Anot Frontex vadovo, Lietuvoje fiksuota arti 20 incidentų, kai Lietuvos pasieniečiai naudodami kolektyvinį migrantų išstūmimo per sieną būdą galimai pažeidė pamatines žmogaus teises. F. Leggeri teigimu, pamatinė to priežastis – Lietuvos pasienio apsaugos tarnyba savaip interpretuoja sienos apsaugos ir prieglobsčio įstatymus.
Migrantai pasienyje neįleidžiami naudojant grubią išstūmimo taktiką. Iš Irako ir Afrikos šalių atvykę nelegalai šalies pasieniečių pastangomis nukreipiami ne į artimiausią veikiantį pasienio kontrolės punktą ar diplomatinę atstovybę, o tiesiog atgal į Baltarusiją. Jiems nesuteikiama jokia pagalba ar informacija apie prieglobsčio Lietuvoje suteikimo tvarką.
Vidaus reikalų eurokomisarė Ylva Johansson taip pat išreiškė susirūpinimą dėl pranešimų apie pasienyje su Baltarusija sudėtingoje situacijoje įstrigusius žmones. Ji planuoja pakviesti į susitikimą Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos ambasadorius aptarti padėtį.
Lyg būtų maža Frontex priekaištų, Seimo kontrolierių institucija išplatino ataskaitą apie žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą migrantų apgyvendinimo vietose. Išvada – daugeliu atveju sąlygos migrantų stovyklose prilygsta pagal Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui.
Tiek Frontex pareiškimas, tiek Seimo kontrolierių ataskaita tėra tik pareigūnų nuomonė. Valstybės sienos apsaugos tarnyba ar Vidaus reikalų ministerija pripažįsta, kad yra atvejų, kurie gali atrodyti kaip pažeidimai, bet pats pažeidimo faktas dar nėra nustatytas.
Paprasčiau sakant, jei faktai nebus patvirtinti kaip pažeidimai, tai ir toliau bus taikomi dabar naudojami migrantų užkardymo veiksmai. Jei bus pasakyta, kad tai pažeidimai ir ne pavieniai, bet turintys sisteminį charakterį, tuomet teks galvoti, kaip kitaip stabdyti Aliaksandro Lukašenkos siunčiamus nelegalius migrantus.
Vienu ar kitu atveju, dabar belieka teisiškai ginčytis, ar išstūmimo taktika yra už ES teisės ribų, ar ne. Taip galima laimėti brangaus laiko ir, kas žino, situacija pasienyje gali pakisti ir problema savaime išsispręs.
Tiesa, o kas, jei neišsispręs?
Problema ta, kad valstybės institucijų planai ir pasiruošimas neretai stipriai prasilenkia su realybe. 2016 – 2017 Lietuvoje vyko mokymai, per kuriuose sėkmingai sumodeliuotas 40 tūkst. nelegalių migrantų antplūdžio atrėmimas.
2021 metų vasaros realybė – vos per 4 tūkst. nelegalių migrantų atvykimas paralyžiuoja visą Lietuvos prieglobsčio sistemą. Lietuva savarankiškai negali susitvarkyti ir priimti net 10 tūkst. migrantų, ką jau kalbėti apie didesnius skaičius.
Esant tokiam srautui, sienos apsaugos ir prieglobsčio suteikimo srityse valstybė nustoja funkcionuoti. Lietuva iš esmės tampa pereinamuoju kiemu.
Tad sprendžiant prieš Lietuvą Baltarusijos valdžios vykdomo hibridinio karo migrantais klausimą, priimtas dviejų žingsnių planas. Pirma – pasienyje su Baltarusija statyti 550 kilometrų ilgio tvorą. Antra – kol tvora nepastatyta, tol naudoti nelegalių migrantų išstūmimo į Baltarusiją taktiką.
Tvora – barjeras, kuris apsunkina patekimą, bet nėra neįveikiam kliūtis. Kas bus, kai nepaisant tvoros migrantų antplūdis per Lietuvos – Baltarusijos sieną nesiliaus? Ar turime kitą, ne vien atstūmimo, strategiją?
Viešai kalbame apie Baltarusijos vykdomą hibridinį karą. Ši argumentacija tarptautinėse institucijose gali kažkiek švelninti požiūrį į Lietuvos taikomus veiksmus. Kita vertus, tarptautiniai prieglobsčio institutą reguliuojantys dokumentai nenumato jokių „hibridinių išimčių“.
Į ES patekęs asmuo turi teisę prašytis prieglobsčio. Legaliai ar nelegaliai jis atvyko, turi jis dokumentus ar ne, antraeilis dalykas. Prieglobsčio taisyklės sukonstruotos taip, kad ypač palankios migrantams.
Tarptautinės taisyklės sukonstruotos taip, kad neatsižvelgia į realią situaciją. Prieglobsčio pasiprašė 10 tūkst., turi priimti ir nagrinėti kiekvieną atvejį individualiai. Pasiprašė 50 tūkst., vis tiek tas pats. Valstybės negebėjimas susidoroti su situacija nėra pagrindas išstūminėti juos.
Vadinasi, strategija pabėgėlių klausimą spręsti tik grubiu keliu ilguoju laikotarpiu bus neproduktyvi. Turi būti keičiama pačios ES prieglobsčio suteikimo politika. O tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Tai ilgas ir sudėtingas kelias.
Nelegalios migracijos klausimas daugeliui ES šalių narių tarsi aktualus, tačiau aktualumas varijuoja.
Išorinę ES sieną turinčioms valstybėms šis klausimas aktualesnis nei tokių sienų neturinčioms.
Lietuvos užsienio politiką vykdantis prezidentas Gitanas Nausėda dėl ES migracijos iš trečiųjų šalių politikos keitimo taisyklių galimai susilauktų palaikymo iš Lenkijos ir Vengrijos.
Problema ta, kad toks aljansas nebūtų pakankamas įtikinti senąsias ES šalis nares. Vengrija jau seniai daugelyje Europos šalių sostinių laikoma l'enfant terrible į autoritarizmą linkusia ES šalimi nare. O Lenkija po to, kai jos Konstitucinis Tribunolas pareiškė, kad dalis ES sutarties straipsnių prieštarauja šalies konstitucijai, stojo greta Vengrijos. Rezultatą greičiau pasieksi be šių šalių pagalbos nei veikiant išvien.
Migracijos politikos taisyklių keitimo palaikymo Lietuva galėtų taip pat tikėtis iš Graikijos, Italijos ir Ispanijos. Šalių, kurios ilgus metus susiduria su milžinišku migrantų srautu. Kita vertus, kol procesui nepritars ES sunkiasvorės Vokietija ir Prancūzija, tol pokyčių tikėtis sunku.
Problema ta, kad dalyje ES šalių narių prieglobstį gavę asmenys yra rimta politine jėga. Tai, kad Lietuva gali norėti keisti prieglobsčio suteikimo tarptautines normas, gali nesulaukti palaikymo Vokietijos ar Prancūzijos vidaus politikoje.
Vienaip ar kitaip, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Lietuva turi reaguoti ir strategiškai žiūrėti į priekį. Ilgai prisideginėti hibridiniu karu neišeis.