Visų pirma, baltarusių visuomenė pademonstravo viešojoje erdvėje iki tol bene didžiausią per du dešimtmečius atvirą pasididžiavimą savo istorijos didvyriais. Iki tol pamatyti tiek daug baltarusių simbolikos vienoje vietoje buvo galima nebent muzikos festivaliuose „Basovišča“ ir „Be2gether“, dėl politinių priežasčių taip pat vykusius už Baltarusijos ribų.
Tuometinė perlaidojimo ceremonija ir jos neabejotina svarba Baltarusijos visuomenei sulaukė atskiro ir sąlyginai neutralaus komentaro iš Aleksandro Lukašenkos, mėgstančio pabrėžti savo istorijos mokytojo išsilavinimą. Visgi jau 4 mėnesius besitęsiantys kaimynų protestai parodė, kad persekiojant taikius piliečius, oficialiam Minskui jokie moraliniai skrupulai neegzistuoja.
Vis dėlto viena iš protestuojančiųjų socialinių grupių ryškiai išsiskiria iš visų patiriančių spaudimą. Būtent Baltarusijos istorikai priešpriešos su režimu rungtyje gali savotiškai konkuruoti su labiausiai pažeidžiamais – žmogaus teisių gynėjais ir nepriklausomais žurnalistais.
Per mažiau nei mėnesį 12 istorikų, ilgą laiką buvusių Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto tyrinėtojais, nuo sausio 1 d. nebedirbs šioje įstaigoje dėl politinių priežasčių. Tarp jų vieni garbingiausių istorijos mokslo atstovų: nuo LDK ir fortifikacijos istorijos iki heraldikos ir numizmatikos, nuo genealogijos iki mokslo istorijos.
Pažymėtina, kad rugpjūčio 14 d. 49 Istorijos instituto mokslininkai pasirašė viešą pareiškimą, kuriuo jie pareikalavo paleisti visus politinius kalinius ir pareiškė rinkimų rezultatų nepripažinimą.
Kiekvieno iš atleidžiamų istorikų atvejis kalba pats už save. Prieš atleidimą iš darbo Aleksejus Šalanda atliko teisminę ekspertizę, kurios metu atsisakė pripažinti, kad Vytis ir baltos-raudonos-baltos spalvų vėliava yra ekstremistiniai ženklai ir pateikė išsamų mokslinį paneigimą tokioms odiozinėms užklausoms.
Katsiaryną Kryvičaniną jau anksčiau bandė patraukti iš Instituto profsąjungos vadovės pareigų, tačiau vienintelis sprendimas režimui palankiai Instituto vadovybei pastatyti savo žmogų prie profsąjungos vairo buvo Kryvičaninos atleidimas iš darbo.
Kitiems mokslininkams, kurie protesto akcijų metu buvo sulaikyti administraciniam areštui, buvo pareikšti darbo tvarkos pažeidimai dėl pravaikštų. Išsiskiriantis dabartinių valymų bruožas yra jo funkcionieriškas ir pabrėžtinai valdžiai pataikaujantis charakteris: visus atleidimo dokumentus pasirašė Vadimas Lakiza, ėjęs Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas, po savo nešvarių darbelių tapęs jo direktoriumi.
Šią savaitę į valdžios spaudimą patyrusių istorijos mokslininkų gretas stojo ir Nacionalinio Nesvyžiaus muziejaus, įsikūrusio bene garsiausioje Radvilų giminės rezidencijoje, direktorius Sergejus Klimovas. Muziejaus direktorius, pagal išsilavinimą — istorikas, buvo išmestas iš pareigų už tai, kad rugpjūčio mėn. leido virš Nesvyžiaus muziejaus iškelti baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavą.
Aštrios neapykantos istorikams ištakos slypi režimo bandymuose per visus 26 gyvavimo metus sukurti ir įdiegti „vienintelį teisingą“ Baltarusijos valstybingumo ir ištakų naratyvą.
Tačiau koks jis? Žvelgiant iš išorės galima teigti, kad jis yra grindžiamas sovietmečio klišėmis, jo egzistencinis pamatas yra Antrasis pasaulinis karas ir herojiška baltarusių liaudės kova su fašizmu.
Nagrinėjant istorijai skirtą Baltarusijos švietimo programos turinį, susidaro įspūdis, kad Baltarusijos istoriją, anot oficialaus režimo išaiškinimo ir pagrindimo, galima skaičiuoti nebent nuo 1944 m. liepos 3 d. (Raudonosios armijos Minsko užėmimo dienos).
Atminties politikos epicentre atsirandantis valdžios priverstas diskursas apie „Didįjį tėvynės karą“, įskaitant baltarusių pasiaukojimą ir partizanų judėjimą, slepia karo tragediją ir pirmiausia dviejų totalitarinių režimų susidūrimą Baltarusijos žemėje.
Totalitarinių režimų nusikaltimai (tiek Holokaustas, tiek Gulagas) yra praktiškai eliminuoti. Užtat monologiškumas ir teiginių kategoriškumas labiausiai apibūdina mokyklos vadovėlių pateikiamą Baltarusijos istorijos interpretaciją.
Tokiai istorijos interpretacijai visos šalies mastu yra papildomai talkinama iš sovietmečio nepakitusios toponimikos (iš visų 113 miestų, tik Lietuvos pasienyje esančiai Maladečinai pavyko grąžinti miesto centrui istorinius gatvių pavadinimus). Be toponimikos, sovietmečio atgaivinimui tarnauja kiekviename Baltarusijos mieste esančių Lenino paminklų tinklas ir iki šiol buvimas vienintele šalimi pasaulyje, kur lapkričio 7 d. (Spalio revoliucijos metinės) yra oficiali nedarbo diena.
Kova su istorija iliustruoja platesnį kontekstą apie nuoseklias pastangas indoktrinuoti Baltarusijos švietimo sistemą.
Nepaisant nuolatinės priespaudos, kurią patiria studentai ir dėstytojai, Baltarusijos valdžiai pavyksta išsilaikyti Bolonijos proceso dalimi. Tačiau sistemos viduje tiek aukštosios mokyklos, tiek vidurinės mokyklos neturi absoliučiai jokių sprendimo priėmimo galių net kalbant apie studijų arba švietimo proceso vykdymą, programų parengimą, metodų pasirinkimą ir panašiai.
Sistemos centralizavimas pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas rektorius yra skiriamas asmeniškai Lukašenkos, o nepriklausomos studijų kokybės užtikrinimo agentūros šalyje nėra iki šiol, nors 2015-iais metais priimant šalį į Bolonijos procesą tai buvo esminė sąlyga.
Savo ruožtu kiekvienos šalies aukštųjų mokyklų vykdomoje studijų programoje yra dėstomas privalomas studijų dalykas „Baltarusijos valstybės ideologijos pamatai“, o pernai Mokslų akademija parengė dar vieną Baltarusijos valstybingumo istorijos dalyką, kuris kruopščiai yra diegiamas į visas studijų programas.
Minimi studijų dalykai buvo sukurti skirtingais laikais ir siekia skirtingų tikslų, savotiškai papildant vienas kitą.
Pirmasis – labiausiai odiozinis, sukurtas po pirmojo Lukašenkos perrinkimo ir siekiantis primesti visiškai sovietinį naratyvą, o antras jau simbolizuoja režimo vidines paieškas remtis ilgesne istorine distancija, bet galiausiai privedantis prie tų pačių išvadų, kur Lukašenkos atstovaujama valdžios vertikalė yra vienintelė istoriškai teisinga valstybingumo forma.
2003–2004 metais režimui užteko vos vienerių metų, kad tiek viduriniame, tiek aukštajame moksle atsikratytų visų dirgiklių, kurie valdžios supratimu galėjo pakenkti ketinimams pavergti visą švietimo sistemą. Iš pradžių 2003 metais buvo uždarytas Nacionalinis humanitarinis licėjus, o vėliau iš pareigų buvo atleistas pernelyg laisvai mąstantis Baltarusijos valstybinio universiteto rektorius Aleksandras Kazulinas (po kandidatavimo 2006-ųjų metų prezidento rinkimuose jis praleido 2,5 metų kalėjime kaip sąžinės kalinys). 2004 m. vasarą buvo uždarytas vienintelis privatus universitetas – Europos humanitarinis universitetas. Jis, anot Lukašenkos, rengė elitą, atvesiantį Baltarusiją į Vakarus: „Mums tokio elito nereikia.“
Tais pačiais 2003 metais prasidėjo ir pirmieji valymai, nukreipti ne prieš garsiausias savo sektoriaus institucijas arba jų vadovus, o jau prieš režimo ideologiniam naratyvui pavieniai nepalankius mokslininkus. Pirmoji iš atleistųjų tapo Nina Stužinskaja, išgarsėjusi tyrimais apie Baltarusijos antisovietinį judėjimą. Jos likimą paveldėjo H. Sahanovič, T. Protska, A. Kištymau, S. Tarasau, J. Aniščanka. Visi šitie garbingi istorikai buvo atleisti iš Mokslų akademijos Istorijos instituto 2003–2007 metais.
Galiausiai šią bangą užbaigė 2013 metais garsiausios Baltarusijos istorikės, dirbančios su Stalino režimo nusikaltimais Baltarusijoje tyrinėjimu, Irinos Ramanavos atleidimas.
Su ne kuo mažesniu spaudimu susidūrė Gardino valstybinio universiteto Istorijos fakulteto dėstytojai, prisidėję prie „Gardino pažinimo“ vadovėlio išleidimo. A. Čarniakevič, I. Kuzminič, V. Šved ir kiti buvo atleisti iš pareigų už tai, kad pasiūlė pažvelgti į Gardiną kaip į europietišką tradiciją spinduliuojantį miestą. Nepaskutinis vaidmuo, užtikrinant ideologinį taurumą, atitenka Aukščiausiai atestacijos komisijai užblokuojant kelią disertacijų gynimams visame humanitarinių mokslų spektre, neapsiribojant vien istorijos mokslais.
Tokio likimo sulaukė bene garsiausias (po Nobelio premijos laureatės S. Aleksijevič) baltarusių rašytojas V. Martinovič, kai jo disertacijai apie M. Šagalą ir visą Vitebsko avangardo mokyklą buvo užkirstas kelias, nors vėliau ji buvo sėkmingai apginta Vilniaus dailės akademijoje.
Tapatinimas su karingu nacionalizmu — tai vienas dažniausių valstybinės propagandos skleidžiamų melų, nukreiptų prieš in corpore paminėtus ir visus, nors kiek kritišką nuomonę pareiškiančius, Baltarusijos istorikus. Tokiu būdu režimas taip pat deda pastangas menamų kovų už bendrą istorinį palikimą užaštrinimui, pirmiausiai su Lietuva ir Lenkija. Kyla natūralus klausimas, ar Baltarusijos istorikai, kurių atsikrato režimas, kartais nėra kokie radikalai, siekiantys atimti iš Lietuvos Vilnių ir pasisavinti visą LDK istoriją?
Glaustai paneigiant tokius samprotavimus, verta pradėti nuo mitų griovimo. Vieninteliai Baltarusijos veikėjai, bandę pareikšti Lietuvai teritorinius priekaištus dėl Vilniaus, buvo komunistai: 1990 m. kovo 29 d. būtent Sovietų Baltarusijos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas kreipėsi į Lietuvos Atkuriamąjį Seimą dėl esą Vilniaus grąžinimo. Taigi vienintelio uždokumentuoto atvejo, kai teritorinės pretenzijos būtų reiškiamos iš kaimynų baltarusių pusės, kilmėje nėra jokio Baltarusių liaudės fronto, tapusio varomąja Baltarusijos nepriklausomybės bylos jėga, arba „nacionalistinių istorikų“, kurių bijo dabartinis režimas.
Tokiu pretenzijų šaltinis yra Baltarusijos komunistai, kurie pataikaujant Maskvai siekė įkasti Lietuvai dėl Nepriklausomybės Atkūrimo Akto priėmimo.
Yra beprasmiška neigti Vilniaus išskirtinę vietą baltarusių kultūroje, ypač kalbant apie poeziją – sunku rasti nors vieną kiek atpažįstamą baltarusių poetą, kuris neskirtų Vilniui eilėraščių. Lygiai taip pat būtų neadekvatu neigti Vilniaus vaidmenį, kaip miesto, kuriame atsirado pirmoji baltarusių gimnazija, buvo pradėtas leisti pirmasis laikraštis „Naša dolia“ (o po jo ir „Naša niva“), įkurtas pirmas baltarusių muziejus. Verta suvokti, kad Vilnius apskritai niekada nebuvo pristatomas kaip Baltarusijos politinė sostinė.
Ryškiausias įrodymas yra tas, kad 1918 m. kovo 25 d. Baltarusijos Liaudies Respublikos Trečiasis Statutas, skelbiantis nepriklausomą Baltarusiją, buvo priimtas būtent Minske, o ne kur kitur. Galiausiai, apart LDK palikimo, neužmirškime, kad baltarusiai ne be pagrindo gali didžiuotis visą Polackos kunigaikštystės, minimos nuo 862 m., civilizaciją.
Todėl baltarusių istorikams bei nemažai daliai baltarusių visuomenės (ypač tiems, kurie prieš metus atvyko į Vilnių į sukilėlių perlaidojimo ceremoniją) Vilnius yra dvasios sostinė arba, kaip rašo bene žinomiausias Gardino istorikas Aleksandras Smaliančukas, „Vilnius yra perskaitomas kaip baltarusių kultūros ženklų rinkinys“.
26 metus kovos su fašizmu šlovinimo pagrindu kruopščiai kuriamos ideologijos ir valstybingumo mito paradoksas yra tame, kad pastaraisiais mėnesiais Lukašenkos režimui patarnaujantys jėgos struktūrų pakalikai yra visuotinai vadinami fašistais. Nuo rugpjūčio 26 d. tikinčiųjų suvarymo į Minsko Raudonąją bažnyčią ir jos durų užblokavimo iki totalinio taikių piliečių persekiojimo ir netgi šunų panaudojimo protestų akcijų malšinimo metu – vienas pagrindinių taikių piliečių šūkių, nukreiptų prieš jėgos struktūras, skamba taip: „Fašistai, lauk!“
Praėjusią savaitę režimas pranešė apie siekį baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavą priskirti nacizmo heroizavimui ir tokiu būdu taikyti už tai baudžiamąją atsakomybę. Ypač vaizdingai šiame kontekste atrodo Lukašenkos neigimai, kad 1994 m. pirmosios priesaikos metu jo nelydėjo ši vėliava (nors tuo metu ji buvo valstybinė, kol suklastoto referendumo metu nebuvo grąžinti sovietiniai simboliai). Nėra jokių abejonių, kad toks režimo sumanymas gali būti itin greitai įgyvendintas. Tokiu atveju Lietuvos pašonėje netrukus atsiras tikrų tikriausias Gulagas su 9,5 milijonų kalinių, persekiojamų pagal dešimtis tūkstančių baudžiamųjų bylų.
Lietuvos istorikai jau seniai pasiekė tarpusavio supratimą su savo kolegomis baltarusiais – tuo galima buvo įsitikinti ir 2019 m. rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykusio Tarptautinio Baltarusijos tyrinėtojų kongreso metu. Dalis mokslininkų po darbo netekimo Baltarusijoje neabejotinai ras akademinį prieglobstį Lietuvoje. Savo ruožtu, horizontalūs ryšiai ir solidarumas bei realus tarptautinis spaudimas, nukreiptas prieš laisvę ir pamatines žmogaus teises niekinantį režimą, taps geriausiu būdu paremti represijas patiriančius istorikus ir su jais dar daugiau negu 30 tūkst. baltarusių, sulaikytų nuo šių metų rugpjūčio 9 d.