Susimetimo kultūra klesti visur – darželyje reikia šiltinti sienas, mokyklose – pirkti sporto salės krepšius, o ligoninėse – paklodes. Iniciatyva „Nupirkim „Arui“ liemenę“ rodo, kad šis pseudopirmykštės bendruomenės principas persikėlė ir į teisėsaugą.
„Aras“ turi savo vadą, ginkluotės skyriaus viršininką. Vidaus reikalų ministerijoje irgi yra aibės valdininkų, kuruojančių ginkluotės ir aprūpinimo klausimus. Galų gale ministras turi mažų mažiausiai iniciatyvos teisę formuojant tiek ministerijos, tiek jos padalinių biudžetus. Jie sudaro šimtus milijonų eurų, tačiau neatsirado keliasdešimt tūkstančių liemenėms pirkti. Vadinasi, jie arba nežino, kad jų reikia, arba mano, kad tai nėra prioritetas.
Mes renkame Seimą, šis skiria mūsų atstovą – ministrą, kuris ir privalo užtikrinti, kad procesai veiktų. Ką, beje, jis ir darė – ministras žinojo, kad „Aras“ skundžiasi liemenių trūkumu, tačiau biudžeto tam neskyrė, skyrė kitiems reikalams. Vadinasi, turėjo informacijos, kuri pagrindė tokį sprendimą.
Kitaip negu teigiama, „susimeskim ant radiatorių, liemenių ar paklodžių“ principas neturi nieko bendro su pilietine visuomene. Labdara ir lėšų rinkimas turėtų finansuoti veiklas, kurioms valstybė neskiria prioritetų, arba kurios yra atsidūrusios žinybinėse paraštėse. Būtų suprantama, jei nevyriausybinės organizacijos padėtų organizuoti policijos pareigūnų vaikų Kalėdų šventę, padėtų į pensiją išėjusiems keturiasdešimtmečiams integruotis į darbo rinką, arba organizuotų policininkų vizitus į mokyklas pasakojimams apie profesiją. Tačiau rūpintis tuo, kuo turėtų rūpintis atlyginimus gaunantys vadai? Tai labiau primena devyniasdešimtuosius, kai rajono komisaras atvažiuodavo pas verslininkus susirinkti komisariatui benzino. Arba kazokų Ukrainą, negu Vakarų visuomenes.
„Nupirkim vargšui pareigūnui šautuvą“ sindromas ir patiems policininkams kelia pagundas, tikrai nepadedančias tarnybai. Iš tokio, kurį galima atsiremti ir prašyti pagalbos, „Aro“ vadas tampa prašinėtoju, kuris viešai skundžiasi darbo sąlygomis ir reikalauja užuojautos. Priėmę ašaringą naratyvą, „ko čia iš jų reikalauti, gi trūksta pinigų“ mes, vietoj to, kad reikalautume darbo atlikimo, stojame į jų vietą. Galima sakyti dar drąsiau – tampame verkšlenančių policininkų aukomis, nes atsakomybė už jų aprūpinimą kažkodėl permetama mums, paprastiems piliečiams, o ne vadovams ar tiems, kuriems priklauso spręsti. Ir tada nebe mes iš policininkų reikalaujame standartų ir atsakomybės, o jie iš mūsų – pinigų.
Prieš keletą metų Libijoje minia užpuolė JAV konsulatą ir nužudė ambasadorių ir keletą kitų pareigūnų. Atrodo, kad buvo nesilaikyta elementarių saugumo procedūrų. Tyrimas tęsiasi iki šiol, į Kongresą kviečiami aukščiausi diplomatijos ir saugumo pareigūnai. Jie teisinasi įvairiai, bet „darbo nepadarėm, nes mažai finansuojat“ nenuskambėjo nei karto. Supranta, kad vien užsiminus, tai reikštų kelią lauk iš tarnybos. Suaugę žmonės priima visas, o ne atskiras žaidimo sąlygas. Finansavimas yra išskirtinė politikų teritorija, jei jie taip nusprendė, taip ir turi būti.
Jei jau dirbi darbą, priimk sąlygas. Jos yra tokios, kokios yra, negali vienas pasirinktinai jų keisti – davė naujus batus, patruliuosiu, jei nedavė, sėdėsiu ant suoliuko.
Jei esi pilietis – nepirk „Arui“ liemenės. Ir hantelių kelių policininkui. Geriau spausk ministrą, ar, kaip dabar madinga, Seimo pirmininkę, kad tas liemenes nupirktų. Jei kiekvienas atliks savo darbą, pilietinė visuomenė ateis greičiau.