Nepriklausomos politinės partijos yra vienas svarbiausių demokratijos elementų. Nuo partijų veiksmingumo, idėjiškumo, gebėjimo įtikinti rinkėjus labai stipriai priklauso visų šalies gyventojų gerovė.
Ne veltui Lietuvos įstatymai įpareigoja visas politines partijas Teisingumo ministerijai du kartus per metus pateikti savo narių sąrašus. Remiantis spalį paskelbtais duomenimis, didžiausia politinė jėga šalyje yra Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – jai priklauso 14,5 tūkst. narių.
Antra pagal dydį, su 12,8 tūkst. narių, partija – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Treti – Darbo partija, deklaravusi 9,7 tūkst. narių.
Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento parengta analizė atskleidžia, kad šių daugiausia narių turinčių partijų gretos pastaruosius keletą metų stabiliai traukiasi. 2018 metų spalio 1 dieną LSDP turėjo 17 677 narius, TS-LKD – 14 243, o DP – 12 517 narių. Matosi, kad per ketverius metus partijos vidutiniškai neteko po daugiau nei du tūkstančius partiečių.
Tiesa, kitos partijos augo, bet jų narių skaičiaus prieaugis nekompensuoja trijų gausiausių partijų narių praradimo. Iš Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento analizės taip pat sužinojome, kad subendrintas visų partijų narių pasiskirstymas pagal lytį – 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų.
Sužinojome, kad pagal amžiaus vidurkį jauniausia partija Lietuvoje – Laisvės partija. Net 71,7 proc. šios partijos narių – jaunesni nei 40 metų. Vyriausia – TS-LKD. Konservatorių gretose tik 15 proc., narių yra iki 40 metų amžiaus.
Visuomenė informaciją tarsi ir sužino, bet jos pritaikomumas yra labai menkas. Kad mažėja partijų narių skaičius, galima buvo įtarti. Visuomenės nuomonės apklausos jau dešimtmečius skelbia, kad politinės partijos Lietuvoje nepopuliarios. Pasitikėjimas jomis – menkas. Piliečiai vangiai stoja į partijų gretas.
Plikas skaičius, kad į partijas daugiau stoja moterų nei vyrų, taip pat nieko nepasako apie tas partijas ir jų kokybę. Teisingumo ministerijai pateikti kiekybiniai duomenys yra mažaverčiai. Jie nepasako, kodėl piliečiai nestoja į partijas.
Surinkta statistika taip pat nenusako, kuo partijos gyvena. Kokie nariai, kokių motyvų vedami į jas ateina? Iš esmės, eiliniai piliečiai, politologai ir politikos ekspertai nežino tų partijų vidaus, tad negali pasakyti, kokios tendencijos jose vyrauja.
Vadinasi, prognozuoti, kokia politika bus vykdoma rinkimus laimėjus vienai ar kitai politinei jėgai – neįmanoma. Vakaruose šią problemą politologai pastebėjo jau seniai. Perspėjama, kad eilinių žmonių apolitiškumas, nenoras stoti į partijas lemia, kad partijose vis didesnį svorį įgauna radikalios, rėksmingos jėgos.
Po 2008 metų pasaulio finansų krizės Respublikonų partijoje JAV vis didesnį svorį įgavo vadinamasis Arbatos judėjimas (angl. Tea Party movement). Judėjimas griežtai pasisako už mokesčių, nacionalinės skolos ir federalinio biudžeto deficito mažinimą. Vyriausybės išlaidų apkarpymą.
Būtent šio judėjimo atstovai kartu su kitomis radikaliomis dešiniosiomis grupėmis lėmė, kad 2016 metų JAV prezidento rinkimuose Respublikonų partijos kandidatu būtų iškeltas Donaldas Trumpas. Britanijos konservatorių establišmente vadovaujamas pozicijas užima partiečiai, griežtai pasisakantys prieš naują referendumą dėl šalies grįžimo į Europos Sąjungą.
Nesutaikomų, radikalių pažiūrų atstovų iškilimas lemia, kad tampa sunkiai įmanoma rasti konsensusą įvairiais klausimais. Politikai nesutaria, nenusileidžia. Komunikacijoje įsivyrauja isterija. Visuomenė poliarizuojasi. Būtini valstybei sprendimai stoja.
Pastaruoju metu valdančiųjų konservatorių gretose vis garsiau girdimi nesutarimai tarp Vyriausybės ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko.
Įtampa kilo nesutariant dėl kitų metų valstybės biudžeto priėmimo. TS-LKD prezidiumas įpareigojo Parlamento frakcijos narius neteikti biudžetui iniciatyvų, nederintų su Vyriausybe. Nepaisydamas to partijos narys M. Majauskas palaikė iniciatyvą neribotai pratęsti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą restoranams, kultūros ir sporto veiklai.
Tuo tarpu Vyriausybė siūlo šią lengvatą taikyti tik iki 2023-iųjų liepos. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė priminė, kad M. Majauskas į Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkus deleguotas TS-LKD frakcijos. Anot jos, santykiai parlamentarą sieja „ne tik tada, kai jis nominuojamas, bet ir tada, kai priimami sprendimai.“
Sakant paprasčiau, M. Majauskui priminta, kad Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku jis tapo dėl frakcijos. Dėl šios frakcijos gali juo ir nelikti.
Konfliktas pateikiamas kaip asmeniškumų kova. Vienas supyko, kita įsižeidė ir prasidėjo viešas santykių aiškinimasis. Būtu galima priimti tokį įvykių pateikimą, jei ne faktas, kad valdančiojoje partijoje yra ir daugiau pastaruoju metu į viešumą iškilusių pasistumdymų.
Dėl Vokietijos karių brigados Lietuvoje dislokavimo laiko ir sąlygų viešai susiginčijo du bendrapartiečiai: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Galimas daiktas, kad visi šie ginčai yra paprasto nesusikalbėjimo rezultatas. Kita vertus, tai gali būti gilesnių, visuomenei sunkiai pastebimų, partijos viduje prasidėjusių procesų išdava. Nežinome, ką šiuose konfliktuose palaiko eiliniai TS-LKD partijos nariai. Nežinome, ar eiliniai nariai yra patenkinti Vyriausybės darbu, pasirinktu kursu.
Teisingumo ministerijos pateikti statistiniai duomenys čia yra bereikšmiai ir nepaaiškina situacijos. Apskritai Lietuvoje, kaip ir likusiame demokratiniame pasaulyje, matomas nusivylimas tradicinėmis partijomis.
Tarkim, vasarą Prancūzijoje vykusius parlamento rinkimus laimėjo tik 2016 įkurtas prezidento Emmanuelio Macrono centro jėgų susivienijimas „Renesansas“ (pranc. Renaissance). Tiesa, pergalė buvo dalinė. Koalicija „Renesansas“ iš 577 vietų parlamente gavo daugiausia mandatų – 245. Tačiau jai pritrūko 44 vietų, kad išlaikytų pastaruosius penkerius metus turėtą absoliučią daugumą.
Tuo tarpu kraštutinių dešiniųjų lyderės Marine Le Pen partija „Nacionalinis sambūris“ gavo 89 vietas. Ankstesnės sudėties parlamente ši partija turėjo vos 8 deputatus. Neblogai pasirodė ir kraštutinių kairiųjų pažiūrų Jeano-Luco Melenchono kairiųjų aljansas „Kartu“. Jis gavo 131 vietą ir bus didžiausia opozicinė jėga parlamente.
Lietuvoje taip pat fiksuojamas polinkis ieškoti naujų politinių veikėjų, kurie nebūtų susiję nei su valdančiaisiais, nei su opozicija. Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko Šeimų sąjūdžio rengiamas protesto mitingas su šūkiu „Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Akcijoje dalyvavo apie tūkstantį žmonių.
Tarsi ir nedaug. Kita vertus, žinant gyventojų apolitiškumą, polinkį neiti į jokius politinį kontekstą turinčius renginius, tūkstantis nėra jau taip ir mažai.
Į renginį susirinkusius galime ignoruoti. Galime traukti per dantį, bet geriausias ir produktyviausias būdas būtų sužinoti, kodėl jie buriasi po Šeimų sąjūdžio politine vėliava.
1973 metais Marine Le Pen tėvo Jeano-Marie Le Pen įkurta partija „Nacionalinis sambūris“ parlamento rinkimuose gavo 0,5 procento rinkėjų palaikymą. 2022 metais skaičius išaugo iki 18,7 procento.
Analogija nėra geras prognozavimo būdas. Prancūziško „Nacionalinis sambūrio“ populiarumo augimas nėra automatiškai perduodamas lietuviškam „Šeimų sąjūdžiu“. Rinkimų sėkmę reikia užsitarnauti.
Kita vertus, Prancūzijoje tradicinės partijos ir establišmentas per ilgai iš aukšto žiūrėjo į kraštutinių politinių judėjimų atsiradimą. Pradžioje šie judėjimai ignoruoti. Vėliau bandyta juos pajuokti. Kol suprasta, kad tai rimta.
Politinius procesus reikia tirti, o ne ignoruoti. Apskritai Lietuvoje įsigaliojusi idėja, kad šalį, miestus valdyti turi technokratai, o ne politikai. Klausimus, kurie reikalauja politinio pasirinkimo, patikime spręsti asmenims, kurie viešai linkę nutylėti, kaip jie tuos klausimus spręs.
2016–2020 metais ministru pirmininku buvo nepartinis Saulius Skvernelis. Dabar – I. Šimonytė. Jei ką, tai visoje Europos Sąjungoje Lietuva yra vienoje grupėje su Bulgarija. Ten taip pat ministrų kabinetui vadovauja nepartinis Galabas Donevas. Esame bulgarams politinio elgesio pavyzdys, bet vargu, ar tuo reikia didžiuotis.