M. Zingeris. Kremlius turi bėdą, kuri grasina nustelbti visas kitas

Balandis, kaip žinoma, tai vilties mėnuo. Jis žada atgimimą ir laisvę įvairių religijų išpažinėjams. Tačiau pavasarėjant Centrinėje Grozno mečėtėje, dalyvaujant 15 tūkstančių tikinčiųjų ir transliuojant per televiziją, nuskambėjo raginimas susidoroti su Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistais.

Pasak „Novaja gazeta“, redakcijai buvo grasinama už tai, kad šį pavasarį žurnalistai atskleidė susidorojimų su netradicinės lytinės orientacijos žmonių persekiojimo ir „garbės nužudymų“ šiame krašte faktus, bylojančius apie žiaurią, archajišką, paprotinę teisę, įsitvirtinusią Čėčėnijoje.

Adamas Šachidovas, pirmasis A. Kadyrovo pavaduotojas, žurnalistus pavadino „tikėjimo ir tėvynės priešais“. Susirinkimo rezoliucijos antrasis punktas skelbė: „Dėl to, kad yra užgauti amžinieji čečėnų visuomenės gyvenimo pamatai, čečėnų-vyrų orumas ir mūsų tikyba, mes pažadame, kad atpildas pasieks tikruosius kurstytojus, kur ir kuo jie bebūtų.“

Susirinkimas buvo transliuojamas per televiziją, jo šūkiai plito socialiniuose tinkluose.

Žinant apie islamistų grasinimus, kurių anksčiau sulaukdavo velionis Borisas Nemcovas ir kiti Rusijos liberalieji veikėjai, nemanyčiau, kad, kaip svarstė interviu laikraščiui „Echo Moskvy“ Rusijos Federacijos musulmonų Dvasinės valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Damirchazratas Muchetdinovas, čia gali būti kalbama apie atpildą iš dangaus. Tikinčiųjų „įsižeidimai“ tai subjektyvi, emocinė sfera ir tokiais atvejais žmonių, šiuo atveju kaukaziečių, ko gero, protaujama paprasčiau.

Akivaizdu, kad režimas Rusijoje turi didelę bėdą, net jeigu Kremlius ir nepriešpastatytų savęs ir savo vadinamųjų tiesų Vakarams, nešaudytų ir nenuodytų kitaminčių (kaip nuodyto ir tęsiančio Rusijos „zapadnikų“ – liberalų tradiciją žurnalisto ir politiko Vladimiro Kara-Murzos), neplėštų gamtos telkinių ir eilinių mokesčių mokėtojų, susikurdamas socialinę bedugnę tarp tautos ir oligarchų – prabangiausių pasaulio jachtų ir vaizdingiausių pakrančių turėtojų – persmelkusių Kremliaus administraciją, jeigu neklaidžiotų vertybių paieškose tarp patvaldystės, pravoslavybės ir sovietizmo.

Kremlius turi ir kitą bėdą, kuri grasina nustelbti visas kitas.

Tai radikalus islamizmas.

Galbūt suvalstybinta religija ir palaiko Kaukaze stabilumą (lyginant dabartinę padėtį su dviejų Čečėnijos karų chaosu ir sunkiai nusakomomis nelaimėmis praėjusiojo amžiaus pabaigoje), tačiau tai nepakantus, viduramžiškas, europiečio akimis, ir paniekinantis pačios Rusijos bendravalstybines teisės institucijas reiškinys. Šiame kontekste pakartosiu nenaują mintį: tai valstybė Rusijos valstybėje, kiek bekartotų sportiškasis Ramzanas Kadyrovas, kad jis – Putino kareivis.

Prieš kelerius metus, tiriant Boriso Nemcovo nužudymą, įvykusį naktį šalia Kremliaus sienų, nusikaltimo organizatorių pėdsakai vedė kaip tik į šią Kaukazo respubliką. Ties ja ir nutrūko. Maskvos federaliniai pareigūnai ne tik nedrįso ten vykti – tuo metu Rusijos žiniasklaidoje nuskambėjo raginimas, pasigirdęs iš Grozno, šaudyti centrinės teisėtvarkos atstovus respublikos teritorijoje. Nužudymo organizatorių Maskva ligi šiol taip ir nerado, nepaisant atkaklių B. Nemcovo dukters Žanos, dirbančios žurnaliste Vokietijoje, ir jos tėvo bendražygių kreipimųsi ir pastangų.

A. Kadyrovas kartas nuo karto pagarsina ir Maskvos organizacijos „Otkrytaja Rosija“ atstovams arba liberaliems žurnalistams, ir iš jų kai kurie, tokie kaip Ksenija Sobčak (televizija „Dožd“) ir Alieksiejus Venediktovas (radijas ir portalas „Echo Moskvy“) priversti Rusijoje vaikščioti su apsauga. Pagrasina, o po to, lyg ir bandydamas, lyg ir priverstas žaisti pagal civilizuotos visuomenės normas, viską nuleidžia juokais. Tačiau tokiu atveju minimo kieto vyruko šypsena primena pasaką, kur Raudonkepuraitė susitinka meiliu balsu stūgaujantį vilką.

Žodžio Laisvė Rusijoje, kaip žinoma, jau senokai paties Kremliaus režimo praryta ir suvirškinta. Visuomenės paviršiuje teliko jos likučiai, tokie kaip kartas nuo karto švystelėsiantys kai kurių menininkų kūriniai, pasisakymai, vieni kiti leidiniai. Prieš kelerius metus Vladimiras Kara Murza, viešėdamas su žmona-pravoslave mano namuose Vilniuje, prašė manęs, mano brolio-politiko, jis dabar tai kartoja JAV senatoriams Vašingtone, nepainioti Kremliaus režimo su pačia Rusija. Mane stebino Volodios nepagydomas idealizmas. Tai buvo dar prieš jo antrąjį nuodijimą, nutikusį jam pradėjus filmo „Borisas Nemcovas“ prezentacijas Rusijos provincijose. Išgyvenęs, jis liko toks pat, kad ir pasiramsčiuojantis lazdele. Šiuo metu jis liudija JAV Kongrese ir Senate apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, skelbia savo pažiūras CNN ir MSNBC kanalais.

Kalbant apie organizuotos religijos vaidmenį Rusijoje tenka retoriškai pasiteirauti: ar gali būti archajiško šariato vilkui iš nasrų ištrauktos trapios žodžio laisvės Rusijoje dabartinės apraiškos?
Su „Novaja gazeta“ solidarumą šiomis dienomis pareiškė ir „Echo Moskvy“. Padėkime dabartinei Rusijai, kuria tiki Vladimiras. Manau, kad Lietuvos žurnalistų organizacijoms ir galbūt lietuvių PEN Centrui reiktų pareikšti solidarumą su Rusijos nepriklausomais žurnalistais.

Tiesa, islamistų šituo neatgrasysi nuo pasikėsinimų prieš jokias pasaulietiškas konstitucijas, suformavusias skiriamuosius Vakarų civilizacijos bruožus, ir jose įtvirtintą laisvo žodžio ir piliečio nuomonės teisę. Vis dėlto tokia mūsų reakcija į tai, kas vyksta plačiojoje kaimyninėje šalyje, būtų pavyzdys „plunksnos brolijai“ Vakaruose – o esant tarptautiniam solidarumui, patektų į akis ir Rusijos valdžiai.

Į ją Maskvos nepriklausomi žurnalistai šiuo metu kreipiasi veik be vilties, kad bus apsaugoti.

Tegu jie pajaučia ir jų kaimynų Europoje petį.