Remiantis Karlheinzo Reifo ir Hermanno Schmitto antraeilių rinkimų teorija, nežiūrint to, kaip renkami atstovai, vietos rinkimai yra tiesiog mažiau įdomūs, nei parlamento ar prezidento. Jų pasekmės ne tokios svarbios, jie nelemia šalies vykdomosios valdžios sandaros, pagaliau apie šiuos rinkimus žmonės mažiau skaito. Todėl nieko keisto, kad tokiuose „antraeiliuose rinkimuose“ aktyvumas įprastai būna mažesnis.
Žvelgiant į aktyvumą Lietuvos savivaldos rinkimuose, teorija pasitvirtina. Nuo pat pirmųjų, vykusių jau pagal naują (nebe sovietinę), proporcinę rinkimų sistemą, susidomėjimas jais buvo gana nedidelis. Savivaldos rinkimai, kuriuose dalyvavo bent apie pusę rinkėjų (remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis ir pridedant balsavusius paštu), įvyko 2000 ir 2002 metais. Tai sutapo su esminiais Lietuvos partinės sistemos pokyčiais, senųjų partijų silpnėjimu ir naujųjų iškilimu. Vėliau susidomėjimas nuslūgo, o pirmųjų (1995 m.) ir paskutinių (2011 m.) rinkiminis aktyvumas beveik identiškas – atitinkamai 44,85 ir 44,75 procentai.
Tikintis didesnio rinkiminio aktyvumo, visų pirma turime žiūrėti į didmiesčius – būtent jie savivaldos rinkimuose tempia žemyn Lietuvos rodiklius. Daugiausiai balsuoja miestelių ir kaimiškų vietovių gyventojai, o štai iš penkių didžiausių miestų tik Vilnius 2011 m. su 44 procentais priartėjo prie bendro šalies aktyvumo lygio. Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje prie balsadėžių nepasirodė net ir du penktadaliai rinkėjų.
Tiesioginiai mero rinkimai suteikia galimybę išjudinti didžiųjų savivaldybių rinkėjus. Juk teoriškai būtent miestuose rinkiminė kova turėtų būti aršiausia ir pritraukti daugiausia dėmesio – čia daugiausia gyventojų, stipresni partijų skyriai. Visgi realybė tokia, kad net ir didesnėse savivaldybėse konkurencija vangi, trūksta ryškių asmenybių. Vienintelis Vilnius, kuriame ir taip aktyvumas iki šiol buvo pusėtinas, sulaukia daugiau dėmesio nacionalinėje žiniasklaidoje. Todėl nenustebčiau, jeigu sostinėje rinkėjų aktyvumas priartėtų prie 50 procentų – skirtingai nei kituose miestuose, kur rodikliai paaugs tik šiek tiek.
Žvelgiant geografiškai, didesniu rinkėjų aktyvumu (arti 60 procentų ar daugiau) praėjusiuose rinkimuose pasižymėjo Rytų ir Pietų Lietuvos savivaldybės – Šalčininkai, Švenčionys, Lazdijai, Alytaus rajonas. Didesnio aktyvumo salos 2011 m. taip pat buvo Raseiniai, Pagėgiai, Šilalė. Priežastys, kodėl tam tikrose savivaldybėse aktyvumas gerokai didesnis negu šalies, gali būti įvairios: konkurencingi rinkimai, atšviežinta politikų pasiūla (pavyzdžiui, Raseiniuose 2011 m. daugiausia balsų gavo nepartinis sąrašas), rinkėjų mobilizavimas pačiais įvairiausiais (nebūtinai skaidriais) būdais.
Apskritai rinkimuose, taip pat ir savivaldos, dažniau dalyvauja aukštesnio išsilavinimo žmonės ir besidomintys politika. Taigi, tie papildomi rinkėjai, kurie ateis prie balsadėžių, turės vidutiniškai mažiau informacijos apie kandidatus, už kuriuos balsuos, mažiau tvirtus politinius įsitikinimus. Ką tai reiškia? Pakilus aktyvumui, daugiau balsų atiteks naujoms ir marginalioms jėgoms, tęsis 2011 m. prasidėjęs partinių sistemų Lietuvos savivaldybėse silpnėjimas. Nors daugumoje savivaldybių partijos ir išlaikys valdžią, tačiau jos turės mažiau įtakos, nei iki šiol.
Kita vertus, galima tikėtis ir tam tikrų teigiamų pokyčių. Iki šiol savivaldos rinkimai ypač buvo apleisti jaunimo: pagal projekto „Lietuvos nacionalinė rinkiminė studija“ duomenis (2012 m. reprezentatyvi apklausa), tik apie 18 procentų iki 29 metų amžiaus žmonių teigia, kad dalyvavo rinkimuose 2011 metais. Tai labai mažas rodiklis, kadangi apklausose teigiančiųjų, kad dalyvavo rinkimuose, paprastai daugiau, negu buvo iš tikrųjų. Nors pilietinių iniciatyvų, skatinančių balsuoti, prieš šiuos rinkimus beveik nematyti, jaunimą gali sudominti kiek atsišviežinusi politikų pasiūla, daugiau jaunų veidų tarp kandidatų.
Visgi šis argumentas irgi daugiausiai galioja tik Vilniui, nes būtent čia yra didžiausia (santykinai) jaunesnių ir ryškių kandidatų koncentracija. Sostinės mero rinkimų favoritai Artūras Zuokas ir Remigijus Šimašius yra tokie politikai, kurie turi daugiau šansų pritraukti naujus jaunus rinkėjus (kiti dar mini Gintautą Palucką bei Mykolą Majauską, tačiau pirmojo partija sostinėje praradusi pozicijas, o antrojo partijos elektoratas gana senas). Tik štai klausimas, kiek Vilniaus situacija yra reprezentatyvi visos Lietuvos atžvilgiu – gal greičiau atvirkščiai, sostinė tampa deviantiniu atveju, kuris mažai ką pasako apie bendrą politinę situaciją visoje šalyje.