M. Baltrušaitytė. Žaliojo tilto chebra – paminklas nomenklatūrinei lietuviško elito prigimčiai

Jeigu neminėsime Triumfo arkos, Paryžiuje neliks nepastebėtas auksinis žirgas su nacionaline Prancūzijos didvyre – Orleano mergele, o šalia Luvro piramidės puikuojasi Liudviko XIV paminklas, skirtas didžiajam karaliui atminti.

Priešais Bakingamo rūmus Londone stūkso milžiniškas paminklas karalienei Viktorijai, o vaikštinėjant miesto centru sunku nepamatyti Winstono Churchillio ir Horatio Nelsono skulptūrų. Lisabonoje į akis krinta Atradėjų paminklas, skirtas portugalų keliautojams, atradusiems didelę dalį pasaulio. Paminklams Romoje aprašyti turbūt neužtektų viso mūsų žurnalo numerio, nes tai ne miestas, o muziejus po atviru dangumi.

Turistas, vaikščiodamas po šiuos miestus, kiekvienoje aikštėje yra persekiojamas tos šalies didvyrių ir lyderių, nes paminklai, kaip istorinės atminties vietos, statomi norint pagerbti ir įprasminti tuos, kurių dėka tauta atsidūrė ten, kur yra dabar, ir kurių dėka ji pasiekė tai, ką dabar turi.

Užsienietis, klaidžiodamas po Vilniaus centrą, geriausiu atveju pastebėtų tris reikšmingesnius paminklus: kunigaikščio Gedimino, Vinco Kudirkos ir karaliaus Mindaugo. Jeigu eitų pro Krašto apsaugos ministeriją, gal dar pamatytų ir kuklų partizano Jono Žemaičio-Vytauto paminklą. Šiemet jau 24 kartą švenčiame Mindaugo karūnavimo, arba Valstybės, dieną. Tačiau jeigu karalius Mindaugas bent trumpam nubustų iš amžinojo poilsio ir pamatytų, kas vyksta jo šalyje, jis greičiausiai galą gautų antrą kartą, nes karingieji jo tėvynainiai, kurie garsėjo savo drąsa ir narsa, o priešui galvą kalaviju perskeldavo kaip malką, jau 24 metus neįstengia nuversti pačiame sostinės centre ant postamento užkeltų skulptūrų, aukštinančių ne ką kita, o priešišką okupaciją ir sutryptą valstybingumą.

Kai Vilniaus centre ant Žaliojo tilto stūkso nieko bendro su Lietuvos valstybingumu neturinti kolchozų išsiilgusio Olego Gazmanovo apdainuota chebra – penkmečio planų didvyriai, darbo proletariatas, ideologiškai nulinčiuota inteligentija ir ginkluoti kariai okupantai, – Mindaugas, prabudęs iš amžinojo miego, turbūt pamanytų, kad tai paskutiniai apokalipsės pranašai. Nes nėra logiška, kad save nors kiek gerbianti tauta galėtų aukštinti tuos, kurie pusę amžiaus neigė jos egzistavimą. Taigi Žaliojo tilto kompanija prieš sostinės centre įamžintus tautos lyderius laimi rezultatu 4:3.

Partizanus mena tik kryžiai prie žvyrkelių

Ar esama didingų, iškilių paminklų laisvės kovotojams, partizanams, rezistencinio judėjimo dalyviams, genocido aukoms? Taip, turime pavienių koplytstulpių, medinių kryžių pakelėse, keletą koplytėlių laukuose ir netašytų akmenų luitų pamiškėse, kuriuos ten sunešė, matyt, patys miestelių gyventojai. Tačiau didingo, pastebimo ir turistų žvilgsnį traukiančio paminklo sostinės centre neturime. Tūkstančiai ant laisvės aukuro sudegusių gyvybių neturi jokio reikšmingo įprasminimo, tačiau keturios stalininį socializmą šlovinančios skulptūros ant buvusio Ivano Černiachovskio tilto niekur nedingo per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

Mažų mažiausiai kaip problemą galima įvardyti tai, kad keturi sovietmečio menininkų paminklai – „Žemės ūkis“, „Statyba ir pramonė“, „Besimokantis jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ – laikomi istoriniu paveldu. Jeigu tai neištrinama mūsų istorijos dalis, kurią būtina eksponuoti sostinės centre, galbūt vertėtų apsvarstyti ir kitų sovietmetį aukštinančių skulptūrų, saugomų Grūto parke, grąžinimą į senąsias vietas? Juk Josifo Stalino ir Vladimiro Iljičiaus Lenino biustus taip pat lipdė ne kas kitas, o menininkai, tai kodėl juos ištrenkėme į Grūtą, o Žaliojo tilto chebra, aukštinanti lygiai tą pačią ideologiją, iškelta ant postamento?

Visame pasaulyje ant postamentų keliami tautos didvyriai ir reikšmingiausi lyderiai, o ne juodžiausi istorijos rudimentai. Tai nereiškia, kad nemalonius istorijos įvykius reikia ištrinti iš sąmonės: juos prisiminti galima lankantis muziejuose, vartant vadovėlius, bet ne vaikštinėjant po sostinės centrą. Tai, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį nuo Žaliojo tilto nenukeliamos sovietmetį šlovinančios skulptūros, galima laikyti patologiniu reiškiniu, arba Stokholmo sindromu.

Kitas patologinis reiškinys jau nuo 2007 m. neapleidžia Vilniaus Lukiškių aikštės. Būtent tada miesto savivaldybė nusprendė, kad išaušo metas ką nors daryti su viena pagrindinių sostinės aikščių, kurioje kadaise stovėjo paminklas V. I. Leninui. Po metų buvo surengtas konkursas sukurti simbolį „Laisvė“ ir pertvarkyti aikštę. Buvo išrinkti septyni darbai, jie turėjo dalyvauti antrame konkurso etape 2009 metais. Deja, šie metai nieko neišsprendė, nes visuomenėje tvyrojo nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus publika pageidavo tradiciškesnio, suprantamesnio paminklo, o jaunimas siūlė Lukiškėse pastatyti konceptualią, su lietuvių kančiomis vizualiai nesusijusią skulptūrą. Regis, jų lūkesčiai pasiteisino: pernai Kultūros ministerija išrinko konkurso nugalėtoją, juo tapo projektas „Tautos dvasia“.

Laisvės kovotojus įamžinantis paminklas ir vėl buvo vertinamas labai dviprasmiškai: nors architektui Rolandui Palekui į dangų besistiebianti nerūdijančiojo plieno kreivė priminė nulūžusį ir vėl atgijusį augalą, daugumai kritikų šis paminklo variantas su tautos dvasia neturėjo nieko bendro ir tebuvo anemiška kreivė, nekelianti jokių emocijų ir asociacijų. Galop nuspręsta, kad paminklo Lukiškių aikštėje klausimą ir vėl reikia atidėti geresniems laikams.

„Tas paminklas niekam tikęs, nes jam reikia daugybės aiškinimų. Prie tokios konstrukcijos nesinorės nešti gėlių, kaip jų nesinori nešti ir prie vamzdžio Neries krantinėje. Siūliau Lukiškių aikštėje pastatyti stilizuotą Vyčio paminklą: jis gali būti modernus ir šiuolaikiškas, bet toks simbolis yra tūkstantmetis ir visiems suprantamas“, – sakė Seimo narys, konservatorius Kęstutis Masiulis. Jis pabrėžė, kad šiuolaikinį meną supranta ir juo domisi, tačiau Lukiškių aikštė nėra tam tinkama vieta. Ir iš tiesų, kodėl didžiausiuose Vakarų Europos miestuose paminklai atrodo kaip paminklai, o Lietuvoje kažkodėl jie persmelkti postmodernizmo?

Kūlverstukams Žaliojo tilto skulptūros netrukdo

Yra du atsakymo variantai: arba esame Vakarų postmodernizmo ir konceptualiojo meno židinys, o tai nelabai tikėtina, arba tai, kad Lukiškių aikštės klausimas sprendžiamas vėžlio greičiu, o ant Žaliojo tilto vis dar stūkso „paveldas“, nėra atsitiktinumas, greičiau tam tikrų vertybių arba jų nebuvimo išraiška. Progresyviai, laisvai ir patriotiškai mąstantiems žmonėms nerimą turėtų kelti tai, kad mūsų politikoje bei versle vis dar didelę įtaką turi nomenklatūrinis paveldas ir dominuoja tie, kuriems pavyko ne tik prisitaikyti prie sovietinės realybės, bet ir išlaikyti savo įtaką šiandien. Nomenklatūriniam elitui, gyvenime besivadovaujančiam konformistiniu požiūriu, Nepriklausomybė tėra dar vienas būdas siekti asmeninės naudos, todėl Žaliojo tilto chebra jiems mentališkai priimtina. O laisvės kovotojai simbolizuoja pasipriešinimą nomenklatūrai, nes tuo metu, kai vieni kovojo ir slapstėsi miškuose, politinė nomenklatūra puikiausiai gyveno sovietinėje sistemoje. K. Masiulis pastebi, kad tokie žmonės yra tarsi kūlverstukai, galintys prisitaikyti prie bet kokios sistemos, nes jie gerai gyveno ir tada, ir dabar, medžiojo ir tada, ir šiandien.

Kitas ryžtingiau šiuo klausimu kalbantis politikas yra Mantas Adomėnas – jis teigia, kad jeigu būtų jo valia, Žaliojo tilto skulptūros būtų tiesiog perlydytos, o tai, kas vyksta šiuo metu, yra neprincipingumo ir politinio klausimo vengimo išraiška. Pasak jo, yra daugybė Lietuvai reikšmingų asmenybių, tokių kaip Vileišiai, Stasio Lozoraičio šeima, kurias būtina įprasminti, o viena svarbiausių – Jonas Basanavičius: „Artėja Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis ir paminklas J. Basanavičiui – degantis reikalas, turintis puikią vietą – priešais Filharmoniją.“

Ne tik partinė nomenklatūra, bet ir verslas dažniau investuoja į sau patinkančias sritis, pavyzdžiui, į malūnsparnius, nei rodo iniciatyvą įprasminti Lietuvai reikšmingas istorines asmenybes. Mūsų verslininkai mėgsta šampaną – jie niekada neatsisakys įsiamžinti su taure šampano rankoje kokios nors elitinės parodos atidaryme. Mūsų elitas dievina leisti pinigus: jie entuziastingai investuos į teniso aikštynus, negailės milijonų žiniasklaidai, kad išlaikytų įtaką ir autoritetą, su mielu noru įsirengs parką, kuriame patys organizuos savo mėgstamus renginius. Mūsų verslo lyderiai mėgsta šlovę: jiems patinka būti įvertintiems ir jie galėtų iškart mesti darbus, jeigu sužinotų, kad reikia važiuoti atsiimti kokio nors apdovanojimo. Tačiau apie tokius verslininkus, kurie rodytų iniciatyvą surinkti lėšų ir pastatyti paminklą J. Basanavičiui arba partizanams, nelabai kas girdėti.

Ir čia galima įžvelgti problemą: tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, paminklai mažiausiai reikalingi. Paminklai yra jaunimo auklėjimo, mokymo ir istorinės atminties įamžinimo priemonė. Kaip galima kalbėti apie savo valstybe besirūpinančią visuomenę, jeigu nedemonstruojame pagarbos tiems, kurie už ją atidavė gyvybę? Kaip galima piktintis, kad „šių laikų jaunimas visai be vertybių“, kai partizanai, neskaitant koplytstulpių pamiškėse, neturi jokio bent kiek į akį krintančio įprasminimo, o priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kur galėtų stovėti milžiniškas J. Basanavičiaus paminklas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė?

Kai Lietuvoje vis dar reikšmingą įtaką turi politinė nomenklatūra, su Rusija susiję verslininkai ir visi kiti, kuriems nekeltų jokių emocijų net ir tai, jei į Lukiškių aikštę būtų grąžintas V. I. Leninas iš Grūto parko, nereikia stebėtis, kad Žaliojo tilto chebra įtraukta į paveldo sąrašą, o Lukiškių aikštėje jau daug metų nepastatomas paminklas laisvės kovotojams. Nereikia stebėtis ir tuo, kad visi ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami paminklai, kuriuos turime sostinės centre, palyginti su kitų Europos miestų skulptūromis, atrodo tik šiek tiek iškilmingiau už medinius kryžius Lietuvos kaimų provincijose.