L.Žigelytė. „Sveika“ valstybė ir jos teroras

1970-aisiais amerikiečių autorė Susan Sontag parašė dabar jau klasika tapusią esė „Liga kaip metafora”. Čia ji teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje tapo įprasta ligą apgaubti mitologija, todėl užuot ieškojus būdų gydyti ligą, sergantieji virsta pasmerktaisiais. S. Sontag aprašo dviejų ligų metaforišką galią - tuberkuliozės, kuri 19 a. dažnai sieta su menininkais bei vargšais, ir vėžio, kuris ypač tuo metu, kai autorė rašė, tapo stigmos sinonimu.

Pasitelkdama grožinius kūrinius, memuarus ir kitus šaltinius, S. Sontag teigia, jog džiova neretai buvo aprašoma kaip iki dugno išsemto gyvenimo metafora - genijų ir vargšų kūnus suėdusi džiova išaukštindavo jų sielas. Tuo tarpu vėžiu susirgusius asmenis visuomenė užverčia kaltės jausmu dėl nepakankamai vertinto gyvenimo. Vėžys tampa bausme už alkoholizmą, rūkymą, riebaus maisto vartojimą, nepakankamą judėjimą, valios stoką, represuotą pyktį ir aistras. Tapusi metafora, o ne problema, kurią reikia spręsti, liga, pasak S. Sontag, kasdienybę apgaubia „drausminančiomis ir sentimentaliomis fantazijomis”.

Gyvybės ir ypač tirpstančios gyvybės metaforų, kurios primena S. Sontag aprašomą sergančio kūno mitologizavimą, viešame Lietuvos diskurse gausu. Ypač pastaruoju metu - ir ne vien dėl artėjančių valstybinių švenčių - gajos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo be ginčų puoselėtos idėjos apie valstybę kaip apie nemarų ir neydingą biologinį organizmą. Kalbos apie šeimos instituto esmę ir reikšmę Lietuvai, kuriose vis minimi sveikos, normalios ir įgalios valstybės vaizdiniai, neturi nieko bendra su tradicijų puoselėjimu. Šios kalbos tiesiog įrodo žūtbūtinį mėginimą išsaugoti valstybę kaip save reprodukuojančią gyvybę.

Tie piliečiai, kurie primena apie gyvybės (taigi ir valstybės) trapumą bei marumą yra sistemiškai trinami iš šios tariamai sveikos valstybės. Tai ne vien sergantys ir neįgalūs jos piliečiai, bet ir senstantys piliečiai, negimdančios pilietės, elgetaujantys piliečiai ir visi, kurie neva negamina gyvybės ir progreso (ir būtent piliečiai, o ne šiaip žmonės ar gyventojai). Tačiau kaip ir kūnas, kuris paverstas mitų rinkiniu yra atitolinamas nuo savo materiališkumo, taip ir valstybė, sutapatinta vien su gyvybės procesais, nebereaguoja į kasdienybę be fantazijų ir paranojos.

Tai, ką apibūdindamas gyvybės procesų administravimą kaip modernios valstybės esmę Michelis Foucault pavadino biopolitika, aprašė ir Justinas Marcinkevičius, o vėliau išdainavo Eurika Masytė. „Laisvė” - tai nemarios Tėvynės metafora, nes rankoms nevalia nusvirti, kūnui neleistina tapti akmeniu ir neįmanoma pasilaidoti tyloje po samanomis, nes Tėvynė vis nenutyla: „Eik taip, kaip eina laisvė”. Tik ši kelionė į Tėvynę, atvirai erotizuota J. Marcinkevičiaus eilėse ir primenanti kamuojantį meilės aktą (nes kelionė nesibaigia, akmuo sukniumbma ir galiausiai užsiklojama samanomis), tampa subjektą draskančiu mirties geiduliu, kuriam nevalia išsipildyti:

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė”.

Dabar sunku įsivaizduoti, jog tokie tarp gyvybės ir mirties draskantys posmai tapo vienu iš himnų Nepriklausomybės atkūrimo laikais. Bet ši ties bundančios valstybės slenksčiu nerimstanti įtampa tarp mirties ir gyvybės akivaizdi kad ir tos pačios epochos „Anties” tekstuose bei pasirodymuose. Išbalusi frakuoto Algirdo Kaušpėdo figūra tampa vokiečių espresionizmo distopijų šmėkla, o perdainuoti „Zombiai” žaismingai primena ypač po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulį persmelkusias fobijas - atominio karo, epidemijų, miestų plėtros, aplinkos taršos ir tiesiog žmonijos pabaigos. Zombiai nebėra tiesiog bauginantys svetimieji, jie aproprijuojami kaip nenutildomos trinties tarp gyvenimo ir mirties simboliai.

Šių Nepriklausomybės aušros laikų nuotaikų nebeliko. Šiandien Lietuvos valstybės būklė ir siekiamybė vienareikšmė - Lietuva turi būti sveika, įgali, normali, pajėgi. Kaip pagal menstruacijų ciklą laiką matuojanti vaisinga moteris, kurios kūną reikia ginti nuo Europos ir kitų priešų, nes šis kūnas turi gimdyti gyvybę.

Tautos, valstybės ir teritorijos Vakarų pasaulyje sužmoginami labai dažnai - antropomorfizuotuose Viduramžių žemėlapiuose, tapyboje, skulptūroje. Ir ne šiaip sužmoginamos, o dažniausiai vaizduojamos kaip moteris. Pavyzdžių apstu. Kai europiečiai pasiskelbė atradę kitus kontinentus, o religiniai konfliktai bei auganti Otomanų imperijos galia sujaukė Europos kilmingųjų ir eilinių mirtingųjų gyvenimo ritmą, tolimos žemės, pati Europa ir jos monarchijos neretai virsdavo kūnais.

Europa vaizduota kaip aptakių formų karalienė, o Afrika tapdavo liūtų, piramidžių ir sunokusių vaisių apsupta gražuole. 18-19 a. sandūroje Olandijoje išleistoje satyrinėje knygelėje „Komiškos kelionės po Europą” karalienė Europa tampa senstelėjusia, pakumpusia moterimi, kuri lyg ragana indelyje maišo stebuklingą viralą. Pastaroji karikatūra - tai reakcija į po Prancūzijos revoliucijos pakitusią atmosferą Europoje ir kandus komentaras apie Napoleono epochą (žemėlapis vadinasi „Europa. Naujoji klasifikacija”). Kai žemė/tauta/valstybė nebėra ori, chaosą sukontroliavusi karalienė arba išrengta egzotiška savo turtais viliojanti meilužė, žemė/tauta/valstybė tampa bauginančia, nekontroliuojama, nenuspėjama, susenusia moterimi.

Kasdienybėje šių metaforų apie sveikus ir nykstančius kūnus galia labai apčiuopiama. Tie kūnai, kurie griauna nusistovėjusias normas apie tai, kas yra gyvenimo vertas gyvenimas - nepagydomi, neįgalūs, negimdantys, neišlaikantys savęs valstybės suteikiamomis socialinėmis galimybėmis - modernioje valstybėje sėja paniką. Jie neįsipaišo į valstybės kaip sėkmingai savo gyvybines funkcijas palaikančio organizmo idėją. Apie susirgusius piliečius kalbama tik šiems įrodžius įdirbį. Ypač Lietuvoje mes pripratome prie to, jog viešai kalbėti apie tai, jog ir sergantys kūnai yra dalis mūsų valstybės, imama tik kuomet garsūs, visuomenei nusipelnę asmenys suserga. Galime jausti jiems empatiją, nes prieš tapdami mirties simboliais, jie kažką mums sukūrė. Ir tuomet jų mirtis ateities kartoms įrodo jų sielų nemirtingumą, prabyla apie tai, jog kai kurių žmonių gyvenimus vertiname labiau nei kitų.

Tai esminiai etikos klausimai ir apie juos Lietuvoje nediskutuojama, nes kalbėti apie ligotus kūnus, negalią ir mirtį jaunoje valstybėje yra nepatogu. O kadangi šie etikos klausimai nustumiami į medicininius ar socialinių klausimų kontekstus, nesiejant jų su politiniais sprendimais, užkertama galimybė kurti naujas pilietiškumo formas, kurios nebūtinai būtų skustagalvės ir koštų per dantis neonacių šūkius. Būtent todėl kalbėti apie ligotus kūnus, negalią ir mirtį nevyniojant šių temų į religinę ar sentimentų vatą ir reikia, nes tik taip įmanoma atsekti ir užginčyti, kodėl toje pačioje valstybėje vieniems piliečiams gyventi yra sudėtingiau, o kitiems - lengviau.

Lietuvoje būti neįgaliu ar susirgti sunkia liga baisu ne dėl neadekvačių medicinos, socialinės, ir švietimo sistemų. Susirgti vėžiu ar būti prikaustytam prie vežimėlio baisu, nes sergantys bei neįgalūs kūnai yra supaprastinami iki ligos (taigi ir artėjančios mirties). Jiems tenka įrodyti, kad ir jie verti ne vien medikamentų, bet ir teisės pagyventi - judėti gatve, mokytis universitete, šokti (nebūtinai atskirtiems nuo sveikesnių kūnų) ar protestuoti.

Pernai lapkritį masinio protesto prieš Volstrito okupantų stovyklaviečių ardymą Manhetene metu buvo nufilmuotas ir po to internete išplatintas vaizdo įrašas. Jame - priešingose tos pačios gatvės pusėse susibūrę žmonės mindžikuoja žiūrėdami į link policijos vagonėlio vedamus sulaikytus protestuotojus. Kartkartėmis drąsesni pradeda skanduotes, dauguma filmuoja, fotografuoja. Atmosfera - chaotiška, lyg dviračių lenktynių stebėtojų, susibūrusių kažkur Pirėnų įkalnėse.

Staiga visa gatvė euforiškai ima ploti, lyg būtų pasirodęs ryškus favoritas: uniformuotas Niujorko policininkas gatve stumia neįgaliųjų vežinėlyje sėdinčią moterį. Į vežimėlį ji įbedusi JAV vėliavėlę ir pasitinka ją sveikinančią minią solidariai spausdama kitų protestuotojų rankas. Jos banguoti kaštoniniai plaukai plaikstosi vėjyje. Ji neatrodo kaip auka ir tai nėra pirmas kartas, kuomet ji protestuoja prieš neįgaliųjų teises ignoruojančią socialinę, medicinos ir politinę sistemą.

63 metų Nadinos Laspinos, kuriai teko sėsti į vežimėlį po poliomelito protrūkio vaikystėje, patalpinti į policijos vagonėlį su kitais sulaikytaisiais nepavyko, nes policijos transporto priemonė nebuvo pritaikyta neįgaliesiems. Policija gatvėje ją nufotografavo ir įteikė teismo šaukimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Vėliau okupantų asamblėjoje ši moteris pasakojo, jog dėl dalyvavimo įvairiuose protestuose, kur ji mėgino atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų teises, ji buvo sulaikyta daugybę kartų.

Tam, kad išvystume panašius vaizdus Lietuvoje, žemagrindžių autobusų negana. Judėjimo negalią turinčius gyventojus, net jei turi vežimėlius, visų pirma įkalina betoninės daugiabučių laiptinės, kur net nusileidus liftu iki pirmo aukšto, dešimt laiptelių skiria nuo galimybės išjudėti į gatvę. Lietuvoje neįgaliųjų yra beveik perpus mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje - mūsuose - 9 proc. (276 tūkst. - maždaug kiek būtų sudėjus Šiaulių ir Panevėžio gyventojus), ES - 15 proc., nors Lietuvos populiacija sparčiai sensta, o išvyksta dažniausiai darbingo amžiaus piliečiai.

Metas kelti diskusijas apie tai, kad ši statistika neadekvati, o neadekvati ji, nes net Vakaruose neįgalieji yra viena labiausiai marginalizuojamų socialinių grupių. Ne tik neįgalieji, bet ir sergantieji sunkiomis ligomis, daugiabučiuose karšinami senukai ir kitaip dėl visuomenės prikišamų netobulumų Lietuvos viešame gyvenime nematomi kūnai yra nematomi, nes šalis iki šiol „vien stiprybę semia”.

Drauge erdvę besidalinantys įgalūs ir neįgalūs kūnai iš esmės suardo valstybę kaip nemarios, nepažeistos ir nepažeidžiamos gyvybės simbolį. Lietuvoje būtina reaguoti į ypač dešiniųjų politinių jėgų palaikomą retoriką, kuri gindama „sveiką”, „neišsigimusią” valstybę ne tik žeidžia neįgalius joje gyvenančius kūnus, ne tik nepalieka jiems erdvės gyventi ne vien medicininiuose diskursuose, bet ir paverčia valstybę gyvybės metafora, o ne erdve, kur skirtingi kūnai kuria gyvenimą jo nesentimentalizuodami ir jo nenusisavindami.

Vietoje pabaigos priminsiu vieną pokalbį. Sakoma, kad kai 1901 m. pas daktarą Aloisą Alzheimerį atėjo Augustė Deter, kuri šiandien žinoma kaip pirmoji Alzheimerio liga sirgusi pacientė, gydytojas jos paklausė: „Kur jūs esate?”. Ji atsakė: „Čia ir visur, čia ir dabar, bet jums nereikėtų dėl to apie mane manyti blogai”. Ir jis paklausė vėl, mėgindamas tirpstančią moters atmintį: „Kur jūs dabar?” „Čia, nes aš čia gyvenu”, - atsakė ji.