M. Ivaškevičius. Įsimylėjęs Europą

Šiandien, kai Europa yra puolama ir daužoma iš visų pusių, aš reaguoju į tai kaip įsimylėjėlis, kuris deda ant vienos svarstyklių lėkštės visus jos trūkumus, o ant kitos – klausimą, ar aš galėčiau gyventi be jos. Ir nė vienas tų trūkumų ir net visus kartu sudėjus, neturi man pakankamo svorio, kad atsvertų tą klausimą.

Aš nežinočiau, kaip toliau be jos gyventi, todėl nenoriu ir negaliu prisidėti prie to choro patariančiųjų ir pamokslaujančių, kokia ji turi būti, į kurią pusę keistis: rečiau eiti į klubą, o dažniau į bažnyčią, atrodyti taip, o ne kitaip, leisti pinigus ar taupyti, mylėti vienus, o ne kitus. Kaip tikram įsimylėjėliui šie klausimai man atrodo ne esminiai, juolab, kad tie, kurie juos kelia, mėgsta užbaigti: jei Europa nedarys taip, kaip sakau AŠ, ji pasmerkta.

Išgraužkit.

Kaip tikras įsimylėjėlis tvirtinu, kad bendra Europa pergyvens mus visus: ir kritikus, ir savo entuziastus. Ji keisis, ir ne kartą, keisis viduje ir išorėje, galbūt netekdama vienų savo narių ir pasipildydama kitais, bet ji neišnyks, nes jos dūsautojams, įsimylėjusiems į ją, kurių masiškai daugėja, ateityje vis labiau kils tas klausimas: ar jie gali gyventi be jos?

Tai bus žmonės, kuriems galvojant apie Europos Sąjungą, vidinės kseno, homo ar kitos fobijos nebedraskys krūtinės, nes jie jų nebeturės. Ir jie jų nebesureikšmins taip, kaip tai daro šiandienos Europos kritikai, formuodami nuomonę, kad kitaip mylinčių ir kitaip atrodančių toleravimas yra kone pagrindinė bendros Europos esmė ir kartu didžiausias jos trūkumas. Tie žmonės, kurie ateis, net nesupras, apie ką aš čia kalbu. Iš esmės jie jau atėjo, tai mūsų vaikai, gimę Europoje su jos vertybėmis, ir jiems tos Europos išardymas, subyrėjimas, vadinkit, kaip norit, būtų tolygus katastrofai, palikusiai tuštumą, kurios jie nėra patyrę.

Tūkstančiuose britų šeimų jau dabar prasidėjo šaltasis karas – vaikai nesikalba su savo tėvais. Atrodytų, dėl ko – „nereikšmingo balso“, biuletenio referendume, išreiškusio norą, kad Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos. Senoji britų karta gavo šią teisę spręsti ir ja pasinaudojo, trinktelėjo durimis savo atžaloms prieš nosį, tuo pareikšdama, kad gana trankytis po purviną ir nesaugią kontinentinę Europą, bendrauti su neaiškiais tipais ir pasileidusiomis moterimis iš rytų – šį vakarą praleisime jaukiame šeimos rate, gerdami arbatą su keksais.

Tik jie, matyt, neįvertino, kaip giliai į jų vaikus jau yra prasiskverbęs tas europinis virusas, jog tai yra žmonės, kuriems bendros Europos idėja reiškia nepalyginamai daugiau nei vien politinį darinį – tai yra jų gyvenimo būdas, svajonė, jų vertybių pasaulis. Deja, tą referendumo dieną jie buvo dar per jauni nulemti savo ateitį, dar neturėjo pakankamo svorio savo visuomenėje, kiti neturėjo net balso – balsavimo teisės. Jiems beliko su liūdesiu stebėti, kaip ši jų svajonė daužoma į šipulius. Jų tėvų rankomis, pavargusių nuo problemų: sprogimų, migrantų, pabėgėlių, įtikėjusių, kad viso to priežastis – bendra Europa, Europa be sienų.

Jei britų rinkėjas, balsavęs už „Brexit“, o iš esmės už tai, kad į jo šalį nustotų plūsti juodadarbiai iš Rytų Europos, žinotų antrąją šio migracinio proceso pusę: pamatytų ištuštėjusius Lietuvos, Latvijos, Lenkijos miestelius ir mūsų bergždžias pastangas sulaikyti šiuos žmones namie, išvystų, kokiomis sąlygomis jie dabar gyvena: susigrūdę po šešis, aštuonis žmones viename kambaryje kur nors šeštojoje Londono zonoje, kaip jie vergiškai dirba, švaisto sveikatą, negalėdami susidoroti su savo godumu, staiga atsiradusia galimybe užsidirbti pinigų senatvei ir dar kelioms kartoms į priekį... Gal jis būtų balsavęs kitaip?

Nežinau. Tik manau, kad kartais verta iškišti galvą iš savo kiemo ir pamatyti visumą – Europą visoje jos erdvėje ir laike, šią šimtmečiais mąstytojų puoselėtą utopiją, kuri pamažu tampa realybe. Taip, šiandien teisę spręsti turime mes, tai mūsų laikas, bet negalime užmiršti ir jų, tų praeities svajotojų, kurių svajones sudaužydavo kruviniausi Europos karai. Todėl spręsdami Europos likimą mes savotiškai prisiimame atsakomybę ne tik už jos ateitį, bet ir už tuos praeities lūkesčius. Tai milžiniška atsakomybė, bet ir milžiniška dovana, tenkanti ne kiekvienam laikmečiui: mes kuriame didelę ir labai rimtą istoriją, dar vis kuriame, nepaisant visų sukrėtimų.

Neslėpsiu, tą birželio dieną, kai išgirdau apie britų sprendimą, patyriau šoką. Ir net neiškart sugebėjau sau rišliai suformuluoti, kas iš tiesų įvyko ir kodėl tai mane taip sukrėtė. Dabar jau, manau, galiu: tą dieną nuskilo viena masyvi mano svajonės dalis. Lyg vienas tavo bendraminčių, artimiausių draugų, sugundęs tave drauge kurti geresnį pasaulį, staiga atsistotų nuo stalo ir išeitų, pasakęs: bergždžia, visa tai neturi prasmės.

Ir vis dėlto skausmas turi savo pozityvą. Skaudėti gali tik tai, kas yra dalis tavęs, ir „Brexit“, sukėlęs tą skausmą, pasiuntė signalą, kad europietiškas identitetas jau nebėra tik skambus lozungas. Jis tapo realybe. Man ir, manau, daugeliui kitų, mieguistai įsivaizdavusių, kad vieninga Europa yra amžina duotybė, kuriai niekas nebegresia, tai buvo žadintuvo skambutis, perspėjimas, kad senieji Europos kūrėjai pavargo nuo artumo ir nori skirstytis. Juos išgąsdino vaizdas, kaip ši sąjunga staiga išaugo, išplito į jų vaikų smegenis, ir šiems tapo nusispjauti į jų anglį ir plieną, pieną ir dešrą, jie jau suvokia Europą ne tik kaip savo saugumo, bet ir savo vertybių, taisyklių ir laisvių erdvę.

Keista ir net šiek tiek baugu klausytis tų žmonių Europos Sąjungoje, kurie pavargo būti europiečiais, kai tuo pat metu esantiems už šios sąjungos ribų žodžiai „Europa“, „europietis“ turi kone sakralinę reikšmę. Mačiau tai Kijeve, per jų Maidano revoliuciją – tą milžinišką mūšio lauką su plevėsuojančiomis Europos Sąjungos vėliavomis. Nepažindami realios Europos jie kovėsi už Europos idėją, jiems įkūnijančią žmogaus orumą, valdžios tarnavimą žmogui, o ne atvirkščiai, švarią teisėsaugą, nekorumpuotą politiką.

Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, kad paskendę savo vidiniame niurzgėjime mes ne visada matome ir suvokiame, kokį poveikį šiuolaikinė Europa daro likusiam pasauliui. Kažkam ji yra užnugaris. Kažkam – kryptis ir svajonė. Kažkas iš imperiškai nusiteikusių rusų kartą man pareiškė, kad aš ir pats esu imperialistas, nes įgarsinu imperialistinę Europos Sąjungos idėją, atstovauju Europos ekspansijai. Nepuoliau ginčytis. Jei įmanomas vertybinis imperializmas, tuomet aš esu ir būsiu už tokią minkštąją Europos ekspansiją, savo patrauklumu užkariaujančią protus ir sielas žmonių visame pasaulyje. Tų, kurie nenori taikstytis su savo režimais, trypiančiais jų teises ir orumą. Štai jiems ji yra ir užnugaris, ir kryptis, ir svajonė, ir jei vieną dieną jos neliktų, jie netektų visko iškart.

Iš esmės aš ir pats esu šios ekspansijos auka. Slapta svajojome apie Europą, kai buvau dar vaikas. Jautėmės įkalinti, jėga atskirti nuo jos. O tada įvyko stebuklas: mes išsilaisvinome, ir Europa tapo mums kryptimi. Tik paaiškėjo, kad esame per daug nuskurdę, pernelyg sovietiniai, kad iškart taptume jos dalimi, bet toji svajonė, tapusi kryptimi, varė mus į priekį. Mes turėjome tikslą, kuris mums neleido nuslysti į autoritarizmą ar kitus šunkelius, kaip tai atsitiko Baltarusijoje ir daugelyje kitų postsovietinių šalių. O juk mūsų demokratijos patirtis buvo beveik tokia pat skurdi.

Tarpukario Lietuva vos kelerius metus išbuvo demokratinė. Paskui įvyko karinis perversmas. Paskui karas, sovietmetis ir išsivadavimas, kuris anaiptol dar negarantavo tolesnės demokratinės raidos, nes daugeliui senųjų lietuvių kelrodžiu tebebuvo anoji tarpukario Lietuva – nepriklausoma, bet autoritarinė. Ir jei nebūtų to tikslo, to milžiniško laisvės kamuolio greta, visaip galėjo atsitikti. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad Europa šiandien yra dalis manęs – tokio, koks esu. Ji mane suformavo, o Lietuva gavo iš jos dovanų modernų Maršalo planą. Kalbu net ne apie ekonomiką, ne apie pinigus, kurie mums padeda atsitiesti, bet apie mąstymą, mentalitetą, kuris buvo suluošintas sovietmečio ir jo atstatymas reikalauja daug daugiau pastangų, nei ta visa materialinė gerovė.

Žinau, kad ne visi Lietuvoje trykšta mano entuziazmu. Vyresni žmonės tiesiog nebepajėgia susidoroti su tuo permainų tempu, kuris juos užgriuvo paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje ir nelėtėja iki šiol. Juk jie keturiasdešimt ar net daugiau savo metų nugyveno lėtai pūvančioje, bet stabiliai nesikeičiančioje sovietų imperijoje ir staiga lyg patrankos šūviu buvo išsviesti į visiškai kitą pasaulį: iš pradžių į žiaurią, laukinę, negailestingą, postsovietinę gangsterių Lietuvą, o tiesiai iš ten – į Europos Sąjungą, su šios „politkorektiškumais“ ir „tolerancijom“.

Aišku, jie patiria siaubingas perkrovas, fizines ir moralines, jų vertybių sistema daužoma jau nebe pirmą kartą, todėl jie natūraliai ima priešintis ir bando nuspausti stabdžius.

Būtent tai atsitiko Rusijoje, dėl savo gabaritų ir civilizacinio atskirtumo nepatekusiai, kaip kad mes, į Europos orbitą. Ten tie stabdžiai suveikė, maža to, buvo įjungta atbulinė eiga, atiduodant savo laisves ir teises režimui, žadančiam ramybę ir stabilumą.

Lietuva to išvengė, nes Europos traukos jėga čia buvo ir yra pernelyg stipri. Bet tai nereiškia, kad apskritai neegzistuoja norintys pasukti viską jei ne atgal, tai bent jau į šoną – tautinės valstybės, atkuriančios šimtmečio senumo vertybes ir retoriką link. Šiandien jie yra marginalai ir liks tokiais, kol Lietuva bus Europos Sąjungoje, bet jei ši susinaikintų, jų siūlomas trečiasis kelias taptų pirmuoju ir galėtų pritraukti geopolitiniame chaose pasimetusių rėmėjų. Nes nusivylę žmonės, kol jų yra mažai, yra tiesiog nelaimingi, bet kai jų daug – jie tampa pavojingi. Tuomet užtenka juos suvienyti po bendra nusivylimo priežastimi, įtikinant, kad būtent čia yra visų jų nelaimių ištakos, parodyti jiems tariamą išeitį ir šitaip paversti juos galinga griaunamąja jėga. Taip jau ne kartą yra buvę Europoje, iš to gimė fašizmas, nacizmas, komunizmas ir daugybė mažesnių „radikalizmų“, negavusių to paties žinomumo, nes paprasčiausiai nespėjo išžudyti tokios masės žmonių.

Ir šiandienos radikalai nieko naujo neišrado, jie tebenaudoja tą patį patikrintą metodą: renka nusivylusius ir bando juos užsiundyti ant naujo priešo – Europos be sienų. Nes būtent ji juos labiausiai sulaiko, amortizuoja net ir tuomet, kai jiems pavyksta priartėti prie valdžios vienoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje. Lietuvoje, gerai paieškojęs, irgi rastum priežasčių nusivilti Europa, didžiausia kurių, aišku, yra emigracija, eurointegracijos priešininkams duodanti pagrindą šaukti, kad Europa, „išsiurbdama mūsų žmones“, naikina lietuvių tautą.

Tuo tarpu britai kitame Europos gale, tai yra tie, kurie juos ir „išsiurbė“, spaudžia stabdžius ir sako Europos Sąjungai „ne“, nes šie „išsiurbtieji“ atima iš jų darbą ir apskritai gadina visą Britanijos vaizdą ir kvapą. O štai patys „išsiurbtieji“ pamažu atranda naują migracijos kryptį ir uždarbio Meką – Norvegiją. Šalį, kuri nėra ir niekada nebuvo Europos Sąjungos sudėtyje. Ir tai tik įrodo, patvirtina, kad visos problemos, kurių ištakų ieškome bendroje Europoje, iš tiesų su ja neturi nieko bendro.

Migracija, teroras – visa tai niekur neišnyks, jei vėl išsiskirstysime. Žmonės toliau migruos, teroristai sprogdins savo bombas, nors gal ir nebe taip nuožmiai, nes bus pasiekę savo tikslą: sunaikinę nekenčiamą tvirtovę, transliavusią pasauliui „šventvagiškas“ žodžio, religijos laisvės, moterų teisių, lyčių lygybės idėjas. Bet juk iškils naujos grėsmės, nauji iššūkiai ir tuomet jau turėsim su jais tvarkytis po vieną, ir tas saugumas, kurio tikimės pasiekti, sukišę galvas kiekvienas į savo smėlį, pasirodys efemeriškas, laikinas, o problemos, kurias dabar taip sureikšminame, menkos ir seniai pamirštos.

Kai vienas indas rašytojas neseniai manęs paprašė palyginti savo patirtimi gyvenimą Sovietų Sąjungoje ir Europos Sąjungoje, atsakiau jam mūsų profesiniais terminais: vaikystę praleidau distopijoje, kurios nekenčiau visa širdimi, o dabar gyvenu utopijoje, kuri anuomet man net nesisapnavo. Tai, ką turime šiandien, yra gerokai daugiau, nei anuomet galėjome svajoti, ir šių pokyčių suvokimas privalo tūnoti mūsų pasąmonėje. Galbūt jis šiuo metu yra prislopintas, bet, iškilus rimtam pavojui, jis sugrįš – kaip refleksas, savisaugos instinktas. Todėl man net nekyla abejonių, kad Europa išliks vieninga, o šiandieninė jos krizė tėra stabtelėjimas, sukeltas išorės reakcijos ir vidinio neužtikrintumo.

Europos Sąjunga su savo deklaruojamomis vertybėmis pasaulio kontekste iš tiesų atrodo šiek tiek utopinis darinys, todėl smūgiais bandomas jos patvarumas. O daugelio jos vidaus šalių elitas dar nėra tie žmonės, kuriems bendra Europa jau būtų įaugusi į stuburą ir tapusi jų identiteto dalimi. Tikrieji europiečiai dar tik auginasi raumenis – politinius, kultūrinius, jų balsas pasigirs po kelių metų, galbūt kelių dešimtmečių, ir tik sulaukus jų bus galima judėti į priekį. O kol tai neįvyko, siūlau kuo dažniau priimti kontrastinį dušą – nuvykti į Baltarusiją, kuri yra vos už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus.

Prieš dvidešimt penkerius metus mūsų startinės pozicijos buvo labai panašios, o šiandien, kaip nebūtų gaila kaimynų, tarp mūsų yra praraja, mes lyg iš skirtingų epochų. Skiriasi viskas: veidai, kūno kalba, vidinės laisvės ir žmogiško orumo pojūtis. Ir visa tai tik todėl, kad mes anuomet kaip tikri įsimylėjėliai nedvejodami visa galva nėrėme į Europą, o jie trypčiojo, negalėdami apsispręsti, ir liko ten, kur yra.

P. S.

Žinau, kad daugelį skeptikų šis tekstas suerzins, kitiems net gali sukelti šleikštulį. Įsimylėjėliai mato savo meilės objektą per rožinius akinius ir aš to neslepiu: mano akyse yra šiokia tokia migla.

Bet norisi paklausti, ką per savo tamsintus akinius mato Europos saulėlydžio puoselėtojai, su tokiu pasimėgavimu žadantys greitą jos mirtį. Ar jie ką nors siūlo vietoj tų sutemų, kurios apgaubs Europą jai subyrėjus, ar jų ateities įžvalgose matyti, kaip visa Rytų ir Šiaurės Europa nuteka į Rusijos įtakos glėbį, Pietūs užspringsta pabėgėliais ir ekonominiu sąstingiu, ir visur pamažu į valdžią ateina vietiniai „gelbėtojai“, siūlantys trečiąjį „ypatingos demokratijos“, o iš esmės, demokratijos imitavimo kelią?

Griaunantis visada turės pranašumą prieš kuriantį, nes jam nereikia nieko įrodinėti, užtenka neigti, bet, vos tik sugriovęs, jis dės į krūmus, išnyks minioje, argi ne taip ką tik pasielgė „Brexit“ iniciatoriai ir šaukliai. Todėl nepūskit man savo miglos, aš turiu savąją, per kurią įžiūriu didžiausią šiandienos Europos problemą – nesibaigiančius jūsų plepalus apie jos neišsprendžiamas problemas ir neišvengiamą mirtį. Iš tų „problemų“ jūs jau supylėte kalną, jis prispaudė Europą ir užstoja jums visą gėrį, kurį iš jos esate gavę. Bet turiu jus nuvilti: tas kalnas yra tik jūsų niurzgančiose galvose.