Norima, kad dėl įvairių gyvenimo aplinkybių į užsienio šalis išvykę ir ten įgiję kitos valstybės pilietybę asmenys išsaugotų ir Lietuvos. Iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių narių net 22 leidžia taip daryti.
Tik Estija, Nyderlandai, Slovakija, Austrija ir Lietuva neleidžia piliečiams turėti daugybinės pilietybės. Tad gali būti tik Lietuvos arba kitos šalies piliečiu, o ne abejų vienu metu.
Referendumo keliu siekiama, jog pilietybę išsaugotų tie asmenys, kurie įgyja Lietuvai draugiškos valstybės pilietybę. Tai šalys, kurios priklauso ES, NATO, Europos ekonominės erdvės šalys ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys narės.
Konstitucijoje įrašytas draudimas Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę. Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvykę asmenys, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.
Prisiminkime, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šalyje gyveno apie 3,5 mln. gyventojų. Dabar – apie 2,8 mln. žmonių. Dalies gyventojų neliko dėl mirtingumo, bet pagrindinė sumažėjimo priežastis – emigracija. Daugybinės pilietybės klausimas išties aktualus nemažai daliai iš Lietuvos išvykusių tautiečių.
Konstitucinis Teismas seniai išaiškino, kad tik referendumu pakeitus pagrindinį šalies įstatymą galima atverti dvigubos pilietybės galimybę. Pagal Konstituciją, pakeitimas dėl pilietybės laikomas priimtu, jei tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą.
Prisiminkime, 2019 metais, kartu su Prezidento rinkimais, jau vyko referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Už daugybinės pilietybės įteisinimą pasisakė 72,35 proc., prieš – 25,53 proc. balsavusių rinkėjų.
Referendumo aktyvumas siekė 52,63 proc., tačiau Konstitucijos I skirsnis reikalauja, kad už pataisą balsuotų daugiau kaip pusė visų piliečių. Rinkėjų sąrašuose įrašyta 2 486 915 rinkėjų. 2019 metų referendume dalyvavo 1 322 135 rinkėjai. Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui pritarė 956 564 rinkėjai.
Tačiau, kad būtų pakeistas Konstitucijos I skirsnio 12 straipsnis, referendume ne tik dalyvauti, bet ir balsuoti „Už“ turėjo ne mažiau kaip 1,3 mln. Lietuvos piliečių. Aritmetika paprasta – pritrūko maždaug 350 tūkst. balsų.
Trūkstamų balsų skaičius – didelis. 350 tūkst. – tai daugiau nei Kaune yra gyventojų. Gaunasi, kad bene visi, kurie ateina į referendumą, turi pritarti daugybinei pilietybei.
Norint didelio aktyvumo ir pritarimo, rinkimų agitacijos logika sufleruoja – viešojoje erdvėje reikia daug apie tai kalbėti. Aiškinti, kodėl daugybinės pilietybės įteisinimas svarbus ne tik išvykusiems iš Lietuvos, bet ir čia likusiems piliečiams. Nebijoti polemizuoti su dvigubos pilietybės priešininkais.
Norint, kad visuomenė susidomėtų, atkreiptų dėmesį, viešojoje erdvėje turi būti sukeltas haipas. Kažkada Airijoje taip pat buvo diskutuota dėl daugybinės pilietybės. XIX a. viduryje, po Didžiojo badmečio, daugybė paprastų airių sotesnio gyvenimo ir laimės ieškoti išvyko į JAV.
Šiandien Šiaurės Amerikoje gyvena daugiau airių kilmės amerikiečių nei pačioje Airijoje. Dvigubos pilietybės klausimas ne kartą keltas ir šioje šalyje. Pagrindinis nesutarimo aspektas – dalies vietinių airių nenoras leisti rinkimuose balsuoti užsienio diasporai.
„Nenorime, kad Niujorko airiai išrinktų Dublino merą“, – taip skambėtų nepritariančiųjų daugybinei pilietybei argumentas. Diaspora negyvena Airijoje, nemoka mokesčių, tad ir negali turėti politinių teisių.
Tai rimti argumentai, svarbūs ir Lietuvos atveju, ir juos derėtų aptarti. Ne bėgti nuo jų ar apsimesti, kad tokių neparankių nuomonių nėra.
Deja, šalies viešojoje erdvėje apie tai nutylima. Praleidžiama proga ne tik apie tai pakalbėti iš esmės, bet ir suaktyvinti būsimą referendumą dėl pilietybės. Galvojama: patylėsime – bus geriau.
Nebus. Klausimo neaktualizavus, neįmano gauti norimo aritmetinio rezultato. Kita problema – užsienio lietuvių neaktyvumas referendume.
Atstumas nuo Valensijos iki Ispanijos sostinės Madrido – 355,9 km. Nuo Mančesterio iki Londono – 322,3 km. Miuncheną nuo Berlyno skiria 585,4 km. Tai tik į vieną pusę.
Daugelis išvykusiųjų gyvena ne šalių sostinėse, bet provincijos miestuose. Norėdami sudalyvauti jiems svarbiame referendume dėl pilietybės, išvykusieji ne tik turėtų užsiregistruoti sotinėse įsikūrusiose Lietuvos ambasadose, bet ir balsavimo dieną fiziškai į jas atvykti.
Nemažai daliai tai per daug sudėtinga. Prisiminus 2019 metų referendumą, jame balsavo apie 50 tūkst. užsienyje gyvenančių piliečių. Vadinasi, šimtai tūkstančių – nebalsavo.
Balsavimas internetu galėtų šią logistikos problemą išspręsti. Tiesa, pirmiausia balsavimas internetu Lietuvoje turėtų būti įteisintas. Kad balsavimas internetu taptų realybe, apie tai reikia atvirai diskutuoti.
Iki 2024 metų referendumo liko 172 dienos. Atrodytų, kad diskusijos dėl balsavimo internetu – vėluojančios. Referendumo iniciatoriai apie balsavimą internetu nekalba, o jei kalba, tai labai jau tyliai.
Panašu, kad bandoma padaryti taip, kad be rimtų diskusijų būtų ir geras aktyvumas, ir reikiamas rezultatas. Šalies referendumų istorija rodo: jei viešojoje erdvėje nėra didelio triukšmo referendumo klausimu – referendumas neįvyksta.
Panašu, kad 2024 metais pasikartos 2019-ųjų referendumo rezultatas. Dauguma atėjusiųjų balsuos už daugybinę pilietybę, bet jų skaičiaus nepakaks, kad laikytume referendumą įvykusiu. Penkeri metai, kai buvo galima garsiai kalbėti, įtikinėti visuomenę referendumo būtinumu – iššvaistyti.
Rinkėjai laukia kitų metų Prezidento ir Seimo rinkimų. Stebi visuomenės nuomonių apklausų pokyčius. Diskutuoja, kas laimės rinkimus, kokie politikų veiksmai gali pakeisti rinkimų rezultatus ir t. t. Šitaip pasakyti apie referendumą negalime.
Dauguma net nežino, jog 2024 metais vyks kažkoks referendumas. Paklauskite eilinio rinkėjo, gyvenančio Lietuvoje, kodėl reikia įteisinti dvigubą pilietybę – pamatysite, kad aiškaus atsakymo nesulauksite.
Daugybinės pilietybės klausimas nėra paprasto žmogaus prioritetų sąrašo viršuje. Referendumo iniciatoriai, nepaisant turėtų penkerių metų, nesugebėjo išaiškinti, kodėl šis klausimas – svarbus. Referendumas rengiamas dėl paukščiuko.
Teisingiausias sprendimas būtų – atidėti referendumą. Nukelti jį į kitą, palankesnį laikotarpį. Tiesa, Seimas to nedarys ir referendumas įvyks.
Žinoma, galima be perstojo rengti referendumus, bet tai atrodys nesolidžiai. Jei antrą kartą vėl neįteisinsime daugybinės pilietybės, politinė logika sakytų – klausimą teks atidėti į šalį labai ilgam laikui.