Tik nepaisant to, jog aukso mūsų vyrai sportininkai nebelaimi antra olimpiada iš eilės, nuo pat 1992 m. žaidynių Barselonoje vasaros olimpiadų atidarymuose Lietuvos vėliavos nė karto nebuvo patikėta nešti moteriai.
Aišku, Londonas parodė, kad mūsų sportininkės nesiskaudina dėl joms sporto funkcionierių bei visuomenės rodomo antrarūšio dėmesio. Sukandusios dantis jos treniruojasi apverktinos būklės baseinuose ir griūvančiuose maniežuose, kol mes kasmet meldžiamės mūsų vyrams (t.y. krepšininkams), tikėdamiesi, kad jie pakartos Sabo ir Šaro kartos stebuklą. Tik šis stebuklas, apsireiškęs Sidnėjuje, jau trečia olimpiada kaip neįvyksta. Tuo tarpu paskutinėse dvejose olimpinėse žaidynėse mūsų moterys driokstelėjo, laimėdamos medalius tose sporto šakose, apie kurias tūlas lietuvis turbūt pernelyg net nenusimano. Iki Dainos Gudzinevičiūtės auksinių šūvių daugelis iš mūsų veikiausiai net nežinojo, kad šaudymas į skriejančius taikinius yra sporto šaka.
Rūtos Meilutytės triumfas atgaivino Garliavą primenantį visuotinį rūpestį mergaite. Galima pasakyti ir kitaip. Lietuvoje atsirado dar viena mergaitė (ir pagaliau!). Rūpestis mergaite vėl suteikė galimybę įsiprasminti visuomenės gyvenime, o pati mergaitė - šįkart gyvenanti Plimute - irgi tapo simboliu. Tik dabar maldas pakeitė gražbylystė. Pakanka prisiminti, kad premjeras Andrius Kubilius pakrikštijo R. Meilutytę „naujos, globalios Lietuvos simboliniu ženklu”. Ši penkiolikmetė negali būti tiesiog talentinga ir atkakli sportininkė. Jos fenomenalius pasiekimus būtina sumitologizuoti - esą ją užgrūdino našlaitės dalia, supuvęs baseinas Šilainiuose ir emigrantės patirtis. Suprask, kokia šauni A. Kubiliaus Lietuva - čia ir be plaukimo infrastruktūros, pasitelkus natūralius resursus - kūdras, ežerus ir upes - kaip toje dainoje, Lietuva „pagamina” čempionus.
O juk R. Meilutytė veikiau yra vis sparčiau globalėjančios sporto industrijos simbolinis ženklas - sportininkai vis dažniau išvyksta treniruotis ten, kur jiems sudaromos geresnės sąlygos ir sukuriama sportavimui palankesnė atmosfera (kaip parodė Donatos Rimšaitės pavyzdys, šis procesas ne be priežasties gąsdina Lietuvos sporto funkcionierius, nes šioje globalizacijoje dažniausiai laimi turtingesnės ir galingesnės valstybės).
Nepaisant dabartinės euforijos dėl R. Meilutytės aukso, nepamirškime, kad dauguma iš mūsų, krepšinio nostalgijos apakinti, iki Londono olimpiados nieko apie šią unikalią penkiolikmetę plaukikę nebuvome girdėję. Aš pati apie ją sužinojau birželio mėnesį baidare besiirstydama per Kuršių marias. Žygio vadovės užklausiau, kokie sportininkai Lietuvos olimpinėje rinktinėje be krepšininkų laikomi pretendentais į medalius. „Yra tokia rekordus plaukime skinanti mergaitė,” - išgirdau. Ir išties - nuskynė dar vieną rekordą. O mes iki šiol gėdingai žiojėjusį nežinios apie talentingą sportininkę vakuumą paknopstom ėmėme lopyti. Taip R. Meilutytė tapo ne tik penkiolikmete olimpine čempione, bet buvo įpinta ir į patriotizmo bei lietuviškojo charakterio mitologizavimo vatą.
Simboline prasme netrukus po auksinio finišo buvo apgaubta ir Lauros Asadauskaitės pergalė. Apie jos auksą sužinojau gurkšnodama vyną vienoje Vilniaus vyninėje. Kažkas iš lankytojų atkreipė dėmesį, kad per televizorių ant pakylos rodo lietuvę. Aplink nuvilnijo klausimai - koks sportas? koks medalis? kokia pavardė? Senamiestyje negaudė automobilių sirenos. Praėjus parai po pergalės, žiniasklaidoje suskubta išplėsti čempionės pavardę. Nors Londone penkiakovininkė startavo L. Asadauskaitės pavarde, netrukus daug kur žiniasklaidoje ji buvo perkrištyta į L. Asadauskaitę-Zadneprovskienę (nors net LTOK svetainėje esančiame oficialiame mūsų olimpinės rinktinės sąraše ji yra L. Asadauskaitė). Krašto apsaugos ministerija išplatino pranešimą spaudai, kad penkiakovininkė yra karo savanorė. Čempionės treneriu dirbantis jos vyras Andrejus Zadneprovskis turėjo raminti žurnalistus, kad atstovauti kitai šaliai jų šeima neketina. Per porą dienų čempionės asmenybė buvo supaprastinta iki žmonos, motinos ir patriotės.
Po R. Meilutytės ir L. Asadauskaitės auksinių pergalių dar kartą įsitikinome, kad moterų pasiekimai Lietuvoje vis dar nėra vertinami autonomiškai nuo jų lyties. R. Meilutytė ne kartą žiniasklaidoje buvo vadinta „šviesiaplauke”, „žavia panele”. Pati sportininkė parodė pavydėtiną stuburą nesusigundydama Lietuvos dizainerių vilionėmis ją papuošti, nes šios paauglės spinduliuojama energija ją puošia labiau nei vietinių dizainerių produktai. Žiniasklaidoje galima aptikti žurnalistų atidumo ir L. Asadauskaitės šviesiems plaukams bei drabužiams. Kažkodėl į olimpiniais medaliais pasidabinusių vyrų šukuosenas ir drabužius mes linkę žiūrėti pro pirštus. Padabinti vyrų olimpiečių oficialiems priėmimams dizaineriai nesisiūlo. Mes vyrus medalininkus tiesiog vertiname autonomiškai - kaip vyrus.
Galima dar pridurti, kad premijas įspūdingesnius laimėjimus pasiekusiems olimpiečiams Lietuvos valdžia irgi atseikėja solidžias – ne kaip krizės ištikta Tėvynė (taigi tapatindamasi su moterimi), o kaip valstybės galva (tapatindamasi su situaciją sukontroliavusiu vyru). Be to, medalius iškovojusiems olimpiečiams dovanojamas iki banalumo falocentriškas objektas - naujas automobilis. Net ne šiaip automobilis, o BMW (Sidnėjaus olimpiados medalininkai buvo apdovanoti „Rover”). Galingų, bet neekonomiškų automobilių dalybos, kai kosminiu greičiu kyla degalų kainos, išraiškingai įrodo mūsų šalyje po Nepriklausomybės vis gilėjančią vyriškumo krizę.
Lietuvių moterų auksas skausmingai primena apie šią krizę. Šis priminimas nuskausminamas auksą iš Londono parvežusias moteris paverčiant simboliais ir suteikiant tik antraeilę reikšmę tam, kad jos visų pirma yra talentingos sportininkės.