L.Žigelytė. Visi - į Ruklą! Integruotis.

Tai, jog neseniai dalis Ruklos pabėgėlių centro buvo pritaikyta neįgaliesiems, yra spjūvis į veidą ne tik pabėgėliams bei neįgaliesiems, bet ir visoms Lietuvoje marginalizuojamoms socialinėms grupėms. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas „pritaikyti” vieną iš centro korpusų neįgaliesiems demonstruoja ne tik valdžios neraštingumą integracijos politikoje, bet ir įrodo, jog tai, kas Lietuvoje vadinama „integracija”, iš esmės yra marginalizacijos kurstymas.

Rukla jau keletą metų transformuojama į parodomąjį integracijos eksperimentą. Kuomet 2002 m. Krašto apsaugos ministerija šalies žurnalistams ir žurnalistikos studentams antrąmet iš eilės suteikė galimybę paragauti kario košės inscenizuotuose apmokymuose „Žurnalistai į NATO”, žurnalistai buvo nuvežti ne kur kitur, o į Ruklą. Būtent čia šauktiniai žengdavo pirmuosius žingsnius kariuomenėje. Šie žurnalistams skirti apmokymai, kurių debiutinėje 2001 m. versijoje (tąkart vykusioje Pavilnio miškuose) bestudijuojant žurnalistiką teko sudalyvauti ir man, buvo dalis ministerijos vykdytos viešųjų ryšių kampanijos, skirtos Lietuvos stojimui į NATO.

Pažaidimai kario uniformoje (šaudymai į taikinį, bėgimas nuo inscenizuotų sprogimų, nakvynė palapinėje) turėjo priartinti žurnalistus prie kario patirties, taigi, pagerinti ir su kariuomene susijusių žinių sklaidos kokybę. 2004 m. ministerija žygį žurnalistams vėl rengė Rukloje. Šįsyk dėmesys kreiptas į tarptautines misijas, mat Rukloje apmokomi ir tarptautinėse taikos palaikymo misijose dalyvaujantys Lietuvos taikdariai. KAM internetinėje svetainėje esantis pranešimas spaudai apie žygiui „lietuviškoje Sacharoje” atrinktus žurnalistus yra iliustruotas kupranugario nuotrauka.

Neįgaliųjų įkurdinimo ištuštėjusiame Ruklos pabėgėlių centre logika - kaip šis kupranugario portretas, sugretinantis egzotiškus tolius su domestikuotu gyviu. Bendradarbiavimo ir integracijos deklaracija teslepia į globos bei neginčijamos hierarchijos vatą įvyniotą marginalizacijos praktiką, kuri skirsto populiaciją į civilizuotus ir mažiau civilizuotus, tuos, kurie yra integruoti, ir tuos, kuriuos reikia integruoti, silpnesnius ir stipresnius, kontroliuojančius ir kontroliuojamus. Šios praktikos gajumą Lietuvoje demonstruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų pasisakymai apie pabėgėliams skirtos erdvės virsmą neįgaliųjų gyvenimui pritaikyta vieta.

Ministerijos pareigūnai didžiuojasi, jog „veiklos išplėtimas leido centrui ne vien išvengti darbuotojų skaičiaus mažinimo įstaigoje, bet ir sukurti naujų darbo vietų”. Ne per seniausiai žiniasklaidoje buvo pasirodžiusios naujienos, jog Rukloje su keliolika ir su pora šimtų pabėgėlių dirbo tas pats skaičius darbuotojų. Dabar jie tiesiog perkvalifikuojami iš dirbusiųjų su pabėgėliais į dirbančiuosius su neįgaliaisiais. Susitvarkysime. Anksčiau centre skraidė peiliai, dabar, jei jie skraidys, irgi susitvarkysime. Anksčiau įveikėme komunikacijos barjerus, dabar juos irgi įveiksime. Anksčiau svetimų kultūrų žmones priartinome prie lietuviškojo konteksto, dabar tą irgi pasieksime.

Skaitau toliau ministerijos žinią apie sėkmingą dalies centro perkvalifikavimą: „Suremontuotos valgyklos ir rūsio patalpos, dalis sanitarinių mazgų pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims, sumontuotas pandusas į pastatą, pertvarkyti lauko įrengimai”. Čia net sėkmingiau nei žemagrindžių Vilniaus autobusų istorija - jais daug fizinę negalią turinčių asmenų net negali naudotis, mat negali ištrūkti iš laiptinių, kurios nepritaikytos fizinę negalią turintiems asmenims.

Artūrą Zuoką - irgi į Ruklą, kad įsikvėptų tolimesniems socialinės integracijos scenarijams. Galima ir su tanku, juk kariniams mokymams skirti laukai - čia pat. Jais važinėti - visai kitas reikalas nei Gedimino prospekto trinkelėmis. „Lietuviškoji Sachara” primins sostinės merui jaunystę karo laukuose, kuria jis dažnai didžiuojasi ir nuosekliai taiko militaristinę logiką mero sprendimuose. Pakeliui į Ruklą į tanką net galima priglausti keletą niekaip elgetavimo pratikos sostinės gatvėse neapleidžiančių asmenų. Kad įvairovės parodomajame integracijos eksperimente nebūtų per maža.

Lina Žigelytė

Pabėgėlių centro virsmas neįgaliesiems skirta erdve - tai jau iškrypusios Lietuvos postmodernybės veidrodis, kuriame dominuoja ne disciplinavimo retorika, o integracijos mitas.

Vietos neįgaliesiems Rukloje - daug. Anksčiau spaudoje cituotuose pasisakymuose aptikau planus, jog ten galėtų apsigyventi apie pusantro šimto fizinę ir protinę negalią turinčių asmenų. Tiesa, kol kas apsiribota 40-čia. Ko ne Ali Baba ir 40 plėšikų? Pabėgėlių sugretinimas su teroristais lietuviškoje vaizduotėje - vieša paslaptis. Dabar dar drėbtelkime silpnapročių (Lietuvos ligoninėse gydytojai iki šiol vartoja šį terminą kalbėdami apie įvairias demensijos formas), klipatų ir bus dar vaizdingiau nei Andrėjaus Končialovskio juostoje „Kvailių namai” (2002), kur chaosas psichiatrinėje ligoninėje tampa Čečėnijos karo beprotystės metafora.

Ruklos pabėgėlių centro interneto svetainėje parašyta įstaigos misija: „Pabėgėlių priėmimo centras yra vienintelė organizacija Lietuvoje, kurioje vykdoma pradinė prieglobstį gavusių užsieniečių integracija į Lietuvos visuomenę”. Kitaip sakant, pabėgėliai čia transformuojami į valstybei naudingus subjektus. Tam, kad atsidūrę visuomenėje galėtų įsitvirtinti ir, kaip leidžia suprasti įstaigos retorika, nedykinėtų, jie mokomi kalbos, įstatymų, papročių. Dabar pabėgėlius išmokysime ir didesnės tolerancijos, kad parodomosios lietuviškos demokratijos dozė nebūtų per maža. Apie ją tikrai bus raportuojama tarptautinėms organizacijoms skirtose ataskaitose.

Modernios valstybės funkcionavimas paremtas neparankių kūnų disciplinavimu.
Amsterdamo centre iki šiol išlikę ankstesnių kalėjimų fasadai, kurių bareljefai iliustruoja modernaus kalėjimo tikslą - transformuoti subjektą iš veltėdžio į visuomenei naudingą. Vyrų kalėjimo fasade - bareljefas su vandens malūną sukančiais vyrais, kurie, nustoję dirbti, prigerdavo. Moterų kalėjimo bareljefe - audžiančios moterys, kurioms liovusis dirbti grėsdavo nuplakimas. Po Viduramžių Europoje atslūgus raupų epidemijai ir ištuštėjus leprozoriumams šventa vieta tuščia neliko - leprozoriumai tuoj pat buvo paversti įstaigomis, kuriose mėginta sukontroliuoti dykinėjančius subjektus: elgetas, psichinę negalią turinčius asmenis, seksualinio gyvenimo būdu šeimos institutą neraminusius asmenis (prostitutes, homoseksualus, transvestitus). Taip gimė psichiatrinė ligoninė, išradusi beprotybę kaip nesuderinamumą su racionalumu paremtos modernios valstybės idėja.

Pastarieji pavyzdžiai - tai jau kanonu tapusi modernios valstybės logika, marginalizavimą pavertusi valstybės valdymo forma. Bet pabėgėlių centro virsmas neįgaliesiems skirta erdve - tai jau iškrypusios Lietuvos postmodernybės veidrodis, kuriame dominuoja ne disciplinavimo retorika, o integracijos mitas. Nesvarbu, kad tiek pabėgėliai, tiek neįgalieji tampa visuomenės dalimi tik visiškoje periferijoje - šalia „lietuviškosios Sacharos”. Tai, jog visai šalia jų - daugiau kariuomenės, o ne neapsiginklavusių piliečių, nė kiek nestebina. „Eitynės už lygybę” į Lietuvos istoriją mažumas ilgam įrašė kaip grėsmę tradicijai ir normoms. Seksualinės mažumos Lietuvoje gali egzistuoti tik už įelektrintos tvoros, paslėptos už policijos barikadų. Tas pas ir su kitų mažumų atskirtimi Lietuvoje. Romų erdvė - priemiesčiai, pabėgėlių - lietuviškos stepės, neįgaliųjų - globos namai arba karšinnamiais tapę daugiabučiai.

Periferijoje esančio pabėgėlių centro dalies virsmas neįgaliesiems skirta erdve mažumų marginalizacijos praktiką tik paryškina. Čia neįgaliųjų net nepasitinka laukinio įniršio apimta neonacių minia. Tuštėjančioje Rukloje - tiesiog ramu. Bet gal metas viešai pripažinti, jog neįgalieji seniai springsta nuo ramybės? Jiems reikia skubiai tvarkomų dokumentų specialiųjų poreikių patvirtinimui, į namus ateinančių socialinių darbuotojų, dušo kėdžių, etikos klausimams jautrių medicinos darbuotojų, savanorių, dienos centrų - šį sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės. Ir tęsti jį reikia su triukšmu, o ne izoliuotoje integracijos laboratorijoje.