M. Katkus. Mobilizacija, loterija ir Vietnamo karas: kaip mes pralaimėjome svarbų mūšį

Dar antradienį visuomenės požiūrio pokyčius į Lietuvą ir jos gynybą buvo galima komentuoti tik teigiamai.

Bent keli tyrimai rodo teigiamus dvasinės visuomenės būklės poslinkius: auga pasitikėjimas vieni kitais, kariuomene, teismais ir net žiniasklaida. Psichologo Gintaro Chomentausko atliekamas tyrimas dar iki Krymo aneksijos konstatavo, kad lietuviai tapo laimingesni ir vaduojasi nuo juos ilgus metus persekiojusio potrauminio sindromo. O Ukrainos tragedija akis atvėrė ir daugeliui iki tol politiškai pasyvių piliečių – praregėjome, kad pacifistinė ir postistorinė politika šalia tokių kaimynų neįmanoma. 

Kevino Spacey herojaus filme „Įprasti įtariamieji“ ištaria frazę „Geriausias velnio iškrėstas triukas buvo įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“. Iki Ukrainos tai buvo didžiausia Kremliaus politikos sėkmė Lietuvoje. Net ir apie akivaizdžiai Rusijai naudingus sprendimus ar provokacijas kalbantys politikai, žurnalistai ar visuomenės veikėjai būdavo išjuokiami, o visos iniciatyvos, kurių pagrindinis tikslas buvo mažinti agresyvios Vladimiro Putino režimo politikos pasekmes, visuomenės buvo nuolat vertinami neigiamai. 

Todėl turbūt reikšmingiausi geopolitinės orientacijos pasikeitimai po Rusijos karo Ukrainoje palietė būtent viešąjį Lietuvos diskursą. Į nesvarbumo sapną grimztant tradiciškai Rusijai palankesnei spaudai, interneto žiniasklaida tarpusavyje konkuruoja dėl to, kuri iš jų patriotiškesnė. Auga ir anksčiau gana inertiškai į reitingus reagavusios bei pigia rusiška produkcija eterį tvindžiusios televizijos savimonė. Susiformavęs naujasis sprendimus žiniasklaidoje priimantis elitas yra racionalus, bulvariškas ir žurnalistiškai agresyvus, tačiau turintis ir aiškų pilietinės atsakomybės jausmą ir tuo artimesnis Estijos ar JAV žiniasklaidos tradicijai.

Galų gale, socialinės žiniasklaidos pakilimas eterį suteikė gausybei naujų visuomenės informacinio elito dalyvių, kurie iš esmės praplėtė viešojo diskurso ribas. Nuo blaivaus požiūrio į Rusijos grėsmę dažnai atgrasydavo agresyvi dichotomija: galėjai būti arba radikalus „vanagas“, arba rusų šnipas; arba pragmatiškas Rusijos mėgėjas, arba konservatorių agentas. Atsivėrę nauji socialinės žiniasklaidos klodai suteikė balsą daugeliui žmonių, kuriems anksčiau būdavo sunku save pozicionuoti šiame juodai baltame komikse. 

Pasikeitusi žiniasklaidos nuomonė atsispindi ir visuomenės veiksmuose. Nedidele, tačiau nenutrūkstama srove žmonės prisijungia prie Šaulių sąjungos, pildosi savanorių gretos. Akivaizdžiai keičiasi ir geopolitinės nuostatos. Nors taip sakyti ir šiurpu, tačiau ukrainiečių auka Lietuvoje nepraėjo veltui ir, po ilgos pertraukos po stojimo į ES, valstybės elitas vėl turi bendrą tikslą – pasipriešinimą rytiniam kaimynui. 

M. Katkus

Nors taip sakyti ir šiurpu, tačiau ukrainiečių auka Lietuvoje nepraėjo veltui ir, po ilgos pertraukos po stojimo į ES, valstybės elitas vėl turi bendrą tikslą – pasipriešinimą rytiniam kaimynui. Labai norėčiau būti neteisus, bet antradienio įvykiai dienos įvykiai gali būti šio bendro susitelkimo pabaiga.

Labai norėčiau būti neteisus, bet antradienio įvykiai gali būti šio bendro susitelkimo pabaiga. 

Vietnamo karo aidai 

„Mamyt, o tai jau bus karas?“, - klausia aštuoniolikmetė mano kolegės dukra vakare po Valstybės gynimo tarybos posėdžio. „Jėzusmarija, kas su tais šauktiniai darosi. Nepažįstami žmonės skambina, klausinėja ir piktinasi“, - stebisi politikas. „Atrodo, kad žmonės dabar nori skaityti tik apie tai“, - sako interneto portalo žurnalistė. 

Be pasirengimo visuomenę užklupęs sprendimas dėl šauktinių kariuomenės sugrąžinimo ir masinės mobilizacijos (kuris vėliau keliais etapais buvo aiškinamas ir tikslinamas) sukėlė sprogusios bombos įspūdį ir yra viena pagrindinių temų namuose, darbovietėse ar draugų susibūrimuose. Panašu, kad tokios reakcijos buvo nesitikėta – viena viešų sprendimo iniciatorių Prezidentė išvyko į komandiruotę, o kariuomenės vado spaudos konferencija buvo aiškiai neparengta. Net tradiciškai gynybą remiančios politinės partijos buvo sutrikusios, o skirtingų nuomonių pasigirdo net iš paprastai vienu balsu šnekančios kariuomenės. 

Galiu suprasti, kaip gimsta tokie sprendimai. Gyvenimas aukštosios politikos pasaulyje susideda iš diskusijų su patriotiškai nusiteikusiais visuomenės veikėjais, žurnalistais ir ekspertais, užsienio diplomatiniu korpusu, kariškiais ar kitų šalių politikais. Daug žinomos informacijos: apibendrinta, suklasifikuota ir dažnai įslaptinta. Ukrainos kasdieninė tragedija jaudina, Vakarų neveiklumas siutina – kyla didelis noras ryžtingai daryti tai, kas teisinga, ir žinoti, kad esame teisingoje istorijos pusėje.

M. Katkus

Jei daliai žmonių šauktinių kariuomenės sugrąžinimas tėra tik dar vienas ideologinis postulatas, juos neliečiantis viešosios politikos pokytis, šaukiamojo amžiaus jaunuoliams ir jų tėvams tai realus gyvenimo pasikeitimas.

Tačiau jei daliai žmonių šauktinių kariuomenės sugrąžinimas tėra tik dar vienas ideologinis postulatas, jų neliečiantis viešosios politikos pokytis, šaukiamojo amžiaus jaunuoliams ir jų tėvams tai realus gyvenimo pasikeitimas. Tolesnių mokslų ir karjeros planai, tolesnio gyvenimo įsivaizdavimas, - visa tai griūna akimirksniu nespėjus nė kiek rimčiau tam pasirengti. Net patriotiškai auklėtam jaunuoliui reikia nemažai laiko apsiprasti; žinant mūsų patriotinio švietimo mokyklose lygį galime spėti, kad dauguma apie patriotizmą ir karinę tarnybą niekada rimčiau net nemąstė.

Labai svarbu pažymėti, kad radikalių asmeninio gyvenimo pokyčių žmonės negali suvokti per trumpą laiką. Remiantis psichologų Kulber – Ross darbais sukurta pokyčių kreivė rodo, kad reakcijos į rimtus mūsų gyvenimo pokyčius keičiasi remiantis tam tikra logika – nuo šoko ir neigimo, pykčio ir depresijos iki eksperimentavimo ir pokyčio akceptavimo. Prisitaikymas prie radikaliausių mūsų gyvenimo pokyčių – artimo žmogaus praradimo ar darbo pasikeitimo trunka ilgai, o kartais užstringa negatyviose stadijose ir tam prireikia rimtos psichologų pagalbos, tačiau tinkamai kalbantis ir komunikuojant žmonės įveikia šiuos etapus ir jų reakcijos yra nuspėjamos.

Kitaip tariant, dabar kariuomenės šaukimui stipriai besipriešinantis ir jo bijantis žmogus gali tapti didžiuliu sprendimo rėmėju jau po savaitės. Tačiau priversdami žmones atskleisti savo poziciją jau dabar, mes ją užfiksuojame labai ilgam. Ne visiems lengva prisipažinti klydus viešai. Dar sunkiau pakelti viešą pažeminimą ar sugėdinimą – gali praeiti daug brandos metų, kol nuo šios pozicijos pavyks atsitraukti. 

Negalime priimti tokio sprendimo ir tikėtis visuomenės akceptavimo darydami grubias komunikacijos klaidas.

Pirmiausia, sprendimas užklupo kaip iš giedro dangaus, atsirado tarytum be jokio plačiajai visuomenei žinomo konteksto. Daugiau kaip dešimtį metų viešojoje erdvėje vyravo komunikacija apie tai, kad šauktinių kariuomenė atgyveno, Lietuvai jos nereikia ir kad mums užteks vien profesionalios ir gerai NATO vertinamos kariuomenės. Pagrindinės diskusijos pastaruoju metu virė tik dėl finansavimo didinimo, daug kalbėta apie pilietinę gynybą ir galimai išaugsiantį Šaulių sąjungos vaidmenį, tačiau šauktinių kariuomenė neminėta visai. 

Regis, net ir Lietuvos kariškių bendruomenę sprendimas dėl šauktinių gražinimo užklupo netikėtai, ką jau kalbėti apie pačius šauktinius. 

Antra, neatsakyti esminiai klausimai: ką šauks, kada šauks, kodėl šauks. Kiekvienas neatsakytas klausimas sukelia dešimtį gandų, su kuriais kovoti darosi jau labai sudėtinga. Užtenka vienam pseudoekspertui priskiesti blėnių - ir visuomet vienas dešimtadalis žmonių, kuris jais patikėjo, jau niekada jų nebepamirš. Blogiausia, kad pavėluotais atsakymais jau nebetikima – gandai atlieka savo darbą ir greitai žygiuojama prie padėties, kai nebus pasitikima jokiais atsakymais, net ir pirminių šaltinių. Tokiais atvejais neužtenka vien tik žurnalistikos – informaciją reikia skelbti ir nemokamais, ir mokamais kanalais tol, kol bus visiškai aišku. 

Trečia, sprendimo motyvacija buvo miglota. Rusijos agresija Ukrainoje yra tik kontekstas, o ne priežastis. Daliai į situaciją labiau įsigilinusių žmonių jo užtenka, tačiau daugumai reikia žinoti daugiau. Mes taip ir neišgirdome istorijos, kodėl reikia didinti pajėgumus būtent tiek, koks mūsų blogiausio atvejo gynybos planas, kodėl svarbu, kad kuo daugiau jaunų žmonių tarnautų kariuomenėje. Ir tai nėra tik šauktinių kariuomenės problema. Kariuomenės vadovybė ir iki šiol nesugebėjo paaiškinti, koks būtų šaulių ir savanorių vaidmuo karo atveju - suderinti visuomenės patriotizmo bangą su dabartiniais gynybos planais kol kas nepavyko, būtų gerai, kad to nereikėtų daryti jau karinės konfrontacijos sąlygomis. 

Ketvirta, pasakoti istoriją apie loteriją yra apskritai pati kvailiausia ir neracionaliausia komunikacijos idėja iš visų galimų. Jei būtų nuspręsta pašaukti, tarkime, bedarbius ir blogiau besimokančius moksleivius, turėtume didžiulę problemą ir rimtą diskusiją. Tačiau likusi visuomenės dalis būtų likusi nepaliesta ir abejinga. Dabartinė idėja liečia bent trečdalį Lietuvos gyventojų – tiek, kiek retas valstybės sprendimas.

Įvairūs tyrimai rodo, kad pagal realų korupcijos lygį Lietuva yra Europos vidutiniokė, lenkianti Italiją ir Graikiją, nors ir stipriai atsiliekanti nuo Skandinavijos šalių. Tačiau pačių lietuvių savivertė yra daug žemesnė – visuomenė korupcijos lygį vertina žemiausiai Europoje ir beveik kaip Afrikos šalių gyventojai. Tokiame klimate net pačios sąžiningiausios neigiamos loterijos organizavimas tuoj pat apaugs istorijomis apie išsisukusius nuo tarnybos valdininkų vaikus ir giminaičius, išsipirkimus nuo pralaimėjimų ir panašius piktnaudžiavimus. 

Aš jau nekalbu apie kultūrines asociacijas su įvairiomis antiutopijomis – nuo Jorge Borgeso „Babilono loterijos“, Shirley Johnson „Loterijos“ iki dabar ypač populiarių Suzanne Collins „Bado žaidynių“, loterijos simbolizuoja buką lemtį dėl dehumanizuotos sistemos siautėjimo, sukilti prieš kurią yra herojiškas veiksmas – gal net ne mažiau herojiškas negu savo šalies gynyba kariuomenėje.

M. Katkus

Loterijos simbolizuoja buką lemtį dėl dehumanizuotos sistemos siautėjimo, sukilti prieš kurią yra herojiškas veiksmas – gal net ne mažiau herojiškas negu savo šalies gynyba kariuomenėje.

Penkta, kariuomenės vadui nuo liežuvio nuslydo pasakymas, kad naująją sistema yra nusižiūrėta nuo nuo JAV patirties Vietnamo karo metais. Vietnamo kare? To paties, kuris įsirėžė į JAV kolektyvinę pasąmonę kaip neteisingas ir pralaimėtas? Apie kurio baisumus ir beprasmiškumą sukurta dešimtys Holivudo filmų, kuriuos galime stebėti? Jei taip sakytų bet kuris interneto komentatorius, aš jį gana greitai priskirčiau Latvių gatvės trolių armijos kariams. Tiesiog idealus reportažas Russia Today ir, kas dar baisiau, idealus scenarijus vietos agentams. Gyvenimas imituoja meną, ir dainuoti protesto dainas bei paišytis veidus, kaip kokiam matytame antikariniame filme, būtų labai smagu ir nesudėtinga. Juoba, kad ir rėmėjų atsiras. 

Iki šiol turėjome tik vieną lietuvišką Vietnamą – Klonio gatvės istoriją, kuri ilgam supriešino žmones ir ilgam pakirto pasitikėjimą mūsų teisėsauga. Jei įvykiai toliau klostysis taip pat, tokių graudžių istorijų galime turėti dar ne vieną. 

Šešta, patriotiškai nusiteikę interneto troliai buvo paskatinti pulti bailius kariuomenės jaunikaičius. Visuomet smagu žiūrėti, kaip koks nors dėdė linksmai išsišaipo iš jaunimo šiaudadūšiškumo. Tačiau tas pats jaunimas kitoje situacijoje tam pačiam dėdei gal mielai ir pritartų – jam tiesiog reikia laiko susivokti padėtyje, savo gyvenime ir savo jausmuose. Nenuostabu, nes neaišku ne tik jam, bet ir kitiems. 

Ir septinta, ar Lietuvos gynyba tikrai būtų esmingai nukentėjusi, jei jei apie šį VGT sprendimą būtų paskelbta po savaitės, jau įvykus savivaldybių rinkimams ir šiek tiek aprimus aistroms? Arba dar po poros savaičių, jau pasibaigus tiesioginių mero rinkimų antram turui? Rinkimai visuomet yra padidintos įtampos laikas, sprendimai priimami jautriau, o reakcijos visuomet yra aštresnės. Tam, kad paskatintume žmones suvokti, kodėl mes norime didinti kariuomenę, reikia daugiau laiko, kuriame argumentai būtų girdimi ramesnėje aplinkoje. 

Sena prastos komunikacijos tradicija

Mes čia jau buvome. Būtingės terminalo statyba, strateginio investuotojo į Mažeikių naftą atėjimas, energetikos sektoriaus pertvarkos, krizinė mokesčių reforma ir atominės elektrinės statyba yra klasikiniai reikalingų, tačiau prastai iškomunikuotų pokyčių pavyzdžiai. Formulė bene visuomet būna tokia pati: neaiški pradinė komunikacija, daug neatsakytų klausimų, arogancija ir priešų ieškojimas, lėtas visuomenės nuostatų keitimasis ir tragiška bei negatyvi atomazga. Tačiau blogiausia būna vėliau – ta pati propaganda, kuri sutrukdė mums pasiekti rezultatą pradeda iš mūsų tyčiotis ir skatina pasikartojantį bejėgiškumo ir impotencijos jausmą –nesugebam susitarti, nesugebame nieko pastatyti, nesugebame nieko nuspręsti. Nenuostabu, kad tokiame kontekste nuolat paaštrėja antidemokratinės, tačiau tvirtos rankos ilgesys.

Reakcija jau prasidėjo. Po pirmojo šoko žmonės užplūdo interneto portalų komentarų skiltis ir socialinius tinklus. Nors ir gana nenoriai, tačiau dirba savo darbą ir žurnalistai – skaičiuoja JAV rungtyniaujančių krepšininkų metus (taip nenoromis supriešindami simbolinį karą – krepšinį su realia gynyba), tuoj pradės skaičiuoti jaunus politikus, verslininkus. Bunda populistiniai politikų instinktai – ir galima prognozuoti, kad iki tol, kol įstatymas nukeliaus iki Seimo, jį rems jau vien tik konservatorių frakcija. 

Ar tai jau bendro patriotinio konsensuso pabaiga? Situacija dramatiškai prasta, tačiau mes dar galima paversti šį pralaimėjimą pergale. Tačiau tam reikia iš esmės pakeisti šio sprendimo komunikacijos taktiką. 

Pirma, nereikia slopinti diskusijos žiniasklaidoje. Naivu tikėtis, kad ši krizė išsispręs dažnu politinių sprendimų Lietuvoje būdu – palauksime ir nurims. Žiniasklaida nuolat ieško aktualių temų, todėl tikimasi, kad jei ji nerašys, nebus ir problemos. Todėl daugelį valstybinių krizių ar nesusipratimų galima spręsti pabrėžiant informacijos asimetriją – suteikti daugiau informacijos ir kartu - atsakomybės žurnalistui ir prašyti nekurstyti žmonių.

Tačiau, kaip jau minėjau, šaukimas tai nėra tik virtualus įvykis, kurį mes vertiname tik kaip savo vertybių išraišką. Tai – realus gyvenimo pokytis, ir jis bus aktualus nepriklausomai nuo to, ar apie jį rašys žiniasklaida. Todėl laikinas nepasitenkinimo užslopinimas viešojoje erdvėje gali turėti dar blogesnių pokyčių nei atvira diskusija. Informaciją iš televizijos pakeis informacija iš kaimyno, ekspertą iš interneto portalo pakeis kaimyno bičiulis iš valstybinės įstaigos, o ginčai komentarų skiltyje yra lengvesni, negu ginčai mitinge prie valdžios institucijų. 

Jausmas, kad dangus griūva, kad yra kažkas, ko mums nesako, yra labai pavojingas – ir juo galima nesunkiai pasinaudoti iškeliant gausybę provokacinių klausimų. Net JAV ekspertai pripažįsta, kad Rusijos informacinio karo pajėgos - ir jų vaidmens ignoravimas čia būtų pragaištingas. Ir žiniasklaidos atliekamas vaidmuo čia yra kaip tik teigiamas – tik didelis dėmesys šiam procesui, gerai moderuojama diskusija, įvairių nuomonių išsakymas, gali padėti išleisti susikaupusį garą, kuris kitaip išsilies mitingais, pilietinio nepaklusnumo aktais ar pasyvia agresija. 

Todėl diskusijas reikia ne smaugti, o skatinti, tiesa, įtraukiant į šį procesą kuo daugiau profesionalių dalyvių: įvairiausių nevyriausybinių organizacijų, valstybinių institucijų, politikos ekspertų, karybos specialistų. Ilgesnis pokalbis yra reikalingas jau vien tam, kad sukurtume kontekstą, kuriame priimamas sprendimas – visuomenė nėra kariuomenė ir nurodinėjimas kaip galvoti čia, deja netinka, bent jau nepaskelbus karo padėties.

M. Katkus

Laikinas nepasitenkinimo užslopinimas viešojoje erdvėje gali turėti dar blogesnių pokyčių nei atvira diskusija. Informaciją iš televizijos pakeis informacija iš kaimyno, ekspertą iš interneto portalo pakeis kaimyno bičiulis iš valstybinės įstaigos, o ginčai komentarų skiltyje yra lengvesni, negu ginčai mitinge prie valdžios institucijų.

Antra, nereikia smerkti ir grasinti ir izoliuoti žmonių, kurie bijo ar turi kitokią nuomonę. Net brandžiam žmogui reikia laiko suvokti, kaip jų gyvenimus keičia svarbus įvykis – tarkime, darbo pasikeitimas. O čia mes turime reikalo visų pirma su labai jaunais žmonėmis, kuriems tai gali būti pirmas savo indentiteto atradimas ir viešas deklaravimas.

Kaip minėjau, pokyčių kreivė rodo, kad laike žmonių reakcija gali būti labai skirtinga. Tačiau socialinių tinklų eroje vieša tapatybė tampa mūsų vidinėmis elgesio taisyklėmis ir kartą viešai „Facebook“ prisišnekėjęs jaunas žmogus gali ilgai laikytis šios nuomonės. Nesupriešinkime teisėtų lūkesčių (tarkime plano važiuoti studijuoti į užsienį jau kitais metais) su patriotizmu vadindami jaunuolius tėvynės išdavikais. Atstūmę juos dabar galime niekada nesusigrąžinti. Pripažinkime, kad šaukiamo amžiaus vyrų klausimai ir interesai yra visiškai natūralūs ir automatiškai nereiškia valstybės išdavystės. 

Izraelis, kurį galime matyti kaip vieną sėkmingiausių kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo pavyzdžių pasaulyje, savo karinę tradiciją kūrė dešimtmečius. Tapti Izraeliu akimirksniu mes tikrai nesugebėsime. Manau, kad tai labai svarbu suprasti ir politikams, ir visuomenės autoritetams.

Trečia, pamirškime loteriją ir koncentruokimės į savanorius. Blogiausiu atveju – raskime kitų motyvacijų ar kriterijų surinkti reikiamus vyrus. Vos truputį labiau pasistengus mes galime surinkti tuos pačius tris tūkstančius savanorių per metus. Tačiau nereikia iššaukti „Bado žaidynių“ šmėklos ir suteikti priešiškai propagandai sparnus - tai būtų neatleistina klaida.

M. Katkus

Antra, nereikia smerkti ir grasinti ir izoliuoti žmonių, kurie turi bijo ar kitokią nuomonę. Net brandžiam žmogui reikia laiko suvokti, kaip jų gyvenimus keičia svarbus įvykis – tarkime, darbo pasikeitimas.

Ketvirta, užsiimkime reklama. Patriotizmas, priklausymas grupei, vyriškumas yra labai galingi jausmai, kuriais visame pasaulyje naudojasi į kariuomenę kviečiantys žmonės. Sukurkime naratyvą. Raskime, kas ją galėtų įtikinamai papasakoti. Mes visi savo kolektyviniais gyvenimais įgyvendiname didžiuosius pasakojimus – tačiau juos reikia laiku ir talentingai priminti. 

Penkta, jei mūsų Seimas yra toks, kokį mes jį pažįstame, jis persigąs ir VGT siūlomo įstatymo greičiausiai nepatvirtins. Pasinaudokime tuo laiku perpozicionuoti pasiūlymą. Suraskime teigiamų tų devynių mėnesių akcentų (išvaizda, vyriškumas, socialinis statusas, draugystė, žmonių pripažinimas, patriotiškumas) ir pristatykime šį įvykį kitaip. 

Ir šešta, pasimokykime iš šios klaidos. Lietuvoje yra šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių, kurie galėjo visiškai aiškiai nuspėti tokią įvykių eigą: viešųjų ryšių specialistų ir reklamos kūrėjų, sociologų ar politikos specialistų. Pasitarkime su jais. Yra nepaprastai sunku antrąsyk padaryti pirmą įspūdį, ypač, kai prieš tai dirbs visos priešiškos informacinio karo jėgos. 

Esame maži, susiskaldę ir sergantys sunkiomis dvasinėmis ligomis. Pastarasis visuomenės emocinės būklės pagerėjimas yra pirmas po labai ilgo laiko. Pasak Edwardo Lucaso, viena pamatinių rytinio mūsų kaimyno informacinio karo Baltijos šalyse žinučių yra „failure“ - mūsų visiškos nesėkmės komunikavimas. Jei esminių valstybės sprendimų komunikacijai ir toliau skirsime mažiau dėmesio negu eilinis šampūno gamintojas, darbą jiems palengvinsime.