M. Zingeris. Laisvei, už kurią žuvo žurnalistai, mūsų visuomenė dar nepribrendo

Įsivaizduokime, kad „Lietuvos rytas“ dienai paskiria redaktoriumi pranašą Mahometą. Kaip kažkada buvo pasišaukęs Andrių Užkalnį.

Arba, tarkime, DELFI pateikia savojo redaktoriaus, besibučiuojančiu, net seilės tykšta, su šiuo Dievo vietininku žemėje, piešinį su užrašu „Tegyvuoja meilė, šalin neapykantą“ ( tai buvo Charlie Hebdo, kiek pamenu, žnybtelėjimas bestuburei tolerancijai).

Arba „Lietuvos žinios“ pavaizduoja pirmajame puslapyje visų trijų didžiųjų religijų –krikščionybės,judaizmo, islamo karikatūrą.
O dygioji „Respublika“ persispausdina visas „Julands Posten“, to paties danų laikraščio, kuris kadaise pavaizdavo islamo pranašą su bomba turbane, karikatūras ir dėl to mūsų URM yra priversta uždaryti Lietuvos ambasadas ir konsulatus 20 islamo šalių Lietuvoje tokia beribė žurnalistų laisvė neįsivaizduojama.

Žinoma, galima būtų atremti, kad aukščiau paminėti portalai to nedarytų, nes tai kito žanro reiškinys, juk mes neturime tokio politinės satyros leidinio, kaip „Charlie Hebdo“.

(Nebent prisimintume, kad kažkada turėjome žurnalą „Šluota“ . Bet ir jokia „Šluota“ to nė už ką nepadarytų.)

Juk net ir Lietuvos didžiausias teatras, išdrįsęs pastatyti drastišką pjesę su Jėzumi scenografijoje, veikėjo apmėtomu dvokiančiomis bombomis, buvo užblokuotas vietinių fundamentalistų minios, pro kurią, įkvėpę drąsos, turėjo alkūnėmis brautis žiūrovai.

O ir iš kito Vilniaus teatro grimerinės ėmė ir pradingo Putino galvos muliažas, parengtas išnešimui į sceną.(Kur tada buvo mūsų karikatūristai?)

Juk pirmuosiuose mūsų laikraščių puslapiuose kažkada buvo spausdinami pasiūlymai traukti teisman tuos Amerikos romanistus ar režisierius, kurie vaizduoja „aštriadančius“ ar arklieną valgančius pokomunistinius lietuvius. Skandalas, ponai, skandalas. Šventvagystė!

Taigi Vilnius laisvės prasme šiais laikais vis dar ne Paryžius. Laisvė Paryžiuje, tai ne laisvė su jos visais rėmais ir rėmeliais Lietuvoje. Dėl to, pirmiausia, ir būdavo visuomet sakoma, kad Paryžiaus oras svaigina. Todėl ir parašė režimo pasmerktas rusų poetas Mandelštamas eilėraštį, garbinantį Prancūziją. Pasižiūrėkime iš esmės: svaigina ne tiek melodramatiška romantika, ne Yves Montano, Edit Piaf ar Mirei Matjė šansonais ar pavasariniais žiedais Senos krantinėse. Žurnalistų žudikai mums priminė, kad Paryžius, pirmiausia, svaigina kūrybinės saviraiškos laisve, ką įrodė prancūzų menai, esėjistai ir publicistai, jie mums, kad ir to nenorėdami, priminė Marselietę ir tai, ką gina Respublika.

Neabejoju, kad kai kurie iš politikų, kurie dabar viešai piktinasi dėl teroristinio išpuolio Paryžiuje ir pareikš „nuoširdžią“ užuojautą Prancūzijos ambasadorei, labai mielai pagniaužytų tą spaudos laisvę Lietuvoje.

Mūsų visuomenė nė neįsivaizduoja sarkazmo, šmaikštumo ir mąsto, kuriuo galima užsimoti prieš stabus – pasaulietinius ar tikybos – Vakarų sostinėse ir, pirmiausia, Paryžiuje, ir šia prasme čia visai dar ne Vakarai, o pokomunistinė ir, taip sakant, besivystanti šalis.

Žurnalistų žudikai mums priminė, kad Paryžius, pirmiausia, svaigina kūrybinės saviraiškos laisve, ką įrodė prancūzų menai, esėjistai ir publicistai. Jie mums, kad ir to nenorėdami, priminė Marselietę ir tai, ką gina Respublika.

Markas Zingeris

Kas be ko, ir Vakaruose – tai elementaru – daug kam ir gana dažnai nepatinka pernelyg įsisiautėję žurnalistai. Bet nepainiokime, kaip sako rusai, pautienės su Dievo dovana. Mūsų artikuliacija ir raiška ginant ir naudojantis laisve viešojoje erdvėje vis dar provinciali. Esame šia prasme Europos bažnytkaimis. Ir apie tai man taip pat priminė įvykiai „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Ir štai tūkstančiai JAV, Anglijos ir Prancūzijos gyventojų po barbariško islamistų išpuolio išėjo šiomis dienomis į aikštes arba susirašinėjo internetu su šūkiais: „Je suis Charlie“ („aš esu Šarlis“), tapatindamiesi su žurnalistais, kurie sumokėjo gyvybe už teisę būti kūrybingiems ir laisviems.

Nūnai visur kur ginčijamasi, kas yra europietiška tapatybė ir nuo ko ją reikia ginti. Ar gali būti akivaizdesnis faktas, kurį mums pateikė islamistų kalašnikovai, spjaudantys ugnimi prieš karikatūristus? Fanatikai visados yra tragiškai rimti ir humoro nesupranta, o satyros nepakenčia. Ir dar kai kas. Liberalūs politikos komentatoriai jau ir anksčiau baiminosi, kad džichadistų išpuoliai sustiprins radikaliąją Marijos Le Pen partiją, kuri jau ir šiaip yra trečia politiniame spektre. Akivaizdu, kad buvusiam Prezidentui Nicholas Sarkozy, kandidatuojančiam ir vėl, teks praplėsti savo dešinįjį rinkėjų ratą radikalų sąskaita pasidarius dar labiau kovingam.

Tai primena Izraelį, kur kiekvienas „Hamas“ išpuolis prieš taikius gyventojus arba demaskuoti Islamo valstybės agentai stiprina dešiniuosius, besilaikančius stipraus Izraelio be teritorinių nuolaidų palestiniečiams politikos. Taip pat šūvių papliūpos „Charlie Habdo“ redakcijoje mums primena, kad pasaulis vystosi netolygiai ir vakarietiškas laisvės supratimas kelia pasibaisėjimą Europos laisvių ir kovų istorijos, o tuo pačiu ir jos vertybių nesuvokiantiems fanatiškų tikėjimų pasekėjams.

Kaip tik dėl to, įtvirtinant šio kontinento vertybes, žurnalistų žudynių Paryžiuje dieną, manau, reiktų paskelbti tarptautine žodžio ir minties laisvės diena. Šią mintį man padiktavo „keršytojų už pranašą Mahomedą“ kalašnikovai. Tai kruvinas pasikėsinimas prieš vieną pagrindinių vakarietiškos visuomenės institucijų, kurią gynė prancūzų revoliucijos iškovojimai ir JAV Konstitucijos, parašytos Apšvietos amžiaus dvasia, Konstitucijos Pirmoji pataisa.

Klausimas, žinoma, yra gilesnis – ar Europa sugebės apsiginti? Ar neįsivyraus „rudieji patriotai“ visos Europos politiniame spektre? Nereiktų pamiršti, kad pasipiktinimą šiuo išpuoliu išreiškė ir arabų šalių lyga ir Egipto didžiausios mečetės imamas jį, žinoma, remia Prancūzijos musulmonų bendruomenė.

O vis dėlto keista, kad XXI amžiuje, Vakarų Europoje už laisve vis dar reikia mokėti gyvybe. Dėl to ir aš šiomis dienomis rašau „Je suis Charlie“, kaip ir kolegos Vakaruose.

Markas Zingeris yra Lietuvos rašytojas, vertėjas, publicistas.