Praėjusią savaitę atsitiko net du tokie „tektoninio lūžio“ reikšmės įvykiai. Akivaizdžiausias – Konstitucinio Teismo sprendimas nenagrinėti galimybių paso teisėtumo. Teismas pasivadovavo paprasta logika, jei galima nedirbti, tuomet reikia tokia proga pasinaudoti.
Anot Konstitucinio Teismo, Vyriausybė atšaukė galimybių paso naudojimą, tad nebeliko ir prasmės klausimą spręsti. Galia. Vietoj to, kad teismas būtų padėjęs galutinį teisinį tašką ginče teisėti ar ne buvo Vyriausybės veiksmai taikant galimybių pasą ir taip „uždaręs“ klausimą. Procesą tik dar labiau pratęs.
Vyriausybė nurodė, kad galimybių pasas nėra panaikintas, o tik sustabdytas. Esant būtinybei galimybių pasas gali vėl sugrįžti. Net jei to ir neatsitiks, dėl to, kad galimybių paso reikalas teisiškai neužbaigtas, politinės diskusijos nenutils. Priešingai – aistros dėl galimybių paso ir toliau kunkuliuos.
Panašu, kad Konstitucinio Teismo neveikimo dėka, Vyriausybės simpatikai ir oponentai šiuo klausimu karštai ginčysis dar ilgai. Tai truks ne tik iki artimiausių savivaldos tarybų rinkimų kitais metais, bet ir iki pat 2024 metais vyksiančių Seimo rinkimų.
Kitas viešojoje erdvėje mažiau pastebėtas, bet nemažiau reikšmingesnis įvykis – didžiausioje chemijos pramonės įmonėje Lietuvoje – Achema, prasidėjęs neterminuotas streikas. Pirminiais duomenimis, streikuoti turėjo apie 600 darbuotojų, o tai pusė Achemos darbuotojų. Remiantis kita informacija, streikuojančių darbuotojų skaičius nuo 130 žmonių, buvusių pirmąją streiko dieną, sumažėjo iki 98 darbuotojų.
Sumažėjimą lėmė tai, kad bendrovė ėmėsi rimtų finansinių skatinimo priemonių, kad darbuotojai neprisidėtų prie streiko.
Vienaip ar kitaip, Lietuvos mastais streiką išskirtiniu daro vien tas faktas, jog tai pirmas atvejis šalyje, kai streikuoja privačios bendrovės darbuotojai. Ugniagesiai, gelbėtojai ar mokytojai jau ankščiau yra streikavę. Kita vertus, jiems atlyginimai mokami iš viešųjų finansų. Kitaip sakant jų darbdavys yra arba valstybė, arba savivaldybė.
Achemoje streikuoja privačios bendrovės darbuotojai. Streikas – ne tik drąsos reikalaujantis veiksmas. Streikuotojai suvokia, kad tol kol vyks streikas jie patirs finansinius nuostolius. Nebus mokamas atlyginimas. Darbdavys į streikuojančius žiūrės kaip į bendrovei nelojalius asmenis.
Ilgą laiką Lietuvoje viešai kalbėta, kad bendrai kovoti už savo darbo teisės – ne lietuvio charakteriui. Dėl geresnių darbo sąlygų lietuvis eis pas darbdavį asmeniškai tartis, tikėdamasis, kad sau išsiderės geresnes sąlygas. Kitų interesai – ne jo reikalas. Jei susitarti nepavykdavo, tuomet darbuotojas rinkdavosi emigracijos iš šalies kelią.
Kolektyviškumo jausmo ir praktikos veikti bendrai nebuvimas – darbuotojus prieš darbdavį a priori pastatydavo į silpnesnę derybinę padėtį. Drąsesni kovotojai už geresnes darbo sąlygas privačiose bendrovėse būdavo „išspaudžiami“. Kiti palaužiami. Darbdavys triumfuodavo.
Tai, kad dabar privačioje bendrovėje susikooperavo paprasti darbuotojai, rodo, kad laikai keičiasi iš esmės. Ilgus metus šalyje buvęs vergiškas susitaikymas – nyksta. Suvokta, kad vienas lauke ne karys. Norint pasiekti geresnių darbo sąlygų reikia veikti išvien su kitais darbuotojais.
Pagrindinis streikuotojų reikalavimas, kad Achemos vadovai pasirašytų kolektyvinę sutartį. Sutartį, kurioje būtų teisiškai numatyta darbo apmokėjimo sistema ir kuri galiotų dvejus metus. Tai nepajudinama streikuotojų sąlyga. Dėl kitko darbuotojai pasiruošę tartis.
Įdomi bendrovės vadovų pozicija dėl kolektyvinės sutarties. Anot vadovo, kolektyvinė sutartis išpūstas reikalas. Ji jokių papildomų garantijų ar naudų neduoda.
Labai gerai. Jei tai, kaip sako Achemos valdžia, yra bereikšmis popieriukas, tuomet pasirašyti kolektyvinę sutartį nebus jokių kliūčių? Jei pasirašyti nenorima, vadinasi, tas dokumentas nėra jau toks bereikšmis.
Tai, kad kolektyvinė sutartis yra ne šiaip sau popieriukas, netiesiogiai patvirtino ir Achemos valdybos pirmininkė Lyda Lubienė. Anot jos, bendrovės nėra įpareigotos sudaryti kolektyvines sutartis. O iš šiuo metu Lietuvoje veikiančių apie 80 tūkstančių įmonių kolektyvines sutartis turi tik apie 400 bendrovių, arba apie 1 proc. visų įmonių.
Be to, valdybos pirmininkė L. Lubienė dėl nepasirašytos kolektyvinės sutarties Achemoje visą kaltę suvertė įmonės profsąjungai. L. Lubienės teigimu, bendrovėje veikianti profsąjunga nukreipta prieš įmonės tikslus, reikalauja išskirtinių sąlygų savo nariams ir apskritai užsiima destrukcija.
Toks vienpusis įvykių bendrovėje ir joje veikiančios profesinės sąjungos vertinimas neturėtų stebinti. Daugeliu atvejų, pagrindinės Achemos grupės akcininkės interesai nesutampa su ten dirbančiais. Jei liūtas galėtų kalbėti žmonių kalba, turbūt nesistebėtumėme, kad jis viešai pasisakytų prieš vegetarizmą. Tad ir dabar kelti antakius dėl L. Lubienės pasisakymų – nederėtų.
Užgniaužę kvapą į įvykius Jonavos rajone žiūri tiek kitų privačių bendrovių darbuotojai, tiek kitų įmonių savininkai. Jei streikuotojams pavyks, tuomet tai gali būti aiškus signalas kitų privačių bendrovių darbuotojams, kad tik veikiant kartu galima pagerinti turimas darbo sąlygas. Tai gali paskatinti žmonių stojimą į profesines sąjungas.
Kaip žinia šiandien absoliučioje daugumoje privačių įmonių darbuotojų teises ginančių profesinių sąjungų nėra. Jų nėra ne dėl to, kad kitur viskas gerai ir gražu. Nėra, nes dedamos rimtos administracijos pastangos, kad kolektyvinius darbuotojų interesus ginantys junginiai neatsirastų.
Kitų įmonių savininkai ir vadovai į situaciją Achemoje žiūri vedami priešingų interesų. Didelio siurprizo nebūtų, jei artimiausiu metu darbuotojų ir darbdavių interesus koordinuoti turinčioje trišalėje taryboje atsirastų pasiūlymas sugriežtinti ir taip sunkai įgyvendinamas streikavimo sąlygas Lietuvoje.
Kiek laiko vyks streikas Achemoje – nežinia. Žiūrint iš galios pozicijų – streikuojančių darbuotojų materialiniai resursai streikuoti ilgai nėra tokie dideli, kaip bendrovės vadovų. Paklauskime savęs, kiek laiko galėtumėme gyventi be darbo užmokesčio?
Kita vertus, bendrovės savininkų praradimai dėl stojančios gamybos skaičiuojami šimtais tūkstančių. Darbdavys gali būti užsispyręs ir turėti didelius materialinius resursus, bet kiekvieną dieną matant, kaip streikas atneša milžiniškus nuostolius, nuomonę gali pakeisti.
Galime turėti įvairias nuomones dėl streiko. Tačiau pagarbos ir susižavėjimo streikuojantys Achemos darbuotojai tikrai yra nusipelnę. Iš esmės jų drąsa ir pasiryžimas kuria naujus darbo santykius Lietuvoje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.