Maksimas Milta. Rusijos baltarusizacija

Numatant Rusijos raidą, intuityvu grįsti spėliones jos praeitimi. Imperijų griuvėsiuose atsirandantys režimai paveldi didžiąją dalį ne tik žmonių, bet ir idėjų, baimių, ambicijų iš savo pirmtakų. Be to, būtų tiesiog kvaila neigti pastarojo tūkstantmečio poveikį Rusijai. Visgi praturtinant būdus, kaip numatyti Rusijos vystymąsi, būtent Baltarusijos raida, įskaitant Aliaksandro Lukašenkos režimą ir pilietinę visuomenę, suteikia galimybę holistiškai pažvelgti į Rusijos perspektyvas.

Valstybės žlugimas nėra išskirtinis įvykis, veikiau taisyklės išraiška, nutinkanti Rusijoje stebėtinu dažnumu. Buvęs Švedijos ministras pirmininkas Karlas Biltas (Carl Bildt) pabrėžia, kad Rusija yra vienintelė imperija, sugebėjusi XX amžiuje žlugti net dukart. Išnykimo ateityje baimė yra įkyri Kremliaus kasdienybė, persidengianti su pastaraisiais beveik 28 metais Lukašenkos puoselėjamos apgultos tvirtovės pasaulėžiūra. Baltarusijoje besivystantys vidaus politikos įgyvendinimo procesai yra dažnu atveju tiesiogiai perkeliami į Rusijos realijas ir atitinkamai ekstrapoliuojami jos mastu. Lukašenka Baltarusiją pavertė nebaudžiamumo laboratorija, būtent tai šiuo metu vyksta Rusijoje.

Gegužės 19 dieną buvo minimas Sovietinių pionierių organizacijos įkūrimo šimtmetis. Ta proga Kremlius parėmė planus įsteigti naują įpėdinę plėtojant pačių jauniausių ir pažeidžiamiausių Rusijos gyventojų indoktrinaciją. Įtvirtinant dabartinį Rusijos režimą atsirado institucinių darinių gausa: nuo „Mūsiškių“ iki „Vieningosios Rusijos“. Tiesa, vykdant šį darbą, iki visapusiško ir neatsukamo jaunimo indoktrinacijos būdo atsiradimo Kremliaus rankos nepriėjo. Šioje srityje iniciatyvos teisė buvo palikta vietinės valdžios išradingumui ir siekiui įrodyti ištikimybę Maskvai. Žinoma, kokią neapykantą Kremliui sukeldavo Aleksejaus Navalno gebėjimas pritraukti jaunus žmones į visoje šalyje vykstančias protesto akcijas. O Baltarusijoje jaunimo indoktrinacijos klausimas buvo galutinai išspręstas dar 2002-aisiais. Tuomet buvo įsteigta Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga, kurios padaliniai iš karto atsirado kiekvienos šalies švietimo įstaigoje, o retorika, ritualai ir simbolika buvo tiesiogiai prikelti iš sovietmečio. Taip Lukašenka visiškai reinkarnavo pionierius ir komjaunimą ir grąžino jų dominavimą šalies jaunimo politikoje.

Panašiu metu Rusijoje buvo paskelbta, kad šių metų rugsėjį kiekvienoje mokykloje atsiras nauja direktoriaus pavaduotojo pareigybė, užtikrinanti moksleivių patriotinį ugdymą. Prieš du dešimtmečius siekiant suvaldyti drastiškai žemą palaikymą tarp jaunų žmonių 2001 m. prezidento rinkimuose Lukašenkos nurodymu ne tik kiekvienoje mokykloje, bet ir aukštosiose mokyklose atsirado direktorių pavaduotojai (arba prorektoriai) ideologijai ir ugdymui. Nedviprasmiškas pareigybės pavadinimas kalba pats už save ir nurodo, kieno rankomis šimtai studentų ir moksleivių patiria politinį spaudimą ir yra išmetami iš švietimo įstaigų.

Šiuo metu vykstant Rusijos karui Ukrainoje, Kremlius pradėjo išmušinėti atgailą iš išdrįsusiųjų pasisakyti prieš karą. Gegužės 21 d. Dagestano Izberbaš mieste per paskutinį skambutį viešai pasmerkusi Rusijos karą Ukrainoje absolventė netrukus buvo priversta kartu su tėvais įrašyti vaizdo įrašą, kuriame atsiprašo, gailisi ir pripažįsta klydusi. Analogišką psichologinį ginklą Baltarusijos režimas sėkmingai pritaikė plačiajai visuomenei įbauginti po 2020-ųjų protestų. Galima šimtais suskaičiuoti iš žmogaus orumo besityčiojančių vaizdo įrašų, kur sulaikytieji verčiami priverstinai atgailauti. Pernai rudenį per tarptautinę konferenciją kartu su dr. Nerijumi Maliukevičiumi iš VU TSPMI pristatėme tyrimą, parodantį, kaip Baltarusijos režimas piešia priešo įvaizdį ir kokį vaidmenį užima psichologinis smurtas ir nežmoniškas elgesys priverstinai atgailaujant.

Papildomai verta paminėti tuos Rytų Ukrainos gyventojus, kurie jėga buvo deportuoti į Rusijos gilumas ir šiuo metu iš jų išmušami vaizdo įrašai, kur pasakojama apie deportacijos aukų sėkmingą denacionalizaciją (tai yra Ukrainos kultūros ir tapatybės atsisakymą). Šiuo požiūriu Minsko totalios rusifikacijos politika yra labai parankus nacionalinės kultūros sunaikinimo pavyzdys, dėl kurio du milijonus gyventojų turinčioje šalies sostinėje yra vos viena mokykla, kurioje mokymas vyksta tik baltarusių kalba. Beje, Vilniuje mokyklų, kuriose mokoma baltarusių kalba, irgi yra tik viena, tik baltarusių tautybės gyventojų skaičius dešimtimis, jeigu ne šimtais kartų mažesnis negu Minske.

Tris dešimtmečius nepriklausoma žiniasklaida, nors ir su nemenkais sunkumais, galėjo dirbti Rusijoje, o kai kurie leidiniai – net ir užsitikrinti finansinį savarankiškumą. Karo propagandos įstatymo įvedimas pavertė nepriklausomą žiniasklaidą de facto nepageidaujamą. Nors šiuo atveju pastebimai skiriasi priemonės, galutinis rezultatas išlieka tas pats. Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje nepriklausoma žiniasklaida nuosekliai susitraukdavo nuo 1994 metų, o ypač 2021 metų pavasarį, kai beveik per gegužę vietoj nuo režimo nepriklausomų medijų liko tik išdeginta žemė ir politiniais kaliniais tapę žurnalistai.

Paskelbus istoriškai plačiausias ir giliausias Vakarų sankcijas Rusijai, būtų logiška manyti, kad eksportas ir prieinamumas užsienio rinkoms turėjo išnykti. Nors ir dėl aukštų energetikos šaltinių kainų pasaulinėse rinkose, bet šiemet kasmėnesinės pajamos nuo Rusijos eksporto Vakarams užaugo beveik dukart nuo karo pradžios. Nuo 1997 metų persekiojamas įvairaus masto Vakarų sankcijų Lukašenkos režimas demonstruoja, kaip sankcijų idėja gali būti diskredituota ilguoju laikotarpiu. Praėjus beveik metams nuo Europos Sąjungos įvestų sektorinių sankcijų, Minskas net sugeba auginti eksportą – nuo karo pradžios eksportas išaugo 6,8 proc. ir kovą pasiekė 468 mln. eurų.

Tiesa, dalijimasis patirtimi nebūdingas vien Lukašenkos ir Putino tarpusavio priklausomybei. Atitinkamas analogijas galima nubrėžti kalbant apie dviejų šalių pilietines visuomenes. Darbas priverstinėje tremtyje – nuo nepriklausomų medijų iki formaliojo ir pilietinio švietimo, išeivijos įsitraukimas į sutelktinio finansavimo kampanijas dėl humanitarinių tikslų, horizontaliųjų saitų užmezgimas su kitomis disidentų ir išeivijos grupėmis – tai yra procesai, šiuo metu vykstantys itin margoje rusų pilietiškai aktyvioje išeivijoje. Nuo 1994 metų tokie pat procesai vyksta tarp baltarusių išeivių, tiesa, tik 2020-ųjų įvykiai privertė išeiviją tapti politiniu subjektu.

Dėl savo masto Rusija išlieka, nors ir marginali, bet reikšminga kietosios jėgos valstybė. Pirmiausia todėl, kad jos nykstanti ekonominė ir politinė galia tarptautinėje arenoje visada bus dangstoma branduoliniais arsenalais. Ši aplinkybė, nuolatinė vieta JT Saugumo Taryboje ir natūralių išteklių gausa kokybiškai skiria galimybių langus, kuriais galėtų pasinaudoti Kremlius, ne Minskas. Vis dėlto, žiūrint į politinius raidos veiksnius, panašumų tarp šių dviejų režimų yra daugiau, nei ką tik buvo paminėta. Siekdami išlikti valdžioje, autoritarai mokosi vieni iš kitų, Lukašenkos ir Putino bendravimas tai parodo. Taigi darytina prielaida apie greitai galimus tolesnius suvaržymus: mirties bausmės grąžinimą Rusijoje ir de facto tolesnę režimo transformaciją karinės chuntos link. Iki šiol mums nesugebant susivienyti ir susitvarkyti Baltarusijos klausimu, naivu tikėtis, kad neišmoktos pamokos apie autoritarų nebaudžiamumą nebus praleistos ir Rusijos atveju.