Lenkijoje „Nasza klasa“, pasak jos autoriaus T. Slobodzianeko, jau buvo parodyta šimtą kartų. Ji vaidinama ir Londone. Jos kelias užsienyje tik įsibegėja. Vokietijoje, kaip pasakojo vokiečių teatro kritikas Thomas Irmeras pjesės žiūrovams, susirinkusiems į aptarimą Nacionaliniame akademiniame dramos teatre, krapštoma galvas, ar ją apskritai statyti. Nujaučiu, beje, kad viena iš vokiečius trikdančių priežąsčių yra šios pjesės personažas Menachemas, iš keršto nacių bestiališkiems parankiniams, prievartavusiems, plėšusiems ir galabijusiems jo gimines ir tautiečius pokariu tampantis tardytoju, o po to, susivokęs, kad juo naudojamąsi, pabėgantis iš Lenkijos į Izraelį (kur jis laimės nesusiranda ir galų gale nusižudo).
Betgi čia meniškai pavaizduoti žmonės, prosze pana, o ne vaikštančios schemos!
Tadeušas Slobodzianekas, didžiulis vyriškis šnekantis droviu balsu, turi gyvą velnią literatūrinio talento. Perskaičiau „Mūsų klasę“ dar praėjusią vasarą ir man liko įspūdis, kad ši liesa knygelė – dramaturgijos šedevras. Autorius rado tikslią ir elegantišką formą ir elementariai paprastą sudėtingų praeities mazgų išrišimą; čia pasakojimas epinis, tačiau personažai lyg ir išsipažįsta, ir konstantuoja tai, ko jau negalės pakeisti, nes visa tai – likimas, nes jie visi jau seniai pasimirę. Ir, svarbiausia, nieks autoriaus negalėtų apkaltinti, kad jis dailina, pasigailėjęs XXI amžiaus žiūrovų, tą mūsų bendrą suknistą praeitį.
Lenkijoje, pasakė Tadeuszas Slobodzianekas, parodžius pjesę užvirė tikras pragaras. Bet ne dėl Menachemo personažo ar Izraelio pavaizdavimo. Daugiau dėl to, kad pjesėje kone dokumentaliai parodyta tai, kas įvyko II pasaulinio karo metais Rytų Lenkijos kone idiliškame miestelyje su kinoteatru ir malūnu, švelniu pavadinimu Jedwabne (liet. šilkas). Valdžiai pasikeitus kaimynai-katalikai sudegino gyvus kluone virš tūkstančio savo kaimynų žydų, kūdikių ir jų motinų ir senelių. Prieš gerą dešimtį metų pasirodžiusi lenkų istoriko ir sociologo J. T. Grosso, dėstančio Princetono universitete, knyga „Kaimynai“ atskleidė, kad tai buvo pačių lenkų darbelis, įvykdytas uoliai ir atsidėjus. Ir tai pats skaudžiausias visos kaimyninės nacijos atsiminimų mazgas, kurio ligi šiol neišeina nei perkirsti, nei išpainioti – vieni tai vadina karo metų socialine patologija, kiti mato tokioje antisemitinėje barbarybėje Lenkijai būdingus reiškinius.
„Mūsų klasėje“ kalba vėlės-XX amžiaus aukos, tačiau jos pačios juk ir kūrė tą pragarišką epochą gatvėje, aikštėje, namie savo niekšybėmis ir tamsiais instinktais, kai vienas smurtinis režimas keitė kitą. Kaip jie raitosi scenoje, prieš kitus ir prieš save patys, kaip jiems sunku tai pripažinti!
Kaip mums tai sunku pripažinti – juk ši pjesė apie mus. Įvykiai to laikotarpio Rytų Lenkijoje ir Lietuvoje kone tapatūs. Ir Atgimimo laikotarpio problematika, tarkim, žudynių vietų žymėjimas – ta pati. Ar ir Lietuvoje dėl „Mūsų klasės“ užvirs „tikras pragaras“? Vargu bau. Inteligento barzdelės tradicinis paslėpimas palto apykaklėje ir plačiųjų masių abejingumas viskam, kas yra mandriau susukta už kermošiaus riestainį – toks yra daugumos požiūris. Plačiųjų masių laisvalaikio poreikius Lietuvoje tradiciškai tenkina lozunginė proletkultinė agitacija, čia vadinama politika, „kašė“ ir ašaringas kičas.
Kodėl pasiunta dėl šitos pjesės nacionalistai, marširuojantys beskanduojant „Lenkija lenkams“?
Manau, dėl to, kad jų pasaulėvaizdis yra paprastas kaip avižinė košė. Ir dėl to, kad žmogus ir jo realus, individualus likimas jiems – pernelyg sudėtinga medžiaga.
Štai, mokėsi vaikai vienoje klasėje. Šoko, dainavo, mušėsi, meldėsi, šventė. Pradiniai kilmės, kultūros, religijų skirtumai jų netrikdė, tegu retsykiais susikeiks, tegu būna, kad viens kitam kartais vožtelės į marmūzę.
Ir užima Rytų Lenkiją valdžios, kurios juos ima šokdint pagal savo muziką. Klasiokams Menachemui ir Jokūbui Kacui iš pradžių lyg ir tinka raudonųjų valdžia su jos iliuzijomis, juos, be kita to, gelbstinti nuo katalikiško antisemitizmo. Bet netrukus užgriūva naciai. Ogi dabar jau Rysekas ir Zygmuntas šokdina Jokūbą ir Menachemą bei kitus žydų kilmės bendraklasius, kad ir niekuo dėtus prie didžiosios politikos, valdančios likimus. Laimingiausias ir, tuo pačiu, naiviausias iš klasės draugų yra Abraomas, prieškariu emigravęs į JAV ir iš ten rašantis ilgėliausius laiškus klasiokams žydams ir lenkams, kurių vieni, laipsniškai, degraduoja į bestiališkus genocidinius žudikus, o kiti, išlikę gyvi, į nuožmiausius keršytojus, dar kiti tampa žydų gelbėtojais ir tos visos apokalipsės stebėtojais. Bet ir besislapstydamas už tvoros gali būti išprievartautas.
Beprasmiška yra pasakoti epinį vaidinimą, apimantį kiekvieno iš personažų gyvenimą iki karsto lentos.
Akivaizdu, kad lietuvių režisierei nekilo jokių abejonių, kad visa ši kaltės, atsakomybės, klerikalinės veidmainystės, antisemitinių stereotipų ir dviejų smurtinių režimų sąlygotų likimų problema yra tapati ir tam, kas įvyko Lietuvoje. Man dėl to jokių abejonių taip pat nekilo. Esu ką-ne-ką girdėjęs apie tokius dalykus. Buvo gyvai sudegintų, buvo gyvai užkastų, bet gadynės esmė slypi ne tiek kraupiose nusikaltimo detalėse – tegu jos ir suformavo Holokaustą išgyvenusių pasaulėvaizdį – kiek tam tikrose „stebėtojų“ t.y. pilkosios daugumos, elgesio ir santykių su ujamais žydais plonybėse.
Štai vaizdelis iš 1941 m. rudens Kauno gatvių. Tai iš mano motinos, Kauno IV valstybinės gimnazijos abiturientės pasakojimų. Realus „pašnekesys“, pasakojamas šeimoje vis taip pat, ne mažiau kaip keturiasdešimt metų, įvykęs tarp jos, varomos iš Kauno geto su darbo brigada plauti langų vokiečių špitolėje, ir sutikto bendraklasio, greta žingsniuojančio šaligatviu.
„Mūsų klasė“ remiasi tikrais liudijimais, tai tegu šis liudijimas bus kaip pjesė. Jos
Dalyviai: KLASIOKAS, POLICININKAS, GIMNAZISTĖ PAULINA.
Bendraklasis: Ei, Paola!
Paulina, velkanti kojas grindiniu, linkteli, nes šūktelėjusi „sveikas“, ko gero, gautų buože per galvą.
Bendraklasis: Šiandien „Laisvėje“ rodo „Arabijos šeichą“. Matei?
Polina papurto galvą.
Bendraklasis, apsisuka ir eina šalia kolonos: Ei! Su Greta Garbo! Juk tau patikdavo Greta Garbo!
Polina linkteli.
Policininkas, smūgiuodamas buože KLASIOKUI petin: Kurva tu! Bus tau prie žydės kombinuot.
Šis, aiktelėjęs ir stvėręsis už peties, atsišlieja į Kauno Laisvės alėjos liepą. Kolona gyvų dvasių, drausminama policininkų šūksmų, nutolsta. Įprastiniai gatvės garsai: praūžiantis automobilis, arklių klapsėjimas, balandžių burkavimas, praeivių šnekos.
Ar KLASIOKAS nematė, kokioje padėtyje atsidūrė jo buvę bendraklasiai? Ar apsimetė, kad nemato? O gal norėjo ir pasityčiot? Kas, beje, žino, kur nūnai jo kapas? Lietuvoje, Amerikoje, Vokietijoje? O po tuo kapu – jo sąžinės paslaptis.
Štai tokius ir panašius antkapius, pirmiausia ne stebėtojų, o žudikų bando nukelti dramaturgas Tadeuszas Slobodzianekas ir lietuvių režisierė Yana Ross. Ir išsikviečia prieškario klasės vėles, pasakojančias apie tai, ką matė, girdėjo, patyrė beaistriu balsu.
Yra čia dalykų pavykusių, kaip įkypos kambario lubos virš sujauktų gyvenimų (scenografas Marius Jacovskis), kaip, mano manymu, kvotimo su kankinimais scenos, pasinaudojant cirko elementais, kaip aktoriaus Tado Gryno parinkimas Menachemo vaidmeniui ir, apskritai, pjesės „castingas“; taip pat lenkų emigrantų svaja apie JAV šokant stepą ar čarlstoną (kompozitorius Antanas Jasenka) arba vaizdinis pokalbis Skypaku šiais laikais tarp Lenkijos ir JAV; yra ir – mano skoniui – ne itin vykusių, kaip kad muzikinio triukšmas pirmoje dalyje, arba angliškoji-amerikietiškoji tartis (V. Mainelytės-Zochos humoristinį „dollars“ efektą sustiprintų ryškus amerikietiškas tarimas); yra prieštaringų kaip daina Čingo čanga ir multfilmo apie egzotišką salą projekcijos, komentuojant emigranto į Izraelį situaciją. Tačiau viena, mano manymu, aišku: „Mūsų klasė“, tai gairė lietuviškąjame diskurse apie moralinę atsakomybę už Holokaustą arba sovietinį totalitarizmą, ir jų nepagydomą įspaudą mūsų sieloms, apie vadinamuosius žydų -lietuvių santykius.
Paminėtinas, beje, ir Česlovo Milošo eilėraštis „Karuselė“. Tai ir prancūzų dokumentinis serialas „Šoa“, ir garsūs Holivudo filmai – Špielbergo „Šindlerio sąrašas“ ir R. Polonskio „Pianistas“. Visi šie kūrėjai buvo paveikti įvykių Lenkijoje. Ko gero, varšuvietis dramaturgas turėjo ir artimų draugų tarp nukentėjusių Lenkijos žydų – kitaip negalėtų taip imti širdin šių istorijų. Ir kaip tik čia, manau, glūdi priežastis, dėl ko negausūs šiuolaikiniai lietuviški veikalai apie visų mūsų bendrą istoriją, S. Parulskio knyga „Tamsa ir partneriai“ ir D. Čepauskaitės pjesė „Diena ir naktis“ (rež. S. Rubinovas) tiek giliai nesiekia.
Įsiklausykit ir įsižiūrėkit istorikai ir švietėjai, žurnalistai ir politikai – paprasčiausias, ponai, dalykas. Dvidešimtajame amžiuje, kaip ir visados anksčiau šioje griešnoje žemėje, gyveno žmonės, o ne schemos. Pasižiūrėkite vaidinimą „Mūsų klasė“, pasikrapštykite galvas, pasiklausinėkite savo senučių ar senelių apie jų klases, susiraskite seną Lietuvos žydą ir išgurkšnokit su juo po bokalą alaus.
O jau tuomet sėskitės prie kompiuterio, stokitės prie klasės lentos ir prie mikrofonų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.