Prieina pirmos 15 filmo minučių ir vienas iš šeimos narių pradeda reikšti abejones filmo įdomumu. Na, kadangi tai tik pirmos penkiolika minučių, skundžiasi tik vienas, tad į pastabas niekas dėmesio nekreipia. Šeima filmą žiūri toliau.
Praėjus dar 15 minučių dar du šeimos nariai suabejoja filmo pasirinkimu. Siužetas neįtraukiantis, dialogai nuobodūs, veiksmas lėtas. Vienu žodžiu, neįdomu. Nepaisant to, kad praėjus pusei valandos nuo filmo pradžios jau du trečdaliai šeimos narių nenori toliau žiūrėti, šeimos galva priima sprendimą.
Visi lieka kine. Dar liko pusantros valandos filmo, gal toliau bus įdomiau ir dabar tereikia tik iškentėti.
Dar po 15 minučių, jau ir šeimos galva suvokia, kad filmas ne toks, kokio norėta savaitgaliui. Neįdomu. Teisingiausias sprendimas būtų atsistoti ir išeiti iš kino teatro, o ne kankintis dar valandą ir 15 minučių. Problema ta, kad pinigų už bilietus niekas negrąžins. O kur dar išlaidos už užkandžius ir gėrimus.
Be to, šeimos galva jau du kartus stabdė likusius nuo siūlymo išeiti. Autoritetas naudotas tam, kad likusieji liktų. Per daug suinvestuota pastangų ir pinigų, kad dabar būtų pakeistas sprendimas.
Ekonomistai tai vadina Retrospektyviniais kaštais. Tai pinigai, kurie yra išleisti, jie negali būti susigrąžinti, bet tai neturėtų daryti įtakos mūsų sprendimams dėl ateities. Idealiame pasaulyje neturėtų, bet realiame daro.
Praėjusią savaitę ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad dėl blogėjančios epidemiologinės situacijos Lietuvoje tikriausiai vėl teks įvesti karantiną. Panašu, kad Lietuvos „šeimos“ galva ir jos vadovaujama Vyriausybė yra per daug suinvestavusi į vieną viruso užkardymo strategiją, kad nebegali atsitraukti.
Per daug laiko, pinigų, reputacijos investuota į viruso pažabojimą vakcinavimo būdu. Keista, kad tuomet, kai vakcinos nebuvo sukurtos ir žinių, kaip kovoti su Kovidu, buvo mažiau, skaičiai buvo geresni, nei dabar.
Juk per 1 mln. 700 tūkst. Lietuvos piliečių pasiskiepijo ir pasivijome Europos Sąjungos vidurkį pagal panaudotų vakcinos nuo COVID-19 dozių skaičių. O kur dar persirgę asmenys. Lyg ir žinių bei gebėjimų dorotis su virusu turime daugiau, bet skaičiai blogesni, nei prieš metus.
Remiantis Europos Sąjungos oficialiais duomenimis, praėjusią savaitę Lietuvoje šimtui tūkstančių gyventojų per pastarąsias 14 dienų fiksuoti 506.78 Covid-19 atvejai. Bulgarijoje – 289.91, nepaisant to, kad Lietuva šią šalį pagal vakcinavimo rodiklius yra gerokai pralenkusi. Vadinasi, kažką darome ne taip.
Panašu, kad tikslą kaip galima geriau užkardyti virusą pakeitė noras kiek galima labiau visus suskiepyti. Tai susiję, bet vienas kito nepakeičiantys tikslai. Niekas nesako, kad vakcinavimas neveikia. Veikia, bet taip pat turi savo poveikio ribas.
Dar vasaros pabaigoje pastebėta, kad vakcinavimo tempai slūgsta, jog susidurta su sunkiai peržengiama riba. Taikyta viruso stabdymo strategija tampa neįgali ir ją reikia keisti. To nebuvo daryta.
Ir toliau atkakliai ir aklai siekta laikytis generalinės linijos. Panašu, kad nuo rugsėjo vidurio daug kur įsigaliojusių Galimybių pasų tikslas ne viruso pažabojimas, bet nepaklusnių nesiskiepijančių nubaudimas.
Rezultatas – virusas plinta, nesiskiepijantys įskaudinti, visuomenė suskaldžiusi, progreso nėra. Kodėl taip atsitiko? Galimi du šio reiškinio paaiškinimai.
Vieną jų apibrėžia garsaus XX a. fiziko Alberto Enšteino citata: „didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“. Kitaip sakant, pasirinkta pandemijos suvaldymo strategija save išsėmė. Ji nebedavė rezultatų ir turėjo būti keičiama. Ieškomi nauji viruso stabdymo būdai.
Kaip didesnis testavimas, patalpų ventiliavimas, prieš vakcinavimą padaryti greitąjį testą, ar žmogus tuo metu nėra užsikrėtęs virusu, nemokamai prienami antikūnių serologiniai testai ir panašiai. Bet to nėra.
Kitas paaiškinimas – propagandinis: vyksta karas su virusu ir dėl epidemijos plitimo kalti priešai ir sabotuotojai. Vadinasi, planas kovoti su epidemija yra geras, bet blogi žmonės. Jie nesiskiepija, kelia abejones valstybinių institucijų sprendimais, priekaištauja dėl pažeistų konstitucinių teisių ir kitų „nesąmonių“. Vienu žodžiu, veikia prieš valstybę. Užtildžius juos, reikalai pajudės į gerą pusę.
Tuomet, kai metus laikaisi vieno ir teisingo plano, visas alternatyvas atmeti, o kitaip galvojančius pajuoki, tuomet variantas keisti strategiją – ne variantas. Negali atsitraukti, negali prarasti veido. Vadinasi, liekame prie antro paaiškinimo – dėl prastų rezultatų kalti priešai.
Abejoji pandemijos valdymo būdu, Valstybės ekstremaliosios situacijos operacijų grupės sprendimais – tu antivakseris ir priešas. Kritika negalima. Diskusijų nereikia.
Vyksta karas su virusu ir visi turi būti vieningi ir nebeturėti kitų nuomonių. Reikia klausytis tik valdžios ekspertų. Kritikuojantys skleidžia melą ir įtemptoje situacijoje sukelia perteklinės abejonės.
Tiesa, detalizuoti, kas konkrečiai meluojama, nesistengiama, nes propagandiniam aiškinimui to nereikia. Abejonės vakcinomis – tema tabu. Kažkodėl galvojama, kad dalinės informacijos pateikimas yra žymiai geriau, nei atviras pokalbis su visuomene.
Siekiame pasiekti Danijos vakcinavimo rodiklius, kur paskiepyta apie 70 proc. visos populiacijos, bet atvirai kalbėtis su savais žmonėmis bijome.
Prisiminkime, kaip ankstyvą pavasarį dėl kilusių komplikacijų po skiepo dalyje Europos šalių laikinai buvo sustabdytas skiepijimas AstraZeneca vakcina. Lietuva, atsižvelgdama į Europos vaistų agentūros rekomendacijas, taip pat sustabdė skiepijimą šia vakcina, bet po dviejų dienų atnaujino.
Danija buvo viena iš pirmųjų, kuri ėmė reikšti abejones šios vakcinos saugumu. Neatnaujino savo piliečių vakcinavimo ja, bet tai nesutrukdė vykdyti sėkmingo skiepijimo kitomis vakcinomis. Žmonėms atvirai ir aiškiai kalbėta apie vakcinas. Apie jų pliusus ir galimus minusus. Atvirumas augino danų pasitikėjimą valdžia ir jie pasiekė, kad rugsėjį Danija tapo pirmąja ES valstybe, atšaukusia visus dėl viruso įvestus suvaržymus šalies viduje.
Įdomu tai, kad taip jau istoriškai susiklostė, jog Tėvynės sąjungą sudaro išsilavinę, bet labai užsispyrę ir nelankstūs politikai. Kuomet valstybės vairas atsiduria jų rankose, pasirinktas kursas niekuomet ne tik nekeičiamas, bet ir net taktiškai nemodifikuojamas. Vadovaujamasi principu – „istorija mus pateisins“.
1996 – 2000 buvo nutarta perduoti Mažeikių naftos valdymą į JAV bendrovės Williams International rankas. Niekas negalėjo pakeisti šio sprendimo – nei atsistatydinantys ministrai, nei mitingai prie Seimo rūmų, nei frakcijos skilimas ar tuometinio prezidento atsitraukimas. Niekas.
Mažeikių nafta perduota JAV bendrovei. Kituose rinkimuose buvusi konservatorių kone konstitucinė dauguma teturėjo 9 mandatus. Retrospektyviai žiūrint, Mažeikių naftos auka buvo beprasmė. Mažeikių nafta galiausiai atsidūrė rusiško kapitalo bendrovės Jukos rankose.
2008 – 2012 valstybės vairas vėl atsiduria Tėvynės sąjungos rankose. Pasaulį ir Lietuvą ištinka globali 2008 metų finansų krizė. 2009 metais tuometinei Andriaus Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei siūlyta skolintis ne tarptautinėje finansų rinkoje, bet iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF).
Drastišką viešųjų finansų išlaidų karpymo politiką vienokiu ar kitokiu atveju būtų reikėję atlikti, tad pigiau buvo skolintis iš TVF. Atrodytų, lyg ir logiškas sprendimas. Kita vertus, konservatoriams tai – savo veido praradimas. Atsitraukimas nuo plano. O to daryti negalima!
Tad skolintasi brangiau mokant milijardines palūkanas, bet nebūnant lanksčiam. Rezultatas – Latvija, kuri taip pat buvo prispausta krizės, skolinosi iš TVF pigiau, į euro zoną įstojo ankščiau nei Lietuva. Na, bet jei gyveni pagal principą „mes neklystam ir jūs tai pamatysite“, gaunasi taip kaip gaunasi.
Prastėjantys epidemiologiniai rodikliai šalyje paaiškinami vienu argumentu – kalti žmonės. Vyriausybė dirba gerai ir nėra ko čia kabinėtis. Kitų valstybių gera praktika kovojant su virusu ignoruojama.
Aiškinama, kad mūsų žmonės ne tokie, tai nesupras, neklausys. Todėl reikia daryti taip, kaip valdžia pasakė. Juk ji „neklysta“. Panašu, kad iki 2024 metų rudens Lietuvai teks likti kino teatre ir kankintis žiūrint Vyriausybės pasirinktą kino filmą pavadinimu: „Kovido užkardymas 2020 – 2024“.