V. Žirinovskis pripratino Rusijos visuomenę prie idėjos, kad sunkius ir kompiliuotus politinius klausimus, galima lengvai spręsti kariniu būdu. Kažkas turi kitokią nuomonę, nepritaria Kremliaus užsienio politikai, nenori šalies ateities kurti bendrai su Rusija, tai tokios šalys turi patirti karinę agresiją.
Iš V. Žirinovskio lūpų ne kartą buvo išsakyti grasinimai Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Raginta okupuoti Vilnių, sugrąžinti į Rusijos įtakos sferą. Panaikinti Lietuvos valstybingumą. Atkurti caro laikais buvusią Rygos guberniją, į kurią įeitų šiuolaikinės Estija, Lietuva ir Latvija.
Su laiku apetitas tik augo. Vėlesniais metais V. Žirinovskis Rusijos ekspansiją siūlė vykdyti ir prieš Lenkiją, Ukrainą, Kazachstaną ir kitas valstybes. Vėliau V. Žirinovskio užkariavimų geografija plėtėsi tolyn į vakarus.
Viešai siūlyta dar kartą, kaip 1945 metais, užimti Berlyną. Būtent jo pasisakymai, kad rusų tankai turi sustoti Briuselyje ar prie Lamanšo, lėmė, kad Lietuvoje dėl nesantaikos kurstymo ne kartą stabdyti rusiškų televizijos kanalų retransliavimai.
Žinoma, kad jo vadovautą Rusijos Liberalų demokratų partiją įkūrė ir kuravo sovietų slaptoji KGB tarnyba. Teigiama, kad Liberalų demokratų pavadinimas pasirinktas tam, kad vienu šūviu diskredituoti ir demokratijos, ir liberalizmo idėjas. Kitaip sakant, susukti protą eiliniams žmonėms: kai rašoma viena, sakoma kita, o daroma – trečia.
Po mirties net liberaliuose Rusijos sluoksniuose apie V. Žirinovskį kalbėta kaip apie labai protingą, gerai išsilavinusį politiką. Politiką, kuris turėjo pakankamai tikslią būsimų įvykių numatymo dovaną.
Be to, V. Žirinovskis labai gerai jautė Rusijos visuomenės poreikius ir juos meistriškai išnaudojo.
Įvairiose Rusijoje skelbiamuose V. Žirinovskio nekrologuose dažnai rašoma, kad jis buvo tikras ir nepakartojamas politinis aktorius. Neva nederėtų maišyti V. Žirinovskio viešo vaizdo su privačiu.
Neįsijungus televizijos kameroms, V. Žirinovskis būdavo pakankamai adekvatus ir racionalus politikas. Tik televizijos studijoje jis užsidėdavo politinio pajaco kaukę ir nepriekaištingai atlikdavo savo vaidmenį.
Gal ir taip, bet politikų, valstybių vadovų ir garsių asmenų pažiūros ir elgesys vertinamas ne pagal tai, kokie jie būdavo mažai kam matomoje, privačioje, šeimyninėje aplinkoje. Politikai vertinami pagal tai, kokie jie būdavo viešumoje ir ką jie kalbėdavo.
Vertinant pagal tai, V. Žirinovskis yra šovinistas iš didžiosios Š raidės. Jis labai anksti apčiuopė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas, naujos kapitalistinės realijos nemažai daliai eilinių Rusijos gyventojų nepriimtinos. Įsiskaudinę, komunistinių privilegijų ir statuso netekę žmonės ieškojo paguodos.
Bet ne paprastos, atjaučiančios ir krikščioniškai atleidžiančios paguodos. Tokiems žmonėms reikėjo karingo, viską savo kelyje griaunančio revanšizmo. Jie norėjo girdėti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas – nusikaltimas. Kalbos apie revanšistinį karą, kitų sunaikinimą tokių žmonių ausims buvo tarsi gražiausia muzika.
V. Žirinovskis tą puikiausiai atlikdavo. Dar tolimais 1993 metais V. Žirinovskis rinkėjams kabino makaronus apie tai, kad Rusijos kariai turi užimti Iraną ir kariškus batus nuplauti Indijos vandenyne.
Vėliau Iranas ir Indijos vandenynas pakeisti kalbomis apie Rusijos karinę ekspansiją į buvusias Sovietų Sąjungos respublikas ar Varšuvos pakto valstybių narių teritorijas.
Visos savo politinės karjeros metu V. Žirinovskis sąmoningai, nuosekliai ir metodiškai pratino Rusijos gyventojus prie karinės agresijos menamo normalumo. Tai, kas normaliose valstybėse laikoma amoralu, V. Žirinovskio dėka virsdavo normalumu.
Šiandieninis Rusijos – Ukrainos karas ir didelės dalies paprastų rusų pritarimas karui yra V. Žirinovskio darbo vaisius.
Šių metų pradžioje pasirodžiusioje politologės Barbara Walters knygoje „How Civil Wars Start: And How to Stop Them“ (liet. – Kaip prasideda pilietinis karas ir kaip jį sustabdyti) rašoma, kad valstybės labiausiai jaučiasi pažeidžiamos, kai patiria aiškų savo buvusios galios sumažėjimą.
Atsidūrusios galios mažėjimo procese, tokios valstybės sunkiai su tuo susitaiko. Siekdamos užkirsti tam kelią, jos linkusios griebtis karinės agresijos.
Kitame moksliniame tyrime tirti 94 kariniai konfliktai, vykę nuo 1648 metų iki dabarties. Nustatyta, kad 67 proc. įsitraukti į karą motyvuoti nacijos statuso praradimu ir keršto siekimu.
Antropologai Alanas Fiske ir Tage Shakti Rai pastebi, kad istoriškai žvelgiant, viešoji nuomonė paskelbti karą motyvuota siekiu išlaikyti arba pakelti savo tautos statusą kitų tautų atžvilgiu. Tai ypač aktualu, kai visuomenė jaučia, jog praeityje jų valstybė neteisingai pažeminta savotiškame „tautų reitinge“.
Matome, jog būtent taip nutiko buvusioje Jugoslavijoje. Serbai, sudarę branduolinę Jugoslavijos tautų dalį, sunkai taikstėsi su tuo, kad 1990 –ais nuo jų atsiskyrė slovėnai, kroatai, bosniai. Skyrybos buvo kruvinos – lydimos brutalių vidinių konfliktų.
Sovietų Sąjungos žlugimas plius – minus įvyko be didelių, kruvinų konfliktų. Kita vertus, tai, ką šiandien matome Ukrainoje, galime laikyti stipriai pavėluota sovietinės imperijos griuvimo kruvina atrauga.
2000 –ais V. Putinui atėjus į valdžią Rusijoje, ilgai viešai kalbėta apie istorinę Sovietų Sąjungos griuvimo klaidą. Apie būtinumą viską atsitaisyti. Apie tai, kad taip vadinami kolektyviniai vakarai Maskvą apgavo. Nesiskaito su jos nacionaliniais interesais.
Kremlius savo statusą nutarė atstatinėti nuo Ukrainos. Valstybės, kuri pasirinko savarankišką nuo Maskvos vystymosi kelią. O su tuo susitaikyti negalėjo nei V. Putinas, nei V. Žirinovskis ir juo labiau didelė Rusijos visuomenės dalis.
Dabar karu norima grįžti į padėtį, buvusią iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Kalbama, kad V. Putinas savo generolams davė užduotį iki gegužės 9-os, užimti Ukrainos Donbaso regioną.
Jugoslavija ar Sovietų Sąjunga žlugo ne šiaip sau. Tam buvo rimtos, gilios ir neišsprendžiamos problemos. Šiandien Maskva gali norėti kiek tik nori iki tam tikros datos užimti didžiulę rytų Ukrainos teritoriją. Kremlius neturi pakankamai jėgos tai įgyvendinti.
Geriausi ir kovingiausi Rusijos kariniai daliniai jau daugiau kaip mėnesį nesėkmingai bando palaužti Ukrainos visuomenės ir jos karių didvyrišką pasipriešinimą. Jie praradę daug karinės technikos ir gyvosios jėgos. Balandį prasidėsiantis naujas orkų puolimas vyks ne su tokiomis kokybiškomis pajėgomis.
Karas Ukrainoje atskleidė, kad Rusijos armijos galia – mažai kuo pagrįstas propagandinis triukas. Mūšio lauke ši kariuomenė stebuklų nerodo. Gelbėja tai, kad Putlerio armija yra tarsi niekaip nesibaigianti Saliamio dešra. Ukrainos gynėjai ją vis pjausto ir pjausto, o ji nesibaigia.
Vis dėlto laikas žaidžia už Ukrainą ir Rusijos nenaudai. Kreivai, šleivai, po mažu, bet ukrainiečių kariuomenę pasiekia vis didesnės ir rimtesnės karinės amunicijos siuntos iš Vakarų. Tuo tarpu Rusija neturi, iš kur papildyti resursų.
Nepriklausomo karinio ekspertinio puslapio „oryxspioenkop.com“ duomenimis, nuo karo Ukrainoje pradžios iki praėjusios sekmadienio, Rusija neteko 2705 įvairaus tipo kovos mašinų. Iš kurių tankai sudaro 457 vienetus.
Ekspertų teigimu, ukrainiečiams pavyko sunaikinti 224 rusų tankus, o dar 184 tapo kariniu trofėjumi. Likę tankai arba sugedo, arba buvo palikti. Svarbu tai, kad į šią statistiką įtraukiami tik tie nuostoliai, kurie gali būti patvirtinti nuotraukomis ir geolokacijos duomenimis.
Pagrindinis Rusijos tankų fabrikas Nižnij Tagile esanti „Ural Vagon Zavod“, per metus pagamina tik 32 tankus. Tai gerokai per mažai, kad padengtų karo nuostolius. Milžiniška problema Kremliui, kad padidinti gamybą ir nuo konvejerio nuimti daugiau tankų neišeina.
Teoriškai Maskva padėtį galėtų pagerinti mobilizuodama 17 milijonų vyrų. Bet tai tik teoriškai. Realiai neįmanoma jų visų aprengti, apginkluoti ir išmaitinti. Logistiškai Rusija tam nepasirengusi.
Be to, eiliniams rusams išdalinus ginklus, kyla rimtas ginkluoto maišto pavojus. Neaišku, kiek rusų pasiryžę guldyti galvas už V. Putino ir V. Žirinovskio idėjas. Viena – palaikyti apklausose. Visai kita – realiai kariauti.
Kas bus, kai tarkim 200 tūkst. rusų atsuks automatus prieš Putlerio valdininkus? Kas juos malšins? Beveik visa tiesiogiai Rusijos prezidentui pavaldi Rosgvardija jau nesėkmingai kovoja Ukrainoje. Tad masinė eilinių rusų mobilizacija – mažai tikėtinas variantas.
Iš esmės Maskva artimiausiu metu bandys atlikti tai, ko atlikti neįmanoma, kol galiausiai turės susitaikyti, kad Rusija – nebe imperija ir tokia nebus.
Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Večiaslavas Molotovas, tas pats, kuris su nacių užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu 1939 metais pasirašė sovietų – nacių draugystės paktą, buvo ilgaamžis. Jis mirė 1986 metais būdamas 96 metų. Neilgai trukus žlugo ir Sovietų Sąjunga.
V. Žirinovskis pranašavo ir propagavo karą, bet mirė taip ir nepamatęs, kaip iš Ukrainos cinkuotose karstuose grįžta tankuose sudegintų karių kūnai. Neišvengiamai po V. Žirinovskio mirties ir karo Ukrainoje mirs ir Rusijos revanšistinės idėjos.