M. Jurkynas. Jei mes nepasakosim savo istorijos paveikslo, jį mums apibrėš kiti

Baltijos kelio 25-metis duoda peno įvairiems apmąstymams. Apie Rusijos neofašistines grėsmes, apie užsilikusių sovietinių stabų ir skulptūrų vietą Grūto parke ar Lietuvos okupaciją menančiame muziejuje, apie mūsų ir Ukrainos saugumą praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybingumo atkūrimo bei apie baltiškąją savastį.

Williamas Shakespeare'as yra kadaise pasakęs: „Mes žinome, kas esame, tačiau nežinome, kuo galime virsti“. Tai iš esmės apibrėžia tapatybės (kas mes esame) esmę: nėra duoto ir nekintamo identiteto. Pavyzdžiui, „lietuvio“ savivoka XIII a., XVIII a. ir XIX a. antroje pusėje apėmė skirtingus elementus, susijusius su lojalumu valdovui, valstybingumo išskirtinumu ar kalbiniais–etniniais pagrindais. Tapatybė yra palaikoma pasakojimu istorijos vadovėliuose, tęstinėmis pastangomis švietimo, mokslo ir kultūros srityse, politinėse ir privačiose praktikose puoselėjamomis ir daugėjančios tradicijomis – šlovė ir garbė istorijos tyrinėtojams ir mokytojams. Jie kantriai stovi Lietuvos (kartais geros, kartai mažiau geros, bet savos) istorijos pasakojime ir mūsų savasties palaikyme. 

Mindaugas Jurkynas

Baltijos valstybių laimėjimai istorijoje – būti nepriklausomiems, rinktis savo kryptį ir vis sėkmingiau įsitvirtinti Vakarų pasaulyje – rodo atsparų baltiškąjį tvarumą geopolitinių negandų akivaizdoje.

Nepasakysiu nieko nauja: jei mes nepasakosim savo, žinoma, moksliškai grįsto, o ne mitologizuoto ar mistifikuoto istorijos paveikslo, jį mums apibrėš kiti ir, tikėtina, kitaip. Nežinodami praeities, mes ne tik „vaikais liksime“ , bet apskritai savivokos ir savivertės nustosime. Iš istorijos mes atsirenkame savo sėkmės istorijas, pasididžiavimo ir dvasinės stiprybės šaltinius ir, reaguodami į šiandieninio pasaulio ekonominius, socialinius, galios pokyčius, kuriame rytdienos tradicijas, rytdienos tapatybę. 

Tapatybė yra mūsų sąveikos su kitais rezultatas. Mes gimstame tarp žmonių, įvairiomis formomis būname tarp jų, taigi santykis su kitais žmonėmis apibrėžia mus pačius, mūsų vertybes, interesus, draugus ir priešus. Globalizacija, tradicinių ideologijų nykimas, išskirtinumo ir netgi tuštybės paieškos virtualiame pasaulyje niekada neleis mums būti „negyvenamoje saloje“, t.y., be žmonių. Netgi Robinzonas Kruzas turėjo Penktadienį. Išjunkite savo mobiliuosius įrenginius, prieigą prie socialinių tinklų, pabandykite nebendrauti – pajusite vis didėjanti poreikį socializuotis, būti tarp žmonių, ieškoti, pateikti ir apsibrėžti save. Buvimas didesniame žmonių ir jų kuriamų institucijų rate (šeimos, draugų, giminės, tautos, regiono) suteikia saugumo, pasitikėjimo ir bendra(darbia)vimo galimybių. 

Sąmoningas būrimasis į tam tikras grupes natūraliai atskiria „savus“ ir „svetimus“. „Savo“ ir „svetimo“/„kito“ atskyrimas tinka/taikytinas tiek žmonėms, tiek valstybėms. Baltiškasis, Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrumas atėjo iš sovietmečio ir su dainuojančia revoliucija transformavosi į bene nuolatinį bendrai suvokiamą nerimą dėl savo saugumo – Rusijos režimo veiksmai pagrįstai sustiprina Kremliaus, kaip „Kito ir Svetimo“ suvokimą.

Kita vertus, baltiškoji tapatybė yra daugiau nei tai ir jos bei baltiškojo bendravimo apleidimas būtų klaida, nes lietuvių, latvių ir estų patirties Sovietų Sąjungoje atmintis, šių trijų mažų valstybių laimėjimai istorijoje – būti nepriklausomiems, rinktis savo kryptį ir vis sėkmingiau įsitvirtinti Vakarų pasaulyje – rodo atsparų baltiškąjį tvarumą geopolitinių negandų akivaizdoje. „We are the winners!“ baltiškasis identitetas atranda vis daugiau sąlyčio taškų ir bendradarbiavimo trajektorijų su Šiaurės Europos valstybėmis. 

Kadaise buvęs URM ministras Audronius Ažubalis rašė: „Bunda jau Baltoskandija“. Ji, vaizdžiai tariant, pabudusi, akis prasikrapščiusi ir mėginanti krapštyti kitiems Europoje, ypač po V. Putino ideologinės megalomanijos, gangsteriškos korupcijos ir brutalios autokratijos – paskaitykite nuolatinius Švedijos URM ministro C. Bildto ar Estijos prezidento T. H. Ilveso tweet‘us. JAV prezidento B. Obamos vizitas į Taliną suteikė progą Baltijos valstybių vadovams aptarti kylančias grėsmes regiono saugumui ir tolesnio bendradarbiavimo su JAV ir tarpusavyje kryptis. Reikia būti ne tik prašytojais, bet ir siūlyti savo indėlį. Ne vienas politikos komentatorius yra nurašęs Baltijos vienybę arba pabrėžęs entuziazmo bendrauti trūkumą. Ekonominiai interesai gali skirti ir giminaičius – ką jau bekalbėti apie valstybes. Mažų valstybių su panašia istorine patirtimi ir geopolitine padėtimi galia tarptautinėje politikoje dažnai yra maža. Todėl pasitikėjimas kitos (giminingos) mažos valstybės parama bei šliejimasis prie stipresnių šalių ar jų blokų yra logiška išdava globaliame pasaulyje.

Lietuva, Latvija ir Estija turi kalbinių, religinių, kultūrinių skirtumų, tačiau jie mažėja. Anglų ar net jumoristiškai vadinama „Baltlish“ kalba griauna komunikacinius barjerus, religinės praktikos ir religingumas mąžta Šiaurės Europoje, europėjimas ir bendros politinės praktikos ES kontekste daro mus panašesnius, o galbūt net purena dirvą Baltoskandiškam regionui ateityje. Ar tai gerai, ar blogai – politinis ar net ideologinis klausimas, tačiau tai nepaneigia fakto, jog tarpusavyje baltai panašesni nei anksčiau ir tai galima išnaudoti kaip abipusiškai naudingą bendradarbiavimo, visų pirma politinio bendradarbiavimo, platformą. 

Dažnesnis aukščiausio lygio Baltijos (ir Šiaurės šalių) vadovų bendravimas ir bendrų, kad ir trumpalaikių, inovatyvių, saugumą didinančių bendradarbiavimo projektų įgyvendinimas duotų ir praktinės naudos, ir kartu palaikytų Baltijos kelio dvasią. Koordinuota ir apčiuopiama pagalba Ukrainai galėtų būti postūmis nuo žodžių prie vertybes palaikančių darbų, kartu tai būtų susimąstyti skatinantis signalas „saviems“ europiečiams.