Į Norvegijos sostinę Oslą keletas Baltijos šalių žurnalistų pakviesti susipažinti su norvegiška vaiko gerovės sistema, kurią dalis vietos veikėjų ir žiniasklaidos pavertė vaikų grobimo policija. Akivaizdu, kad norvegai pavargę nuo transliacijų apie dėl gerų genų vagiamus, o paskui homoseksualams pardavinėjamus lietuvių vaikus.
Kas vyksta Norvegijoje, tikėjausi sužinoti kalbindamas vietos lietuvius (norėjosi išgirsti ne tik garsiosios garsiai šaukiančios vertėjos poziciją). Daugiausia Norvegijos lietuvių klausiau nuomonės apie vaiko gerovės tarnybą „Barnevernet“. Viešai kalbėti nesutiko didžioji dalis žmonių, į kuriuos kreipiausi. Visų jų nuomonė buvo viena: viskas su „Barnevernet“ gerai, tiesiog imigrantai iš Lietuvos nesupranta, kad čia vaikų auginimo standartai kiti.
Tačiau jei su tarnyba viskas gerai, kodėl, kitaip nei ją kritikuojanti pusė, tylite?
Viena pašnekovė užsiminė, kad dėl jos pasisakymų grasinimų sulaukė vaikai. Ji rėžė tiesiai: Norvegijoje įsikūrė nemažai garliavinių, kurie gali padaryti bet ką. Taip ir iškilo prieš mano akis violetinių minia, kuri dar visai neseniai manė geriausiai žinojusi, ko reikia mergaitei.
Bet dalis jau neištvėrė: Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga išplatino pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą ir pasipiktinimą „dėl tendencingai, negatyviai bei iškreiptai pateikiamos informacijos apie vaikų teisių apsaugos tarnybas Norvegijoje“. Jie taip pat akcentavo, kad po sukeltos isterijos Lietuvos įvaizdis šioje šalyje smunka.
Tą patį kalbėjo su žurnalistais susitikę aukšti pareigūnai. Jie dievagojosi, kad vaikui iš šeimos atimti reikia labai rimtų priežasčių, mat pirmiausia bandoma dirbti su tėvais. Norvegų pareigūnai aiškino: geriau įsikišti anksčiau, bet ne per vėlai. Jau yra atvejų, kai šeimose smurtą kentę vaikai vėliau valstybę paduoda į teismą: skundžiasi laiku nesulaukę pagalbos.
„Kokią teisę turite kištis į šeimos gyvenimą, tėvai myli vaikus ir geriausiai žino, ko jiems reikia“, – bendraudama su pareigūnais, net purtėsi viena rusakalbė žurnalistė iš Latvijos. Pusamžei moteriai buvo nesuprantama, kad tėvai neturi teisės mušti vaiko, jo žeminti, kad atsakingos tarnybos vieną dieną gali pasibelsti į duris.
Pakalbėkime su socialiniais darbuotojais, dažniau išvažiuokime iš Vilniaus ir pasidairykime, kaip Lietuvoje auginami vaikai. Pats mokiausi provincijos mokykloje ir mačiau, kaip alkoholikų vaikai auga namuose, kur nėra nei elektros, nei galimybės apsiprausti. Tokie mokykloje iškart tapdavo atstumtaisiais. Man iki šiol atmintyje įstrigęs atvejis, kai Kupiškio rajone policija pastebėjo vėlų vakarą tamsoje einantį berniuką. Pasirodo, jį iš namų močiutė išvarė ieškoti mamos. Vaikas policijos pareigūnams pareiškė nenorintis namo pas girtaujančią šeimą.
Policijos suvestinės mirga nuo girtų tėvų ar patėvių sudaužytų vaikų. Vaiko teisių atstovams dažnai tenka kartoti tą pačią maldelę: „šeimą stebėjome“, „tėvai išgerdavo, tačiau vaikais rūpinosi“, „šeima stokojo socialinių įgūdžių“.
Juokinga, kai šalis, kurioje vaikų namai perpildyti, Norvegiją moko vaiko gerovės. Apsidairykime: teisiamas globotinius tvirkinęs ir seksualiai prie jų priekabiavęs Viešvilės globos namų direktorius, Švėkšnos specialaus ugdymo centre moksleivės silpnesnes savo drauges vertė pardavinėti sekso paslaugas. Ar dėl to buvo visuomenės protestų? Beje, kažkaip negirdėjau, kad būtų rengiami protestai prieš vaikų paėmimo iš šeimos atvejus Lietuvoje.
Deja, mūsuose vaikų priežiūros standartai kiti. Štai pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis gyvena „mafijos tėvo“ Vido Antonovo kasmet vis pasipildantis vaikų būrys. Šeimoje viešėjusi kolegė pakraupo ir nuo voratinklių gausos, ir nuo patalynės juodumo. Ar nustebtumėte, jei iš tokių tėvų vaikus Norvegijoje atimtų?
Mus ir Norvegiją skiria ne tik Baltijos jūra, bet ir daug žmogiško tamsumo. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl mūsų šalyje iki šiol įstatymu neuždrausta vaikams taikyti fizines bausmes. Kodėl iki šiol manoma, kad normalu vaiką auklėti diržu, rykšte, jį kratyti ar pliaukštelėti. Kodėl tai laikoma vidiniu šeimos reikalu? Pamenu, daug kas sakė, kad smurtas prieš moteris nėra problema. Kada buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir užsipildė areštinės, pamatėme, kad situacija kiek kita.
Keisčiausia, kad pagal statistiką Norvegijoje vaikų nepriežiūra negarsėjame: 2013 m. buvo žinoma apie 11 iš šeimos paimtų vaikų atvejų. Pagal tokių atvejų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų, atrodome geriau už Latviją. 11 Norvegijoje iš lietuvių emigrantų atimtų vaikų neatrodo daug. Juk, neslėpkime, žuvims galvų kapoti į Norvegiją išvažiavo toli gražu ne šviesiausi protai.
Ne paslaptis, „Barnevernet“ sulaukia kritikos ir Norvegijoje: dėl uždarumo, ne visada teisingų sprendimų, nenoro bendradarbiauti su kitomis šalimis. Tačiau norvegai turi paaiškinimą: vaiko privatumas jiems svarbiau už norą pasiteisinti žiniasklaidoje. Prisiminkime Lietuvą – viena buvusi teisėja ir prekybininkas kailiais pasistengė, kad apie tai, kaip ir kas mergaitei esą kaišiojo sysalus, sužinotų visa Lietuva.
Akylesni pastebi, kad Norvegijos kritikai kalba Rusijos lūpomis: „supuvę Vakarai“, „vaikų atidavimas iškrypėliams“. Kažkur tai jau ne kartą girdėta ir aišku, kam naudinga.
Norvegijos diplomatai neoficialiuose pokalbiuose prisipažįsta kraupstą nuo to, ką apie norvegišką vaiko gerovės sistemą rašo žiniasklaida. Vieni norvegai įsižeidžia, kiti kol kas tik stebisi. Spjaudome ant šalies, kurios naikintuvai saugo mūsų oro erdvę, valstybę, palaikiusią mūsų kovą už nepriklausomybę ir iki šiol teikiančią įvairią paramą. Šalies, suteikusią prieglobstį ir nuo skurdo išgelbėjusią tūkstančius Lietuvos emigrantų ir iškėlusi aukštą pagarbos žmogaus teisėms kartelę. Matyt, Norvegijos klaida ta, kad atvykėliams neįteikė atmintinės apie čia galiojančią tvarką ir standartus.
„It's all for children“ (Viskas dėl vaikų) – pro sukąstus dantis kiek dirbtinai šypsodamasi atsisveikindama ištarė viena vaiko teisių pareigūnė. Atsisveikino ir turbūt nuėjo grobti mūsų vaikų.
P. S. O visiems, norintiems pasisakyti apie mano tekstą, pridedu ir šią informaciją:
a) Vaikų neturiu
b) Kelionę į Norvegiją apmokėjo Norvegijos ambasada Lietuvoje.