Dar mažiau išmintinga mesti iššūkį visuotinei nuomonei, kai tautos sąmonėje jau įtvirtinti ir „nepaneigiami argumentai“, kodėl tokio smūgio iš Rusijos sulaukta. Esą taip Rusija priešinasi vadinamųjų ES Rytų partnerystės šalių – pirmiausia Ukrainos ir Moldovos suartėjimui su Briuseliu. O Lietuva, pirmininkaudama Europos Sąjungai, neišvengiamai tapo šio suartėjimo lokomotyvu, juo labiau, kad vėliavnešio vaidmens nesikratė ir anksčiau. Ir lemtingasis Vilniaus viršūnių susitikimas – jau ne už kalnų.

Maža to, ekspertai ir net politikai iš anksto buvo įspėję, kad pirmininkaudama ES Lietuva neabejotinai sulauks iš Rusijos pačių įvairiausių kiaulysčių. O dabar dar ir derybos su Rusijos dujų monopolininku „Gazprom“, kurį Maskva nuolat naudoja kaip geopolitinį ginklą, stringa.

Taigi, viskas aišku, kaip dieną: Kremlius sau įprastu stiliumi atsiuntė „baudos kvitą“ – ne tik Lietuvos vežėjams, bet ir šalies biudžetui. Tuo pačiu išgąsdinti ir visi (ne tik tie, kurie dabar tiesiogiai patiria nuostolius) su Rusija dirbantys verslininkai. Juk bijodami prarasti šią ne tik milžinišką, bet ir dažnai ypač pelningą rinką, jie galėtų paspausti Lietuvos valdžią būti „draugiškesne“ Rusijai.

Marius Laurinavičius
Mano paties atlikta analizė ir iš savo šaltinių gauta informacija verčia teigti, kad Lietuvos vežėjams problemų sukeliantys sprendimai yra priimti NE KREMLIUJE. Todėl ir kalbėti apie kokį nors ekonominį Rusijos karą prieš Lietuvą šį kartą nėra pagrindo.
Argumentai taip sklandžiai ir logiškai sudėlioti, kad, jei jie nebūtų susiję su šiuo konkrečiu atveju, o būtų kalbama apskritai apie Lietuvos ir Rusijos santykių tendencijas, galėčiau po kiekvienu žodžiu pasirašyti ir aš.

Bet dabar negaliu. Maža to, drįsčiau teigti, kad pasitenkindami šiuo ganėtinai stereotipiniu geopolitiniu šablonu ir nesigilindami į tai, kas iš tiesų vyksta pačioje Rusijoje, mes tarsi įkaliname save pačių susikurtoje įsivaizduojamoje realybėje. O tuo pačiu prarandame ir galimybę net racionaliai svarstyti, kokių adekvačių ir rezultatyvių veiksmų galėtume imtis susidariusioje situacijoje.

Pasakysiu iš karto: mano paties atlikta analizė ir iš savo šaltinių gauta informacija verčia teigti, kad Lietuvos vežėjams problemų sukeliantys sprendimai yra priimti NE KREMLIUJE. Todėl ir kalbėti apie kokį nors ekonominį Rusijos karą prieš Lietuvą šį kartą nėra pagrindo. Prie tokios išvados priėjau analizuodamas susidariusią padėtį ne per geopolitinių stereotipų akinius, o remdamasis faktais apie tai, kas iš tiesų vyksta Rusijoje.

Kolega Ramūnas Bogdanas savo rašinyje „Slaptas nurodymas dėl Lietuvos Maskvoje“ teigia savo žurnalistiniais kanalais iš gerai informuotų šaltinių Maskvoje išsiaiškinęs, kad egzistuoja slaptas operatyvinis nurodymas kruopščiai tikrinti visus Lietuvos vežėjus ir „ką nors surasti“. Tai kolegai suteikia pagrindo teigti, kad „nurodyti galėjo tik aukštesnė už muitinę valdžia“.

Toks operatyvinis nurodymas iš tiesų egzistuoja – tik jis nėra labai jau slaptas. Ir juo labiau nėra pagrindo teigti, kad „nurodyti galėjo tik aukštesnė už muitinę valdžia“, nes nurodymo autoriai yra būtent Rusijos muitinės vadovybė.

O gal kas nors „iš aukščiau“ tikrai liepė niekuo dėtiems Rusijos muitinės vadovams surašyti ir išsiųsti minėtą operatyvinį nurodymą muitinėms? Tokių duomenų neturiu. Kiek suprantu, neturi jų ir R. Bogdanas – tik spėja. Tačiau bet kas, kas rimčiau domisi procesais Rusijoje, pripažins, kad panašūs sprendimai Rusijoje tikrai gali ir labai dažnai yra priimami be prezidento Vladimiro Putino, premjero Dmitrijaus Medvedevo ar kitų aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimo ar nurodymo.

Jei kas nors norėtų ginčytis, patarčiau prisiminti daug iškalbingesnius atvejus – pavyzdžiui, net į viešumą keletą kartų prasiskverbusias žinias apie paties V. Putino sprendimu atleistus kai kuriuos generolus, kurie po kurio laiko rasti dirbantys toje pačioje darbo vietoje ir einantys tas pačias pareigas.

Marius Laurinavičius
Tikroji jo priežastis – konfliktas su Europos Komisija, o mūsų vežėjai tiesiog tapo šio karo įkaitais.
Taip pat verta būtų perskaityti bent oficialią Rusijos muitinės vadovo Andrejaus Beljaninovo biografiją – rimtai besidomintys Rusija vien iš šios oficialios biografijos gali susidaryti įspūdį, koks įtakingas žmogus savo šalyje yra šis pareigūnas.

Bet šį kartą ne apie tai. Kas gi iš tiesų jau kurį laiką vyksta Rusijoje šiuo atveju mums svarbioje vežėjų sferoje? Lietuvoje diskutuojant apie tariamą Rusijos pradėtą ekonominį karą tai beveik visiškai neminima. Tačiau vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius šią dūmų uždangą bent iš dalies praskleidė. Jis pripažino, kad Rusijos veiksmus pasienyje galėjo išprovokuoti Europos Komisijos ir Rusijos nesutarimai dėl TIR sistemos.

„Negaliu sakyti, kad visiškai nesusiję dalykai. Galbūt TIR sistema ir juodąjį lietuvių bendrovių sąrašą iššaukė. Gal tokiu būdu rusai nori išbandyti savo nacionalines sistemas, ir modelis (sugriežtintos patikros) yra susijęs su TIR knygelėmis. Būtų gal ir logiška, jei nebūtų pradėta sugriežtinta lengvųjų automobilių patikra rugsėjo pradžioje – tai nesisieja“, – BNS sakė A. Kondrusevičius.

Apie konfliktą dėl TIR knygelių buvo kalbama ir Lietuvos viešojoje erdvėje, todėl nesiplėsiu. Jo esmė – Rusijos sprendimas atsisakyti tarptautinės TIR knygelių sistemos ir reikalauti iš vežėjų papildomų garantijų. Nauja tvarka turėjo įsigalioti nuo rugpjūčio 14 dienos, vėliau atidėta mėnesiui, o galiausiai bent jau Rusijos europinėje dalyje iš viso atšaukta ir paliktos galioti TIR knygelės. Visa tai pasiekta dėl operatyvaus ir milžiniško tarptautinės bendruomenės ir ypač Europos Komisijos spaudimo Rusijai, kad ši, jei iš tiesų sulaužys tarptautines konvencijas, sulauks rimtų sankcijų.

Tačiau grįžkime prie to, kad net vežėjų lyderis būtų linkęs pripažinti, jog karas, jei toks vyksta, pradėtas ne prieš Lietuvą. Tikroji jo priežastis – konfliktas su Europos Komisija, o mūsų vežėjai tiesiog tapo šio karo įkaitais. Vienintelis nelogiškas dalykas A. Kondrusevičiui atrodo tas, kad dar anksčiau pradėta sugriežtinta lengvųjų automobilių patikra.

Su vežėjų vadovu galima būtų sutikti – lengvųjų automobilių sugriežtinta patikra iš tiesų nelabai siejasi su konfliktu dėl TIR knygelių. Bet šią patikrą dar mažiau logiška būtų sieti su Rusijos bandymu nubausti Lietuvą ar tariamu ekonominiu karu. Kai Kremlius kariauja arba baudžia, jis tai ir daro – nežaidžia ir vaikiškai neerzina, o lengvųjų automobilių patikrą galima būtų vertinti tik kaip žaidimą arba erzinimą. Kita vertus, sugriežtintą lengvųjų automobilių patikrą labai logiška būtų įsivaizduoti kaip Rusijoje įprastą „artilerinį pasirengimą“ tikrajam mūšiui.

Marius Laurinavičius
Karas vyksta dėl labai primityvių, bet Rusijai tikrai įprastų priežasčių – tų pačių milžiniškų pinigų srautų, tačiau skirtų ne biudžetui, o asmeniniams arba grupiniams įtakingų Rusijos veikėjų interesams tenkinti.
Todėl susitelkime būtent ties konfliktu dėl TIR knygelių. Kitaip negu absoliuti dauguma komentuotojų, kurie apie tai nėra girdėję arba tai jiems neatrodo reikšminga, TIR knygelių istoriją, kaip svarbų ekonominį Rusijos interesą, greta politinio blokados pamušalo, mini ir R. Bogdanas.

Tačiau nei A. Kondrusevičius, nei R. Bogdanas nekalba apie tikrąsias TIR knygelių istorijos šaknis, kurios nėra jokia paslaptis bent jau rimtesniems apžvalgininkams pačioje Rusijoje. O konflikto šaknys tikrai nėra susijusios su Kremliaus noru ieškoti papildomų šaltinių biudžetui, kaip teigia R. Bogdanas. Tokį vertinimą galima sieti su ta dūmų uždanga, kurią, nenorėdami viešinti tikrųjų savo tikslų, skleidžia TIR knygelių atsisakymo sumanytojai. Tuo tarpu karas vyksta dėl labai primityvių, bet Rusijai tikrai įprastų priežasčių – tų pačių milžiniškų pinigų srautų, tačiau skirtų ne biudžetui, o asmeniniams arba grupiniams įtakingų Rusijos veikėjų interesams tenkinti.

Rusijoje nėra didelė paslaptis, kad šios šalies muitinės vadovybė tiesiog sumanė perimti rinką iš „Linavos“ atitikmens Rusijoje – asociacijos ASMAP. Rusijos muitinės vadovas A. Beljaninovas net viešai yra pareiškęs, kad ASMAP „jau atgyveno“.

Tačiau sunaikinti šios struktūros KGB metodais nepavyksta – ji užima didžiąją dali Rusijos rinkos, nes tarptautinė vežėjų asociacija IRU nesirengia jai suteiktų įgaliojimų išduoti jau minėtąsias TIR knygeles perduoti, pavyzdžiui, prie Rusijos muitinės veikiančiai komercinei struktūrai ROSTEK (įdomu, kad, pasak Rusijos spaudos, dar būdamas premjeru V. Putinas viename susitikime su muitinės vadovais aiškiai pareiškė, kad ROSTEK atėjo metas iš viso panaikinti ir geriau tam nesipriešinti, bet struktūra veikia iki šiol – tai irgi rodo A. Beljaninovo įtaką).

Net Rusijos muitinei pareiškus, kad ASMAP šalies biudžetui esą skolinga daugiau nei įspūdingą 20 milijardų rublių sumą, IRU stojo ginti ASMAP. Tarptautinė asociacija pareiškė, kad, pagal jos sistemą, visi duomenys kaupiami centralizuotai ir jokių panašių įsiskolinimų ASMAP neturi.

Štai tuomet ir gimė „genialus sprendimas“ iš viso atsisakyti TIR knygelių ir įvesti Rusijoje vietoje tarptautinės savo tvarką. Kaip minėta, po milžiniško Europos Sąjungos spaudimo ir grasinimų sankcijomis tokių planų Rusijos muitinei teko atsisakyti.

Bet tokie asmenys, kaip A. Beljaninovas lengvai nepasiduoda. Tada ir atsirado minėtasis operatyvinis nurodymas kruopščiai tikrinti ir būtinai „ką nors surasti“. Nes minėtas karas dar nesibaigė ir kai bus surasta pakankamai (bent jau akcijos iniciatorių manymu), tuomet galima tikėtis naujo raporto, kaip TIR sistema Rusijoje neveikia ir kiek nuostolių ji neša Rusijos biudžetui. O tuomet juk reikės kažką daryti. Ir galbūt pavyks kaip nors perimti ASMAP kontroliuojamą rinką.

Tad, ar vis dar neatrodo, kad visos Lietuvos vežėjų problemos šį kartą yra susiję ne su Kremliaus sumanytu nauju ekonominiu karu prieš Lietuvą, o su šiuo labai konkrečiu Rusijos vidaus konfliktu, išplitusiu į tarptautinę erdvę?

Būtent Kremliaus sąmokslą įžvelgiantys mano oponentai tikriausiai primins, kad panašaus puolimo pastaruoju metu sulaukė ne vien Lietuva. Dar anksčiau už Lietuvą tokio likimo sulaukė Ukraina. Taigi, politinis kontekstas ir sąsajos su Ukrainos bandymu suartėti su ES bei artėjančiu Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimu – neva akivaizdžios.

Bet aš ir vėl teigsiu priešingai – politikos ir Ukrainos atveju buvo daug mažiau negu konkrečių Rusijos veikėjų ekonominių interesų. Tiksliau, Ukrainoje viskas ir prasidėjo nuo konkretaus dviejų labai įtakingų jėgų Rusijoje ir Ukrainoje verslo konflikto. Nei Rusijoje, nei Ukrainoje niekam nėra didelė paslaptis, kad sankcijos, bent jau iš pradžių, taikytos ne Ukrainai apskritai, o tik vienam įtakingam Ukrainos oligarchui – P. Porošenkai. Sankcijų iniciatoriai – įtakingi Rusijos automobilių koncerno „AvtoVAZ“ veikėjai.

Iš pradžių P. Porošenko (beje, jis susijęs ir su automobilių pramone) sugebėjo pasiekti, kad Ukraina įvestų vadinamąjį „utilizacijos mokestį“ iš Rusijos importuojamiems automobiliams. Tai skaudžiai kirto per „AvtoVAZ“ interesus. O tuomet jau Rusijos „vyriausiasis sanitaras“ Genadijus Onyščenka staiga rado kenksmingų medžiagų ne kur kitur, o P. Porošenkos verslo imperijos karūna vadinamame šokolade.

Tiesa, vėliau Rusijos pasienyje buvo pradėję strigti kone visi Ukrainos kroviniai. Bet svarbu paminėti, kad Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nė karto taip ir neužsiminė apie jokį Rusijos pradėtą ekonominį karą ar apskritai piktus Kremliaus kėslus prieš visą Ukrainą. Nors viešoji retorika Ukrainoje tuo metu buvo panaši į tą, kokia dabar yra Lietuvoje.

Vietoj to, V. Janukovyčius šią problemą iškėlė tiesiogiai bendraudamas su V. Putinu, kuris ne tik neigė bet kokias Rusijos vadovybės sąsajas su konfliktu, bet ir esą pripažino, kad taip neturėtų būti. Beje, dabar problemų Rusijos pasienyje Ukrainos eksportuotojai, atrodo, ir nebeturi.

Bet grįžkime prie Lietuvos. Kodėl taikiniu pasirinkti būtent mūsų šalies vežėjai? Ar bent čia nejuntamas tas Kremliaus sąmokslo prieš Lietuvą planas?

Tvirtinti, kad būtent Lietuvos vežėjų pasirinkimas visiškai nėra politiškai motyvuotas, tikrai negaliu. Akivaizdu, kad mūsų šalis Rusijoje šiuo atveju laikytina viena logiškiausių taikinių – maža, bet tuo pačiu pirmininkaujanti Europos Sąjungai. Be to, jos puolimą lengva pačioje Rusijoje pateisinti ne tik tariamu nuolatiniu priešiškumu Rusijai, bet ir konkrečiu nenoru būtent dabar pasiduoti, kad ir tam pačiam „Gazprom“ spaudimui.

Marius Laurinavičius
Skambinti šį kartą vertėtų ne D. Grybauskaitei, o premjerui Algirdui Butkevičiui. Šis dar visai neseniai, jo paties teigimu, Sankt Peterburge labai konstruktyviai kalbėjosi su Rusijos premjeru D. Medvedevu. Be to, D. Grybauskaitė Rusijoje (ypač tarp jos vadovų) jau užsitarnavo ypač antirusiškos politikės etiketę, todėl jai kalbėtis būtų sunku.
Bet ieškoti paties „Gazprom“ ausų, kyšančių dėl šios blokados, vėl nėra labai logiška. Pirma, reikėtų turėti galvoje taip pat viešą informaciją, kad dėl Rusijos vidaus kovų (pagrindiniu puolimo iniciatoriumi laikomas dar ne taip seniai Kremliuje sėdėjęs „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas) „Gazprom“ ir jos vadovo Aleksejaus Milerio pozicijos Rusijoje gerokai susvyravusios. Todėl bent jau kol kas tokios agresyvios „pagalbos“ derybose su Lietuva iš paties Kremliaus „Gazprom“ sulaukti vargu ar galėtų. Veikiau jau I. Sečinas derybų su Lietuvą nesėkmę išnaudos kaip dar vienos atakos prieš „Gazprom“ ir A. Milerį pretekstą.

Be to, ir konkrečios naudos neduodantis, bet tarptautinėje arenoje kilęs triukšmas dėl dar vieno Rusijos (nesvarbu, kad ne paties „Gazprom“) diskriminacinės politikos pavyzdžio yra visiškai nereikalingas. Bent jau artėjančių sprendimų Stokholmo arbitraže dėl Lietuvos pretenzijų Rusijos dujų monopolininkui, bei Europos Komisijos iškeltos antimonopolinės bylos akivaizdoje.

Taigi, dar kartą atsitraukime nuo mums taip patinkančių teorijų, kad visi sprendimai Rusijoje yra priimami Kremliuje, o šis nuo ryto iki vakaro tik ir galvoja, kaip nubausti Lietuvą. Pabandykime pažvelgti pačių rusų (jau minėto Rusijos vidaus karo pagrindinių dalyvių) akimis ir suprasti, kodėl taikiniu galėjo tapti būtent Lietuvos vežėjai.

Žvelgdami taip rasime bent dvi priežastis, kodėl Rusijos muitinės vadovų (ne Kremliaus) taikiniu galėjo tapti lietuviai. Pirma, dabartinei Rusijai ypač būdinga priežastis galėtų būti pačios „Linavos“ tikrai išskirtinis (kone didžiausias ar bent jau viešai išsiskiriantis iš visų šalių) aktyvumas stengiantis pasitelkti visas tarptautines priemones, kad Rusijos sprendimas dėl TIR knygelių atsisakymo būtų atšauktas. „Linavos“ vadovai veikė tikrai teisingai ir sėkmingai, bet visai realu, kad būtent todėl dabar už tai moka būtent Lietuvos vežėjai.

Antra „teisėta“ (bent jau dabartinės Rusijos įtakingų veikėjų akimis) priežastis, kodėl taikiniu pasirinkti būtent Lietuvos vežėjai, yra tai, kad per nelemtą atsitiktinumą Europos Komisijos komisaras, kurios grasinimai privertė atšaukti sprendimą dėl TIR knygelių atsisakymo, yra lietuvis Algirdas Šemeta.

Jei žinosime ir galėsime tinkamai įvertinti visas šias aplinkybes, galbūt Lietuvoje nereikalingų aistrų ir pigaus politikavimo bus mažiau. Maža to, galbūt ir racionaliau vertinsime galimų savo atsakomųjų veiksmų ribas.

Lietuvai dabar mažiausiai reikia karščiavimosi (ypač kalbų apie būtinybę atsakyti Rusijai, pavyzdžiui, stabdant Kaliningrado tranzitą ar kažką panašaus). Nepadės ir kaltinimai Vyriausybei tariamu neveiklumu, nes pagrindinį uždavinį pasiekti, kad konfliktas taptų ne vien Rusijos ir Lietuvos, bet Europos Sąjungos ir Rusijos reikalu, Vilnius jau įvykdė ir padarė tai stebėtinai operatyviai.

Tiesa, verta būtų remtis sėkmingu Dalios Grybauskaitės skambučio D. Medvedevui, kai 2009 metais Lietuvos vežėjai susidūrė su panašiomis problemomis, pavyzdžiu bei ne mažiau sėkminga dabartine Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus pastangų spręsti problemą tiesiogiai su V. Putinu patirtimi.

Kai kokio nors konflikto iniciatoriais Rusijoje būna ne jos aukščiausi vadovai, šiuos konfliktus spręsti tiesiogiai su jais visiškai įmanoma. Tik skambinti šį kartą vertėtų ne D. Grybauskaitei, o premjerui Algirdui Butkevičiui. Pirmiausia dėl to, kad šis dar visai neseniai, jo paties teigimu, Sankt Peterburge labai konstruktyviai kalbėjosi su Rusijos premjeru D. Medvedevu. Gera buvusio pokalbio atmosfera galėtų tapti pagrindu ir dabartinės vežėjų problemos sprendimui.

Be to, D. Grybauskaitė Rusijoje (ypač tarp jos vadovų) jau užsitarnavo ypač antirusiškos politikės etiketę, todėl jai kalbėtis būtų sunku. Kas kita – A. Butkevičius. Su socialdemokratų vadovaujama –Vyriausybe ir A. Butkevičiumi Rusija siejo ir galbūt dar tebesieja savo viltis.

Tačiau veikti šiuo atveju galėtų ne vien Lietuvos Vyriausybė ar Užsienio reikalų ministerija. Žinant verslo aplinką Rusijoje, nesunku numanyti, kad didesnių ar mažesnių užtarėjų šioje šalyje turi kone kiekviena sėkmingiau šioje šalyje veikianti Lietuvos įmonė. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir jos vadovas Robertas Dargis galėtų ne vien raginti Vyriausybę veikti aktyviau, bet ir patys imtis iniciatyvos ieškoti būdų problemą spręsti, pasitelkdami savo kontaktus Rusijoje. Išnaudojant nesibaigiančias įtakingų Rusijos veikėjų tarpusavio kovas, siekti savo tikslų šioje šalyje taip įmanoma.