„Ignitis“ pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 107,9 mln. eurų grynojo pelno, arba 70 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Pasikartokime – 70 proc. daugiau nei pernai! Bendrovė efektyviai dirbo ir pirmąjį metų ketvirtį, kai uždirbo 46,8 mln. eurų grynojo pelno, o tai 8,8 proc. daugiau nei pernai sausį–kovą, kai jis siekė 43 mln. eurų.
Vos ne katučių ploti, šokinėti iš džiaugsmo ir visa gerkle rėkti „valio!“, kad turime tokią efektyviai dirbančią valstybinę bendrovę. Tai kodėl to nedarome?
Nedarome, nes buitiniams vartotojams stulbinami „Ignitis grupės“ rezultatai elektros kainų nemažina. Priešingai, kuo labiau elektros kainos auga, tuo vartotojai moka daugiau, tuo „Ignitis“ dirba pelningiau. Vadinasi – efektyviau.
„Ignitis“ pasirinktas tik kaip dabar ryškaus efektyvumo, bet eiliniams žmonėms laimės neatnešančio darbo pavyzdys. Iš esmės didžioji problema – neoliberalus buhalterinis efektyvumo suvokimas.
Viešojoje erdvėje dažnai girdime: įmonės turi dirbti efektyviai, viešasis sektorius efektyviai turi teikti paslaugas. Viskas turi būti daroma efektyviai.
Rudenį planuojama Parlamentui teikti įstatymų projektus dėl valstybės tarnybos pertvarkos. Galvojama keisti atlyginimų sistemą, decentralizuoti priėmimą į darbą, suteikti daugiau galių vadovams. Premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas Vitas Vasiliauskas nurodė, kad siekiama, jog valstybės tarnyba demonstruotų kompetenciją ir lyderystę ir būtų orientuota į užsibrėžtų rezultatų pasiekimą darbe.
Patarėjo burtažodžius „kompetencija“, „lyderystė“, „rezultatai“ išgliaudę iki pirminio lygmens, pamatytume, kad be gražiai skambančių, bet sunkiai išmatuojamų žodžių viskas susives į darbo efektyvumą. O kaip tą efektyvumą matuosime?
Paprastai – kiek padaroma darbo per tą patį laiką. O jei tai bendrovė, efektyvumo matas – ketvirčių pelningumo rodikliai.
Tarkim, kažkuriame Lietuvos rajone yra neasfaltuotas dvidešimties kilometrų ilgio kelias, kuriuo važinėja maršrutinis autobusas. Jis per valandą atlieka vieną reisą.
Išasfaltavus kelią atliekami du reisai per valandą. Darbo efektyvumas išaugo dvigubai. Visi laimingi, visi patenkinti.
Taikykime efektyvumo formulę toliau. Yra gydytojas, kuris, pagal darbo tvarką, vieno ligonio vizitui gali skirti 20 min. savo darbo laiko. Vadinasi, per valandą – trys pacientų konsultacijos.
Darbo tvarka nėra nekeičiama ir akmenyje iškalta tiesa. Ją galima koreguoti. Vizito laiką galime sutrumpinti iki 10 min. Dabar per valandą bus apžiūrimi ir išklausomi šeši pacientai. Efektyvumas išauga dvigubai.
O jei pacientų konsultavimo laiką sutrumpinsime iki 5 min., tai per valandą galima bus aptarnauti net 12 žmonių! Efektyvumas ir vėl išaugs. Tiesa, šiuo, kaip ir 10 min. atveju, paslaugų kokybė nepagerės. Ji kris.
Deja, Lietuvoje įsitvirtinusiame darbo rezultatų vertinime kito kiekybinio mato darbo rezultatams pamatuoti neturime. O blogiausia tai, kad paieškoti naujų matų nenorime. Viešojoje erdvėje diskusijos apie tai nesigirdi. Viskas suvedama į vieną kiekybinį efektyvumo kriterijų ir gaunasi tas, kas gaunasi.
Viešajame gyvenime yra tokia nepastebima grandinė: mintis, jos iškomunikavimas, įstatymo priėmimas, veiksmai ir rezultatai.
Lietuvoje visose grandinės dalyse nepajudinamai įsitvirtinusi neoliberali efektyvumo dogma. Politikų, lobistų, ekspertų galvose ir komunikacijoje nepajudinamai įsitvirtinusi efektyvumo klišė. Efektyvumo idėja komunikuojama, o kadangi alternatyvaus požiūrio visuomenei nepasiūloma, tai tampa neginčytina tiesa.
Vėliau šios mintys virsta įstatymais, valstybinių bendrovių nuostatomis, kuriomis savo darbe vadovaujasi dirbantieji. Į norminius dokumentus surašyta neoliberali efektyvumo idėja virsta siektinu darbo tikslu.
Bendrovės, viešasis sektorius, valstybės tarnyba siekia tų tikslų, ir ne tik todėl, kad besąlygiškai jais tiki, bet todėl, kad jie įstatymiškai užduoda toną, ko reikia siekti. Tampa matu, kas yra geras, kas vidutinis, o kas – blogas darbas.
Žinoma, į įstatymą įrašoma daugybė kitų tikslų, kurie turėtų situacijos vertinimą papildyti. Padaryti ne tokį vienareikšmį. Deja, gyvenimo praktika viską, aukodama kitus tikslus, redukuoja iki paprasčiausio efektyvumo – pelningumo.
Uždirbo „Ignitis“ šį pusmetį daugiau nei pernai, vadinasi, pagal įstatymo raidę įmonė dirbo efektyviai. Vadovai teisingus sprendimus priėmė, darbuotojai juos nepriekaištingai atliko. O tai, kad stulbinamai efektyvūs valstybinės įmonės darbo rezultatai neturėjo jokio poveikio elektros kainų šuolio stabdymui – nesvarbu.
Bendrovės įstatuose nieko neparašyta apie siekį užtikrinti vartotojams žemas elektros kainas. O apie darbo efektyvumą, grupės pelningumą – parašyta. Tas, kas teisiškai įpareigota, tas ir pasiekta.
Norint realių pokyčių, neišvengiamai būtina keisti ir papildyti šį neoliberalų darbo efektyvumo suvokimą. Suprasti, kad visuomenei ir valstybei ne visuomet geriau, kai darbas atliekamas per trumpesnį laiką ar kiekvieną ketvirtį gaunami teigiami finansiniai rezultatai.
Šiandien įsišaknijęs primityvus efektyvumo suvokimas neatsižvelgia į darbo kokybę. Teigiamo finansinio ketvirčio rezultatų siekimas lemia, kad ilgainiui neinvestuojama į infrastruktūros gerinimą, naujų technologijų plėtrą. Dėl to ilgainiui kenčia visi.
Grandinė – mintis, jos iškomunikavimas, įstatymo priėmimas, veiksmai ir rezultatai – turi būti papildyta naujomis, ne tokiomis primityviomis idėjomis. Tik tuomet galime tikėtis kitokių rezultatų.
Kartas nuo karto šalies politikai, diplomatai, kiti ekspertai pasigiria, kad Lietuva yra sėkmės istorijos pavyzdys. Sugebėjo ištrūkti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, reformuoti savo ūkį, tapti visateise elitinių Vakarų organizacijų nare. Neabejotina sėkmės istorija. Ir tai – tiesa.
Bėda tik ta, kad tie veiksmai, sprendimai, atvedę Lietuvą į šiuos laimėjimus, – išsisėmė. Jie Lietuvos nenuves į naują, aukštesnės pažangos ir geresnio gyvenimo lygį. Reikia naujų instrumentų, naujų idėjų.
Dažnai pagerinimas ateina ne kažką pridėjus, bet atsisakius to, kas neveikia. Neoliberaliai efektyvumo idėjai seniai jau laikas į užtarnautą poilsį.