Pareiškiama: dabartinis miesto meras nepateisina gyventojų vilčių. Visi tai mato. Būsimuose rinkimuose savivaldos galva neturi jokių šansų būti perrinktas. Pasikartosiu, jokių šansų!
Vadinasi, savivaldos rinkimuose bus keliamas naujas kandidatas į merus, geresnis nei dabar esamas.
Ką matome likus šešiems mėnesiams iki savivaldos rinkimų?
Drąsa išnyksta, tikėjimas neišvengiama pergale išgaruoja, tad kandidatais į miestų ir rajonų merus partijos ima kelti antro ešelono karius. Keliami tie, kurių pralaimėjimas esamam merui nebūtų toks skaudus, kaip partinio elito atveju.
Be to, mažiau plačiajai visuomenei žinomo partiečio nesukovojimas mero rinkimuose bus lengvai paaiškinamas nepakankamu jo populiarumu ir garsumu tarp gyventojų. Suprask, kandidatas buvo geras, idėjos šaunios, bet dabartinis meras labiau žinomas, todėl ir nugalėjo.
Nuo abstraktybių pereikime prie konkretikos.
Tarkim, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija į Klaipėdos merus kelia parlamentarą Audrių Petrošių.
Kaip seksis šiam kandidatui rinkimuose, sužinosime 2023 metų kovą. Dabar būtų labai smalsu sužinoti, kiek klaipėdiečių apskritai žino, kas toks yra Audrius Petrošius? Ne kiek už jį balsuos, o kiek jį žino?
Nuo 2011 metų uostamiesčiui vadovauja Vytautas Grubliauskas. Panašu, kad ir po 2023 metų savivaldos rinkimų meras nesikeis. Klaipėdiečių nuomone, V. Grubliauskas plius minus efektyviai valdo miestą, tad kitų partijų kandidatai mesti jam rimtą iššūkį neturi galimybių.
Valdančiojoje Tėvynės sąjungoje A. Petrošius yra antro, jei ne trečio ešelono karys ir jo pralaimėjimas mero rinkimuose konservatoriams nebus didelis nuostolis.
Įdomesnė kova galėjo susiklostyti Vilniuje.
Dvi kadencijas miestą valdęs Remigijus Šimašius nekels savo kandidatūros trečiajai. Tarsi ir susidaro vakuumas. Atsiranda galimybės pakovoti dėl sostinės mero posto.
Pradžioje TS-LKD Vilniaus mero rinkimuose turėjo kelis garsius kandidatus. Sostinės vadovo vietą pretendavo užimti partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, Seimo pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas ir Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas.
Intriga baigėsi neišsiplėtojusi. Visi TS-LKD pretendentai atsisakė kandidatuoti mero rinkimuose V. Benkunsko naudai. Pretendentas žada būti meru be cirkų.
Viskas kaip ir gražu, bet daugumai vilniečių V. Benkunskas yra visiškas no name'as. Rugsėjo pabaigoje Energetikos ir technikos muziejuje vykusiame renginyje M. Navickienė teigė, kad didžiausia V. Benkunsko problema – sunkiai žmonėms įsimenama kandidato pavardė.
Tai tik dalis tiesos. Visa tiesa yra ta, kad rinkėjai turi įsiminti ne tik Benkunsko pavardę, bet ir vardą, ir tai, kad būtent jis yra TS-LKD kandidatas į Vilniaus miesto merus.
Jei V. Benkunskas per rinkimų kampaniją nepadarys jokio „mirtino cirko triuko“, tai gerai pasirodyti mero rinkimuose jo galimybės yra labai menkos.
Panašu, kad TS-LKD nutarė, kad savivaldos rinkimus Vilniuje laimės Artūras Zuokas. Sostinę jis jau valdė ne kartą. Tą darė pakankamai sėkmingai. Vilniečiai jį žino.
Vadinasi, kitų kandidatų galimybės pasivaržyti dėl sostinės mero posto – ribotos. O jei taip, tuomet į merus kelti partijos elitą – beprasmiška.
Toks požiūris būdingas ne tik TS-LKD. Juo vadovaujasi ir Laisvės partija. Pastaroji pristatė keturis kandidatus į mero postą: Tomą Vytautą Raskevičių, Donaldą Meiželytę, Vincą Jurgutį ir Nerijų Vitkauską.
Jei pirmi du kandidatai plačiajai visuomenei daugiau ar mažiau žinomi, tai pasakyti, kas toks yra V. Jurgutis ar N. Vitkauskas, dauguma nesugebėtų. TS-LKD, Laisvės partija čia yra tik ryškūs tendencijos pavyzdžiai.
Pavyzdžiai besiformuojančios politinės tendencijos, kai pagrindinė kova baigėsi savivaldos rinkimams dar neįvykus.
Didžiosios politinės partijos netiki, kad gali mesti iššūkį ilgai dirbantiems merams. Jei seniau ši tendencija buvo būdingesnė mažų miestelių ir rajonų taryboms, tai pastaruoju metu ji pastebima ir Lietuvos didmiesčiuose.
Galime iki paraudonavimo kritikuoti Kauno miesto merą Visvaldą Matijošaitį, Klaipėdos miesto vadovą V. Grubliauską, Alytaus miesto merą Nerijų Cesiulį ar dar kažkurį.
Daugumos savivaldybių gyventojų nuomone, merai miestą tvarko pakankamai efektyviai. Šiukšlės išvežamos laiku, gatvių duobės užlopomos, žolė nupjaunama, sniegas nuvalomas. Viskas kaip ir gerai.
Partijų pretendentams į merus sunku pasiūlyti savivaldybės gyventojams kažką tokio, kad pastarieji persimestų į jų pusę. Taigi partijos į savivaldos rinkimus ima žiūrėti pro pirštus.
Tose vietose, kur tikimasi pergalės, keliami rimčiausi kandidatai. Visur kitur – tie, ko negaila.
Lietuvos politinėje istorijoje nebuvo atvejo, kai šalį kelias kadencijas paeiliui valdytų ta pati partija ar partijų koalicija. Po ketverių metų kadencijos valdžios švytuoklė įprastai pakrypsta į kitą pusę. Į valdžią ateina naujos politinės jėgos.
Panašu, kad miestų ir rajonų savivaldybių merai formuoja naują ir ilgalaikę nepakeičiamumo tendenciją. Dviejų ar daugiau kadencijų skaičius tampa nebe riba.