Ne paslaptis, kad dabartiniai Vilniaus ir Minsko santykiai ypač prasti. Norėdama nubausti Aliaksandrą Lukašenką, Lietuvos valdžia ėmė viešai aiškinti, kad nuo gruodžio 8 dienos įsigalios JAV sankcijos „Belaruskalij“ ir tai bus milžiniškas smūgis režimui. Traukiniai su trąšomis nustos riedėti per Lietuvos teritoriją, o A. Lukašenka bus pasiųstas į nokdauną.
Sukelti dideli lūkesčiai, kurie virto visišku fiasko. Tranzitas nesustojo, o šalies valdžia pasirodė nesugebanti atsakyti už savo žodžius.
Kalbėjo žadėjo vieną, o gavosi priešingai. Skubiai imta ieškoti atsakingų ir kaltų ir po savaitės toks rastas. Juo tapo Lietuvos geležinkelių bendrovės generalinis direktorius Mantas Bartuška. Pagal galiojančius ir Lietuvos geležinkeliams taikomus teisės aktus, pagrindinis bendrovės uždavinys – dirbti pelningai.
Nepaisant to, buvusiam generaliniam direktoriui iš esmės inkriminuotas „politiškas neišprusimas“. Jis ką negirdėjo, kad Vyriausybė, užsienio reikalų ministerija yra išėjusi į karą su A. Lukašenka? Turėjo girdėti ir suprasti, kas vyksta. O tai, kad galiojantys įstatymai bendrovės direktorių įpareigoja elgtis kitaip, tai M. Bartuškos problema.
Žiūrint adekvačiau, pagal Lietuvos įstatymus už sankcijų režimo taikymą išimtinai atsakinga – Užsienio reikalų ministerija. Kaip žinia, ministerijai vadovauja jos ministras Gabrielius Landsbergis. Tad politinė atsakomybė tenka būtent jam.
Užsienio reikalų ministerijai pavesta prižiūrėti ir koordinuoti visų Lietuvos institucijų veiksmus dėl sankcijų. Panašu, kad G. Landsbergis nesuvokė, ar jam nebuvo išaiškinta, kad JAV sankcijos ne viską apimančios ir „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą nesustabdys.
Tad išėjo, jog ilgą laiką šalies valdžia viešojoje erdvėje dalino pažadus, kurių tesėti buvo neįmanoma. Pagal kompetenciją užsienio reikalų ministras turėjo būti pirmasis, kuris tas kalbas privalėjo stabdyti, bet to nedarė.
Priešingai, savo retorika Minsko atžvilgiu „drakonų žudikas“ tik dar labiau žadino viltis, kad tuoj, tuoj ir Minskas po Lietuvos veiksmų ims kone verkti. Tiek ministras, tiek visa Vyriausybė, tiek Lietuva – atsidūrė nemokšos vietoje. Kai kalbama ir žadama viena, o gaunamas priešingas rezultatas.
Po to, kai nemaloniu būdu išsiaiškinta, kokios sankcijos nuo gruodžio 8 dienos įsigaliojo ir kaip jos veikia. Vyriausybė nutarė prazonduoti galimą tolesnių sankcijų Baltarusijai klausimą.
Vienas variantas – įtikinti ES šalis nares dar labiau griežtinti sankcijas Minsko režimui. Problema, kad kuo toliau geografiškai tolstame nuo Lietuvos – Baltarusijos sienos, tuo mažesnis politinis šio klausimo palaikymas. Kalio trąšos yra paklausi prekė, kurią pakeisti kažkuo kitu yra per daug sudėtinga. Belgija, Vokietija ar Airija teoriškai sutinka, kad būtina spausti A. Lukašenką, bet kalio trąšos išvedamos už sankcijų taikymo.
Kitas būdas – Lietuva galėtų Seime priimti įstatymo pataisas, kurios nacionaliniu lygiu uždraustų vykdyti „Belaruskalij“ trąšų tranzitą per Lietuvą.
Pasaulio patirtis rodo, kad ekonominės sankcijos skamba gerai, bet diktatorių iš posto neišverčia. Labiausiai nuo sankcijų kenčia ne diktatorius ir artimiausia jo aplinka, bet eiliniai tos šalies piliečiai. Būtent jiems skaudžiausiai kerta įvairios ekonominės sankcijos.
Kitas dalykas, kad Lietuvos nacionalinės sankcijos yra labiau polinio pasiryžimo gestas vidaus auditorijai, nei realią ekonominį poveikį turintis dalykas. Tarkim – Astravo atominė elektrinė. Oficialus Vilnius prieštaravo branduolinės jėgainės statyboms šalia Lietuvos, bet tai jokio poveikio neturėjo. Priimtas įstatymas, kuris oficiali uždraudė Baltarusiškos elektros energijos eksportą į Lietuvą.
Eksportas uždraustas į Lietuvą, bet į Latviją – ne. Latvija, turėdama didelį energijos poreikio deficitą, nesiruošia jungtis prie brolių lietuvių ir į savo rinką neįsileisti baltarusiškos elektros energijos. Dar daugiau, panašu, kad per Baltijos šalių elektros energijos biržą latviai Lietuvai pardavinės baltarusišką elektros energiją. Tad lietuviškos sankcijos baltarusiškai energijai išvirto į „teoriškai yra, praktiškai neveikia“.
Panašu, kad ir uždraudus „Belaruskalij“ trąšų tranzitą per Klaipėdos uostą, jis bus nukreiptas per Latvijos ar Estijos uostus. Išeis taip, kad Lietuva sąmoningai atsisakys baltarusiškų pajamų už tranzitą, nes būtina pamokyti A. Lukašenką, bet pajamas pasiims kaimynai ir jokios pamokos čia nebus.
Turbūt teisingiausias žingsnis yra sustoti ir pagalvoti. Turime blaiviai pažiūrėti į situaciją. Ne taip, kaip mes norime, kad būtų, bet taip, kaip yra iš tikrųjų. A. Lukašenka greitu metu niekur nedings. Jo valdžios išlaikymo įgūdžiai yra įvaldyti puikiausiai.
„Belaruskalij“ trąšų tranzito sustabdymas per Lietuvą yra ne smūgis A. Lukašenkai, o šūvis sau į koją. Tranzito pinigus galime panaudoti, kad ir tos pačios fizinės sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos statybai, o ne remti broliškos Latvijos biudžetą.
Situacija su „Belaruskalij“ trąšų tranzitu per Lietuvą yra tinkamas laikas savęs paklausti dviejų esminių klausimų: a) ko norime iš Baltarusijos ir b) ar turime pakankamai galios ir resursų savo norą paversti realybe.
Atsakymas į pirmą klausimą būtų: norime demokratinės ir draugiškos Lietuvai Baltarusijos. Atsakymas į antrą klausimą – Lietuva neturi pakankamos galios ir resursų savarankiškai pašalinti A. Lukašenką. Dar blogiau, kad ir užsienio sąjungininkų, su kuriais bendroje koalicijoje galėtų šis noras būti išpildytas, nepavyksta rasti.
Vadinasi, turime grįžti ir pergalvoti atsakymą į klausimą, ko norime iš Baltarusijos. A. Lukašenka valdžioje Baltarusijoje nuo 1994 metų. Jei seniau Vilnius ir Minskas kažkaip rasdavo abiems pusėms tinkamą sugyvenimo būdą, tai viskas pasikeitė po 2020 metų suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų.
Tuomet oficialiai paskelbta, kad surinkęs 82 proc. balsų Baltarusijos prezidento rinkimus laimėjo ilgametis šalies autoritarinis lyderis A. Lukašenka. Nesutikdami su rinkimų rezultatais, Baltarusijoje opozicija pradėjo masinius protestus. Atsakydama į tai, valdžia ėmėsi represijų.
2020 metų rugpjūčio viduryje Minsko gatvėse sužvėrėjusios A. Lukašenkai ištikimos specialiosios paskirties milicijos pajėgos gaudė protestuotojus, juos suimdavo ir kankindavo. Nepaisant to, žmonių gatvėse vis daugėjo.
Galiausiai rugpjūčio 16 sekmadienį dešimtys tūkstančių Baltarusijos opozicijos rėmėjų susirinko Minske į „Maršą už laisvę“. Milicija pasitraukė. Atrodė dar truputis ir A. Lukašenkos režimas žlugs. Ateis galas diktatūrai šalia Lietuvos.
Taip galvojo absoliuti dauguma, ne išimtis ir tuometiniai Lietuvos politikai, kurie in corpore besąlygiškai rėmė protestuotojus. Opozicijos favorite rinkimuose laikyta Svetlana Tichanovskaja pasitraukė į Lietuvą, kur jai suteiktas oficialus valstybės svečio statusas. Palaikydami prieš rinkimų falsifikavimą ir milicijos smurtą kovojančius baltarusius, Lietuvos visuomenininkai, rugpjūčio 23-ąją – Baltijos kelio dieną – surengė žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos.
Nepaisant visko, A. Lukašenka persigrupavo. Milicija grįžo į gatves. Protesto organizatoriai neutralizuoti, akcijos išsikvėpė ir diktatorius išsilaikė savo poste.
Dar daugiau, A. Lukašenka ėmė keršyti. Šių metų gegužę A. Lukašenkos režimas perėmė ir Minske nutupdė iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą, kad sulaikytų Baltarusijos opozicijos aktyvistą ir tinklaraštininką, informacinio kanalo „Nexta“ įkūrėją Romaną Protasevičių. Kalbama, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos net ėmėsi fiziškai likviduoti Baltarusijos opozicionierius, gyvenančius užsienyje.
Labiausiai persekiojami tie opozicionieriai, kurie atskleidžia A. Lukašenkos parankinių iš jėgos struktūrų asmens duomenis. Viešai tampa žinoma, kas jie tokie, kur gyvena. Pradžioje prieš Lietuvą, o vėliau ir Lenkiją Minskas ėmėsi hibridinės atakos nelegaliais migrantais.
Lietuva taip pat neliko skolinga. Vilnius tarptautiniu lygiu sėkmingai būrė koalicijas, todėl prieš A. Lukašenkos šalininkus pritaikytos įvairios ekonominės sankcijos. Problema, ta, kad atsistojus ant susipriešinimo kelio, niekas nebenori nuo jo nuklysti.
Tarptautiniai konfliktai turi kelias fazes. Pirmiausia pradedama bartis, o vėliau nustojama ir kalbėtis. Antra fazė – ekonominių sankcijų taikymas. Trečia – įvairios hibridinės provokacijos. Jei konfliktas neslūgsta, ketvirta fazė – karas. Panašu, kad sėkmingai ir nesidairydami žengiame link ketvirtos fazės.