H. Kissingeris taip pat įspėjo Vakarus, kad žeminantis Rusijos karinis pralaimėjimas gali sukelti platesnio masto destabilizaciją. Prekyba Ukrainos žemėmis – nesvetima ir kitiems Vakarų politikams.
Italija, įkandin Vengrijos, ima abejoti griežtos ES pozicijos laikymosi tikslingumu. Į viešumą iškilo faktai, kad Roma ragino Briuselį spausti Ukrainą imtis taikos derybų su Rusija ir reikalauti paliaubų. Žinoma, taika turi būti Kijevo nuolaidų Maskvai sąskaita.
Panašias idėjas dar balandį išsakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Anot jo, Rusija ir Ukraina derybomis turi pasiekti paliaubas, tad nereikėtų žeminti Rusijos.
Lietuvos viešojoje erdvėje toks šiaudadūšiškumas įprastai aiškinamas Kremliaus korupciniais ryšiais Vakaruose. Maskva papirkusi vedančiuosius Vakarų politikus ir šie daro tai ką liepia V. Putinas.
Toks aiškinimas nėra iš piršto laužtas. Ilgamečio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio darbas Rusijos energetikos milžinėje „Rosneft“ ar buvusio Prancūzijos ministro pirmininko Francoi Fillono buvimas Rusijos naftos chemijos milžinės „Sibur“ direktorių valdybos nariu yra akivaizdūs to įrodymai.
Kita vertus, korupcinis aiškinimas nėra visą apimantis ir viską paaiškinantis. Ne visi Vakarų Europos politikai sėdi Kremliaus kišenėje. Tarkim, ta pati Prancūzija. Nepaisant E. Macrono pasamprotavimų apie Rusijos nežeminimą, Paryžius Ukrainai perdavė itin modernių savaeigių haubicų CAESAR.
Taikos bet kokia kaina siekį iš dalies gali paaiškinti Vakarų pasaulyje įsitvirtinęs, viską persmelkiantis neoliberalus mąstymas. Kaip ekonominės minties mokykla, neoliberalizmas gimė praėjusio amžiaus antroje pusėje. XX amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose neoliberalizmo idėjos ėmė dominuoti ekonominių klausimų sprendime.
Neatsitiktinai net trylika žymiausios Čikagos neoliberalios ekonomikos mokyklos minties atstovų yra gavę A. Nobelio ekonomikos premijas. Neoliberalizmo idėja yra ganėtinai paprasta. Bet kokia ekonominė veikla turi būti pelninga. Kas neneša pelno, to reikia atsikratyti.
Ilgainiui ši mantra perėjo į valstybės valdymo, politikos ir kitas gyvenimo sritis. Viskas turi būti optimizuota. Švietimas, sveikatos apsauga, krašto gynyba ir t. t. Neoliberalizmas jau kokius gerus 40 metų yra bene svarbiausias Vakarų ekonominės ir socialinės minties pagrindas.
Karas – tai mirtys, žmonių likimų luošinimas ir materialaus turto griovimas. Ekonomiškai karas nenaudingas. Vakarų neoliberalioje atmosferoje treniruoti politikai automatiškai kalba apie karo sustabdymą ir taiką bet kokia kaina. Juk karas nepelninga veikla, o kas nepelninga, tas turi būti pašalinta.
Priešingai, prekyba – tai vertės didinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Vadinasi, prekyba yra gėris, nepaisant to, kad prekiaujama su „velniu“. Italų, prancūzų ir kitų vakariečių spaudimas Ukrainai sudaryti taiką su Kremliumi yra natūrali neoliberalios filosofijos tąsa.
Didžiausia problema yra ta, kad neoliberalizme pasimeta vertybinių ir ilgalaikių tikslų siekimo reikalingumas ir prasmingumas. Visuomet nugali trumpalaikis požiūris. Vieninteliu teisingu atskaitos matu laikomas pelningumas.
Jei neoliberalizmas būtų dominavęs Antrojo pasaulinio karo metu, tikėtina, jog Didžioji Britanija 1940 metais su nacistine Vokietija būtų pasirašiusi taikos sutartį. Kariauti juk neapsimoka, geriau prekiauti.
Neoliberalizmas turėjo didelę įtaką ir Vakarų šalių požiūriui į gynybą. Po Sovietų Sąjungos griūties ir komunistinės Kinijos atsivėrimo pasauliui, kariuomenės buvimas tapo mažai racionalus klausimas. Kam kariuomenė, jei karo nebus?
Kariuomenė pinigus ėda. Šalys gyvena taikoje. Vadinasi, kariuomenė nenaudinga.
Neoliberalias mintis propaguojantys politikai siūlė atsisakyti šauktinių kariuomenės. Mažinti finansavimą krašto gynybai. Nes taip racionalu ir teisinga. Absoliuti dauguma NATO šalių narių, vadovaujantis neoliberalizmo idėjomis, 20 metų išėjo į ilgalaikes gynybos sektoriaus nepakankamo finansavimo atostogas.
Pirmas rimtas skambutis Vakarų europiečiams turėjo nuskambėti 2011 metais. Šiaurės Afrikoje esančioje Libijoje prieš ilgametį diktatorių Muamarą Kadafį sukilo žmonės. Ugnies galios pranašumą turėjo diktatorius, kuris naudodamas artileriją ėmė žudyti sukilėlius.
Į konfliktą įsikišo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Norėdamos padėti prastai ginkluotiems sukilėliams, Paryžius ir Londonas ėmė naudoti karinę aviaciją prieš M. Kadafio pajėgas. Po mėnesio abi šalys pritrūko aviacinių bombų.
Neoliberali idėja sakė – neverta gaminti to, ko nereikia, tad britai ir prancūzai negamino. Išėjo, kad prancūzai su britais įsivėlė į konfliktą Libijoje. Pradėjo bombarduoti, bet jiems pasibaigė amunicija, o M. Kadafis vis dar buvo valdžioje.
Padėtį skubiai teko gelbėti amerikiečiams, kurie neoliberalizmo idėjų į gynybos sektorių neperkėlė. Amerikiečiai skolino prancūzams ir britams turimas aviacines bombas, kad pastarieji galėtų tęsti misiją.
Neoliberalizmo įgyvendinimas jaučiasi ir karinės paramos Ukrainoje atveju. Iš esmės Vakarų europiečiai negali rimtai paremti Kijevo, nes dauguma neturi pakankamai amunicijos paremti. Yra neįgalūs.
Tarkim, Prancūzija ir jų savaeigės haubicos CAESAR. Tai geras ir modernus ginklas. Lietuva žada ateityje įsigyti šių haubicų. Vis dėlto, sudėjus visas pasaulyje turimas CAESAR atsargas, šių haubicų skaičius sunkiai viršytų 200 vienetų.
Norint pereiti į kontrpuolimą, šiandien ukrainiečiams reikia daug vakarietiškos sunkiosios ginkluotės. Karinių ekspertų vertinimu, ukrainiečiams reikėtų apie 300 – 350 salvinės artilerijos sistemos vienetų ir 400 – 450 haubicų.
Praktiškai visos CAESAR haubicos turėtų būti perduotos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Be savų haubicų, Paryžius kažkokiu būdu turėtų įtikinti Indoneziją, Libaną, Tailandą ir Saudo Arabiją perduoti sunkiąją ginkluotę Kijevui.
Šios šalys už haubicas prancūzams sumokėjo, o dabar reikia jas perduoti. Mažai tikėtina, kad taip galėtų įvykti. Reikalą komplikuoja ir tas faktas, kad 200 modernių CAESAR haubicų pereiti į kontrpuolimą nepakaktų.
Reikia daugiau, o daugiau – nėra.
Žvelgiant eilinio amerikiečio akimis, atrodytų būtų galima įsiklausyti į H. Kissingerio mintis, apie teritorines Ukrainos nuolaidas Rusijai dėl taikos. Kita vertus, būtent H. Kissingeris yra komunistinės Kinijos atsivėrimo pasauliui architektas.
Jo dėka atsilikusi Kinija suartėjo su JAV. Amerikiečiai perdavė kapitalą, technologijas ir valdymo metodus kinams. Neoliberalizmas tokią politiką sveikino, nes tai teisinga ir pelninga.
Gal tai ir padėjo greičiau sužlugdyti Sovietų Sąjungą, bet tuo pat metu H. Kissingerio prastumtas suartėjimas su Kinija lėmė, kad Vašingtonas užsiaugino kinų drakoną. Drakoną, kuris šiandien taikosi sunaikinti pačią Ameriką.
Kartą paklausę H. Kissingerio, vieną brangią klaidą amerikiečiai jau padarė. Iš Vašingtono sklindantys teiginiai, kad dabartinis amerikiečių tikslas – padėtį Ukrainai tiek, kad Kijevas sulaužytų Rusijos karinę mašiną, rodo, kad antrą kartą klausytis H. Kissingerio – neketinama.