaizdų ir homoerotikos sugretinimas. Leidinukas buvo išsiuntinėtas JAV Kongreso nariams, krikščionių bažnyčioms ir žiniasklaidai. Pamfleto viršelyje buvo toks užrašas: „Jūsų mokesčių doleriai padėjo užmokėti už šiuos meno darbus”. Po krikščioniškų vertybių figlapiais besislapstantį cenzorių D. Wojnarovičius padavė į teismą dėl šmeižto ir klaidinga iš konteksto ištrauktų meno darbų reprezentacija. Menininkas laimėjo iki tol precedento JAV neturėjusią bylą.

Lina Žigelytė

Atidesnis skaitytojas pastebės ir tai, kad V. Aleknaitė-Abramikienė klaidina žiniasklaidos vartotojus, mat „The Guardian” šiame spektaklyje visai neįžvelgė grėsmės religijos laisvei, o tik kritikavo spektaklio koncepciją ir jame naudojamų kiek nuspėjamų simbolių įtaigą.

Mano minimi krikščionių fanatikų vykdytos cenzūros atvejai jau tapo klasikiniais vadinamų „kultūros karų” epizodais. Būtent šiuo laikotarpiu Jungtinėse Valstijose sukurtas menas neretai laikomas radikaliausiu, drąsiausiu ir labiausiai socialiai angažuotu.

Lietuvoje – paranki situacija kultūros karams. Čia oficiali kultūros rėmimo politika seniai skatina nuskausminto meno kūrybą, o ekonominė padėtis lemia spartėjančią meno komercializaciją. Įdomu, kad nuskausmintą meną (tą, kuris turėtų būti apie gėrį, grožį, amžinas vertybes, tautą, ir pan.), kaip ir prieš tris dešimtmečius JAV, mūsuose propaguoja šeimos vertybių sargai. Dabar jie (Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rimantas Dagys, Egidijus Klumbys) imasi ne vadinamosios homoseksualumo propagandos, o meno cenzūros. Gudru, nes religinio fanatizmo, apeliuojančio į tik statistiškai tikinčius lietuvius, šūkiais galima pridengti analfabetizmą tais klausimais, kurie net pradedančiam politikui turėtų būti aiškūs kaip dukart du. Gudru, nes Lietuvoje dažnai tik meno kalba tampa įmanoma platesnei auditorijai išsakyti tai, apie ką gatvėje nebus leista prabilti, o jei leis - tai tik už įelektrintos tvoros. Užtrumpinus ir meno kalbą, moralės žandarams bus visai ramu.

Tiesa, aistros dėl galimai ant Kristaus atvaizdo tyškančių išmatų Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” rodo, kad siekiant komentuoti opius šiandienos klausimus, tenka dairytis į užsienio menininkus (ir įdomu, kokio likimo sulauktų panašaus pobūdžio spektaklis, jei jį kurtų vietinis režisierius ar režisierė). Aišku, galima ir reikia svarstyti, ar R. Castellucci pasirinkta raiška pajėgia kvestionuoti krikščionybės vaidmenį mūsų sekuliarioje visuomenėje. Apie tai parašys festivalyje „Sirenos” apsilankę kritikai. O tiems, kuriems tenka susidurti su šiuo spektakliu tik virtualiai, būtina atkreipti dėmesį į kelis dalykus, atspindinčius išraiškos laisvės padėtį mūsų šalyje.

Lina Žigelytė

Keli pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, jog tai, kas Lietuvoje vadinama provokacija, Vakaruose seniai yra tradicija - nors ir stabdyta moralės žandarų.

Bet koks atidesnis skaitytojas, nutaręs išsamiau pasidomėti R. Castellucci spektakliu, internete gali greitai išsiaiškinti, jog spektaklyje naudojamos sintetinės išmatos ir kad iš gigantiško Kristaus ašarų liaukų srūva skaitmeninės fekalijos. Tas pats atidesnis skaitytojas pastebės ir tai, kad V. Aleknaitė-Abramikienė klaidina žiniasklaidos vartotojus, mat „The Guardian” šiame spektaklyje visai neįžvelgė grėsmės religijos laisvei, o tik kritikavo spektaklio koncepciją ir jame naudojamų kiek nuspėjamų simbolių įtaigą.

Apmaudžiausia lietuviškose R. Castellucci cenzūros sirenose yra tai, jog šiuolaikinio teatro festivalio vėliavnešiu pasirinkta tema neva turi provokuoti, nors išties ir ikonoklazmas, ir fekalijos bei kitokios kūno išskyros jau seniai yra įprasti teatre, performanso menuose bei šiuolaikiniame mene apskritai. Štai italų konceptualaus meno atstovas Piero Manzoni dar 1961 m. pagamino 90 maždaug 30 g. sveriančių skardinių dėžučių, ant kurių užrašė: „Menininko šūdas. Pagaminta ir supakuota 1961 m. gegužę.” Skardinių turinys iki šiol lieka paslaptis. Prieš porą metų viena tokia dėžutė „Sotheby’s” aukcione parduota už 124 tūkst. eurų.

Daugeliui žinoma ir skandalu tapusi Andreso Serrano nuotrauka „Myžalų Kristus” (1987 m.), kurioje regime į menininko šlapimą panardintą Krucifiksą. Tas pats Jurgis Mačiūnas, kurio biografiją „Sirenų” festivalyje pristatomame spektaklyje nagrinėja prieš R. Castellucci „fekalizaciją” pasisakęs režisierius Vidas Bareikis, yra sukūręs „Excreta Fluxorum” - dėžutę su vikšro, paukščio, vėžlio, žiurkėno, arklio, katės, avies, tarakono, liūto ir antilopės išmatomis joje.

Šventvagystės, kuria spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” irgi apkaltintas, atvejų šiuolaikiniame mene - dar daugiau. Tai ir siurrealizmo fotografijos ikona tapusi Mano Ray fotografija „Monumentas de Sadui” (1933 m.), kurioje regime ant moters sėdmenų nuotraukos išraižytą apverstą kryžių (sėdmenų suformuojamos linijos atsiduria kryžiaus viduje). Klasika tapusią Luiso Buñuelio juostą „Viridiana” (1961 m.), kurioje Paskutinė vakarienė tampa ubagų bakchanalija, oficialus Vatikano laikraštis pavadino „šventvagiška”.

Dėl paveikslo „Gimdantis dievas” (1968 m.), kuriame tamsaus dangaus fone matome bažnyčios fasadą primenantį pastatą apsižergusią gigantišką nuogą gimdančią moterį, jos autorei Monicai Sjöö Didžiojoje Britanijoje grėsė bylinėjimaisi dėl nepadorumo ir šventvagystės. Šie keli pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, jog tai, kas Lietuvoje vadinama provokacija, Vakaruose seniai yra tradicija - nors ir stabdyta moralės žandarų.

Vis dėlto į aistras dėl R. Castelluccio spektaklio būtina reaguoti ne vien mėginant pastoti kelią cenzūrai, o atkreipiant dėmesį į tai, kokios temos mūsų visuomenėje iki šiol laikomos ribotinomis kultūros karų sąlygomis ir kas braižo šias ribas. Tam, kad būtų prabilta apie krikščionybės vaidmenį sekuliarioje visuomenėje, tenka kviestis italus. Atvirai apie homoerotiką kalbantys spektakliai Lietuvoje be išimties kuriami pagal užsienio autorių pjeses, o pamažu atsirandančios lietuviškos pjesės panašia tematika vis dėlto daugiau kalba apie homofobiją, o ne homoerotiką. Parodas, kuriose eksponuojami darbai nagrinėja lytiškumo ir kūno klausimus, mūsų kuratoriams ir vietiniams menininkams neretai tenka aprašyti aptakiau, kad netyčia šioje kūryboje nebūtų įžvelgta iškrypimų.

Pragyvenus dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje, išraiškos laisvė čia yra vargana, nes ši laisvė yra begėdiškai ribojama tų, kurie valdo meno rėmimą ir distribuciją. Nebent galima pridurti, kad radikaliausias, aktualiausias ir labiausiai jaudinantis menas dažnai sukuriamas labiausiai represinėmis sąlygomis. Taip įvyko kultūros karų krečiamose Jungtinėse Valstijose. Ar panaši situacija galima Lietuvoje?