Tokį tikslą Rusija turėjo dar tada, kai provokaciją surengė PBK kanalas, nei iš šio nei iš to užgrojęs seną plokštelę, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Tačiau nei iš šio nei iš to tokia provokacija galėjo įvykti tik iš pirmo žvilgsnio. Ji turėjo labai konkretų tikslą. Jau tada maniau ir apie tai rašiau, kad Kremliaus strategų (šią provokaciją, kitaip nei vežėjų problemas ir „pieno karą laikau būtent Kremliaus sumanymu) tikslas buvo pasiekti būtent tokios Lietuvos reakcijos, kokios ir buvo sulaukta – PBK kanalo uždraudimo.
Kam Kremliui to reikia? O gi tam, kad dabar, iškilus bet kokioms abejonėms dėl žodžio ir spaudos laisvės Rusijoje, turėtų neatremiamą argumentą: „atleiskit, bet ne Europai mums priekaištauti, kai Europos Sąjungai pirmininkaujanti šalis savo pirmininkavimo metu laisvą žodį gniaužia net uždarinėdama televizijas“.
Tačiau kai ko net Kremliaus strategai tikriausiai negalėjo numatyti. Tikriausiai ir jie nesvajojo, kad neįkainojamos pagalbos kompromituojant Lietuvą, kaip žodžio laisvę gniaužiančią ir žurnalistus persekiojančią šalį, jie sulauks iš oficialių Lietuvos institucijų.
Stebėdami tai, kas šiomis dienomis vyksta STT agentams lyg didžiausius ir pavojingiausius nusikaltėlius puolant BNS žurnalistus, Kremliaus strategai tikriausiai jau ne tik rankas iš džiaugsmo trina, bet ir ne vieną butelį šampano atkimšo. Tokio gudraus plano sukompromituoti Lietuvą net jie turbūt nebūtų sugalvoję.
Jei kas mano, kad aš sutirštinu spalvas, siūlyčiau prisiminti Vengrijos pirmininkavimą, kurį kai kas nesibodėjo vadinti net košmaru. O prasidėjo viskas labai panašiai – vos kilus abejonėms dėl šalies valdžios nedemokratinių veiksmų, į ją nukrypo visos ES akys. Tuomet jau kiekvienas purptelėjimas Vengrijoje buvo žinomas ne tik Briuselyje, bet ir Berlyne, Londone, Madride, Vilniuje ar Lisabonoje.
Todėl ir Lietuvai dabar ilgai bus nelengva atsiplauti ne tik žiniasklaidos laisvės varžytojos (šiame kontekste Rusijai dar smagiau bus nuolat priminti PBK atvejį), bet ir „policinę valstybę“ kuriančios šalies įvaizdžio.
O kaip kitaip – juk apie „policinės valstybės“ kūrimą po nesibaigiančių atakų prieš BNS žurnalistus penktadienį prabilo net Lietuvos politikai. Net neabejokite, kad ši citata nesuskaičiuojamą skaičių kartų nuskambės ir tarptautinėje, ir atskirų ES šalių žiniasklaidoje.
Tik Lietuvos politikų neatsargumu šį kartą kaltinti nereikėtų. Nereikėtų kaltinti ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, kuris pasiryžęs dėl BNS žurnalistų persekiojimo kreiptis į tą pačią D. Mijatovič, kurios išvada dėl PBK mus taip įskaudino.
Tai kodėl Lietuvai pavojingas būtent žurnalistų persekiojimas, net jei teisėsauga vykdo tyrimą dėl valstybės paslapties paviešinimo, puikiai išaiškino kolega Deimantas Jastramskis savo rašinyje „Žurnalistų persekiojimas bloškia Lietuvą į atsilikėlių gretas“. Todėl nebesikartosiu.
Verčiau priminsiu kitus pastarojo meto tik policinėms valstybėms būdingo teisėsaugos elgesio, kuris sulaukė audringos visuomenės reakcijos, tačiau niekaip nebuvo sutramdytas, pavyzdžius.
Šių metų vasarį dar neprašvitus agentai pasibeldė į menininkų Inesos Kurklietytės ir Ramūno Abukevičiaus namus. Ankstų rytą vaikų akivaizdoje žinomų režisierių būstas, pasirodo, buvo krėstas tik tam, kad kažkas nusprendė paieškoti net prieš aštuonerius metus I. Kurklietytės sukurto filmo „Lengvas raganavimas“ medžiagos. Maža to, menininkai nė nebuvo jokie įtariamieji prokurorų tiriamoje byloje.
Pasipiktinusi visuomenė nedelsdama įvardijo pavojų – pasikėsinimą ne tik į žodžio, bet ir į kūrybos laisvę. Prokurorai arogantiškai atšovė esą tai, ką jie daro yra „įprasta taktika“, kuri naudojama stabdant tai, kas Lietuvoje nelegalu – gimdymus namuose. Ir nė plaukas jiems nuo galvos nenukrito už tokią „taktiką“ – elgtis su niekuo nenusikaltusiais ir net neįtariamais savo šalies piliečiais, kaip su baisiausiais nusikaltėliais, gąsdinant ne tik juos pačius, bet ir mažamečius jų vaikus.
Po to, kai šių metų sausį areštinėje netikėtai atsidūrė dabar jau buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, visuomenėje kilo audringa diskusija, ar teisėsauga turi teisę kada panorėjusi sulaikyti žmones, net jei jų veikla yra kaip nors tiriama. Juk M. Balčiūno veiksmai, dėl kurių teisėsaugai buvo kilę įtarimų, atlikti dar prieš 2011-aisiais Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą, todėl jokio pavojaus tyrimui šis krepšinio veikėjas net negalėjo kelti.
Tada prisiminti ir kiti panašūs atvejai – net politikai prabilo, kad sulaikyti žmones, kada jiems patinka, o paskui paleidus dažnai nesugebėti net bylos atiduoti teismui jau tapo įprasta Lietuvos teisėsaugos praktika. Bet ir vėl nei diskusijos, nei pasipiktinimas nieko nepakeitė.
Ar pasikeis kas nors šį kartą, kai Lietuva dėl „policinę valstybę“ primenančių teisėsaugos veiksmų jau sukompromituota visos ES akyse?
Pasikeisti gali tik tuomet, jei tokius teisėsaugos veiksmus pasiryš sutramdyti politikai. Tiek pozicijai, tiek opozicijai Seime atstovaujančių partijų ir atskirų jų narių pareiškimus šį kartą išgirdome operatyviai. Bet ir bus imtasi kokių nors veiksmų?
Juk, jei norime sustabdyti tolesnį „policinės valstybės“ kūrimą, būtent generalinio prokuroro ir STT vadovo pašalinimas iš posto susidariusiomis aplinkybėmis yra neišvengiamas. Kitaip viskas galbūt po kurio laiko aprims, bet tik iki kito karto, kai teisėsauga peržengs naują ribą kurdama „policinę valstybę“ ir sėdama visuotinės baimės atmosferą šalyje.
Beje, teisėsaugos dėl to net neverta kaltinti. Net pačiose demokratiškiausiose pasaulio šalyse ji tikriausiai elgtųsi lygiai taip pat, kaip baisiausių diktatūrų valstybėse, jei tik jų nesutramdytų politikai. Nors politikai galbūt irgi nieko netramdytų, o tik stengtųsi, kad teisėsauga „dirbtų jiems“, jei nebijotų visuomenės teismo. Taigi, galbūt metas atsibusti pačiai Lietuvos visuomenei ir pareikalauti, kad „mes nenorime gyventi policinėje valstybėje“? O gal norime?
Tuo galėčiau ir baigti, jei ne dar vienas neatsakytas klausimas: kokia šiuo klausimu prezidentės D.Grybauskaitės pozicija? Iš to, ką šalies vadovė pasakė penktadienį – esą teisėsaugos taikomos priemonės turi būti adekvačios, bent jau aš nieko nesupratau. Ar ji mano, kad šios priemonės BNS žurnalistų persekiojimo atveju yra adekvačios? O jei taip nemano, ar rengiasi pareikalauti, kad teisėsauga elgtųsi adekvačiai ir reikalauti personalinės ne tik neadekvataus, bet ir Lietuvą sukompromitavusio elgesio iniciatorių atsakomybės?
Dangstytis vykstančiu ikiteisminiu tyrimu ar nesikišimu į teisėsaugos veiklą šiuo atveju neverta – aukščiau iškelti klausimai ne apie šį tyrimą, o apie tai, ar D.Grybauskaitė yra už „policinės valstybės“ kūrimą Lietuvoje, net jei tai kompromituoja mus ES akyse, ar prieš. Ir norėčiau tikėtis, kad šis klausimas artėjančioje prezidento rinkimų kampanijoje taps svarbesnis negu nesibaigiantys svarstymai apie prezidentės praeitį, kurie kažkodėl kelia nerimą tiek Valstybės saugumo departamentui, tiek ir pačiai D. Grybauskaitei.