Karinis šių raketinių antpuolių efektas – minimalus. Kaina per didelė – rezultatas per mažas. Karo eigos tai niekaip nepaveiks.
Gautas priešingas efektas, nei Kremlius norėjo. Vakarai tik nutarė dar labiau padidinti karinę paramą Kijivui. Prie Ukrainos jau turėtų šešiolikos HIMARS raketinių artilerijos sistemų JAV pridėjo dar keturias.
Be to, prie karo lauke gerai užsirekomendavusių HIMARS raketinių artilerijos sistemų galima pridėti ir dešimt modernių daugkartinio raketų paleidimo sistemų M270 MRLS. Abi šios sistemos naudoja tuos pačius raketų paleidimo įrenginius ir raketas.
Ant vikšrinės platformos važiuojanti raketinė artilerijos sistema, skirtingai nuo HIMARS, turi dvigubai daugiau raketų paleidimo įrenginių. M270 MRLS turi dvylika raketų paleidimo įrenginių, kai HIMARS – šešis.
Karo ekspertai ir analitikai mano, kad JAV dispozicijoje iš pagamintų 55 tūkst. HIMARS ir M270 MRLS naudojamų raketų M31 ir M30 dabar liko apie 25–30 tūkst. Jei JAV, kaip ir prieštankinių raketų Javelin ir priešlėktuvinių raketų Stinger atveju, į Ukrainą atsiųstų trečdalį turimų atsargų, tai Kijivą pasiektų 8–10 tūkst. raketų.
Skaičius pakankamas, kad sulaužytų ir taip vos bekvėpuojančią Rusijos okupacinę kariuomenę.
Po Maskvos įvykdytų teroristinių raketų smūgių Vakarai prabilo apie planus sukurti integruotą Ukrainos oro gynybos sistemą. Siekiama į bendrą stebėjimo ir valdymo sistemą sujungti trumpo, vidutinio ir ilgojo nuotolio oro gynybos sistemas.
Tikslui pasiekti Vokietija perdavė modernią oro gynybos sistemą IRIS-T. Vašingtonas įsipareigojo kaip galima greičiau perduoti modernias vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas NASAMS. Dvi NASAMS sistemos Ukrainą turi pasiekti artimiausiu metu, dar šešios – kiek vėliau.
Londonas pranešė, kad 10 tūkst. ukrainiečių karių baigė karinio parengimo kursus Jungtinėje Karalystėje ir artimiausiu metu grįš į karą Ukrainoje. ES pareiškė, kad pasiektas susitarimas iki 15 tūkst. didinti Ukrainos karių apmokymą keliose valstybėse narėse.
Taip Ukrainos ginkluotosios pajėgos bus papildytos šviežiais, pailsėjusias ir gerai parengtais kariais. Kai tuo tarpu Rusijoje vykstančios mobilizacijos rezultatas – į karą siunčiami prieš dešimtmečius tarnavę vyrai, seniai praradę karinius įgūdžius ir menkai motyvuoti.
Ilgą laiką karuose Rusiją gelbėdavo du dalykai. Pirmiausia – tai ilga ir šalta žiema. Kitų kraštų kariuomenėms sunku būdavo aprūpinti savo kariškius šiltais drabužiais, avalyne, miegmaišiais ir kita ekipuote. Šaltis būdavo palankus Maskvai.
Kitas privalumas – milžiniškas artilerijos ugnies galios pranašumas. Rusijos armija priešą padengdavo milžiniška ir retai pertraukiama artilerijos ugnies galia. Ugnies volas akmens ant akmens nepalikdavo.
Abu šie privalumai šiame kare nebus jokie faktoriai. Kanada pažadėjo, kad suteiks Ukrainai pusę milijono karinių šiltų drabužių vienetų. Didžioji Kanados teritorija yra labai šaltose, Sibiro sąlygas atitinkančiose, klimato zonos juostose.
Ukrainiečius pasieks drabužiai, avalynė, kurią dėvėdamas karys nesušals lauke esant −30 ir daugiau laipsnių šalčio. Jei ką, tai Ukrainoje žiemos ne tokios atšiaurios, kaip Kanadoje.
Šiandienines Ukrainos karines pajėgas sudaro 700 tūkst., karių. Vadinasi, Kanada aprengs didžiąją dalį. Teliks padengti 200 tūkst. deficitą, kas nėra taip jau sunkiai padaroma.
Rusijai – priešingai – sunku su logistika ir aprūpinimu. Tai jos Achilo kulnas. Kariniuose sandėliuose buvusios atsargos išvogtos. Krintanti lauko temperatūra bus į naudą savo kraštą vaduojantiems ukrainiečiams ir didelė problema – okupantams.
O kas dėl mordoro artilerijos volo, tai rudenį jis „nugaišo“. Vykstant intensyviems karo veiksmams, visų tipų Rusijos artilerijos sviedinių sunaudojimas per dieną pasiekdavo 40–60 tūkst. šūvių. Santykinės „ramybės“ laikotarpiu artilerinės ugnies intensyvumas krisdavo iki 24 tūkst. šūvių per dieną.
Per pirmąjį karo Ukrainoje pusmetį Rusija išnaudojo per 7 mln. įvairaus kalibro sviedinių, kai šalies karo pramonė per metus gali pagaminti 1,14 mln. Didesniam skaičiui rusų pramonė – nepasirengusi.
Matematika paprasta: rusų artilerijos ugnies intensyvumas artimiausiu metu stipriai kris. Nebus artilerinio ugnies volo, nebus ir galimybės skverbtis gilyn į Ukrainos teritorijos gilumą. Dar daugiau, artilerijos galios nebepakaks stabdyti Ukrainos kariuomenės kontrpuolimą. Ką iš esmės matome pastaruoju metu mūšio lauke.
Be to, artilerijos pabūklų vamzdžiai, priklausomai nuo kalibro, sviedinio tipo, šaudymo nuotolio ir intensyvumo, turi iki 2000–3000 šūvių tarnavimo limitą. Tankų pabūklai susidėvi dar greičiau. Rusų tankas gali šaudyti fugasiniais arba šarvamušiais sviediniais. Maksimalus skaičius – 210 šarvamušių šūvių. Fugasinių ir kumuliacinių sviedinių – 840 šūvių. Peržengus šią ribą, vamzdžius reikia keisti.
Ir vėl – Rusijos karo pramonė nėra pasirengusi greitai ir efektyviai pakeisti pabūklų vamzdžius.
Pagrindinių Rusijos tankų T-72 ir T-80 įvairių modifikacijų variklio resursas yra ne didesnis kaip 1000 darbo valandų. Po to jiems reikia profilaktinio remonto ir aptarnavimo. Daliai reikia pakeisti variklius. To padaryti neįmanoma, nes naudojamos importuojamos detales, kurių dėl sankcijų dabar nėra.
Tankai, pėstininkų kovos mašinos ir šarvuočiai dažniausiai net karo metu stovi su išjungtais varikliais. Tačiau, jei dirba bent 2–3 valandas per dieną, nuo karo pradžios bendras darbo valandų skaičius jau siekia 370–560. Vadinasi, 2022 metų pabaigoje bus pasiektas eksploatavimo limitas.
Vakarų karo ekspertai teigia, kad nebūtų jokio siurprizo, jei Ukraina artimiausiu metų atsikovotų vienintelį karo metu prarastą regiono centrą – Chersono miestą. Rusija šio karo laimėti nebegali.
Tai aišku bent kiek protaujantiems generolams. Deja, Rusijos generolai ir saugumo tarnybų atstovai nedrįsta aiškiai pasakyti Vladimirui Putinui – karas pralaimėtas. Bijoma pasakyti nukvakusiam bunkeriniam vadui, kad vienintelis teisingas kelias – pasitraukti iš Ukrainos.
Jei Vakarai Ukrainai suteiktų karinę aviaciją, tai Rusijos armijos buvimas Ukrainoje būtų tik kelių savaičių klausimas. Kita vertus, kyla klausimas, o kas bus Rusijoje, kai ji praloš šį karą?
Teiginys, kad karo pralošimas V. Putinui tolygus valdžios netekimui, nėra visiškai teisingas. Geriausiai tai žino JAV.
Kažkada, 1991-aisiais, JAV vadovaujamos koalicinės pajėgos greitai sutriuškino Irako diktatoriaus Sadamo Huseino kariuomenę ir išvijo ją iš okupuoto Kuveito. Tuometinė JAV politinė vadovybė tuo apsiribojo. Galvota, kad karo pralošimas S. Husseinui bus mirties nuosprendis.
Taip neįvyko. Diktatorius dar daugiau nei dešimtmetį išlaikė valdžią Irake ir 2003 metais JAV teko dar kartą įsikišti ir galutinai pašalinti jį nuo valdžios.
Tad Rusijos pralošimas kare nereiškia automatinio V. Putino valdžios pasibaigimo. Rusijoje išlieka jam lojali vidaus kariuomenė, policija, kitos jėgos struktūros. Be to, V. Putino pasitraukimas nereiškia putinizmo pabaigos.
Panašu, kad JAV ir kolektyviniai Vakarai siekia ne tik, kad Rusijos armija būtų įveikta Ukrainoje, bet ir šio įvykio pasekmės būtų pakankami reikšmingos, kad Maskvoje pasikeistų politinis režimas. Siekiama ne trumpalaikės pergalės, bet tvaraus ir ilgalaikio laimėjimo.
O tam labiausiai pasitarnauja laikas. Kuo ilgiau tęsis Rusijos armijos agonija Ukrainoje, tuo labiau ultra Z patriotai nirš ir erzinsis, kodėl antra pagal pajėgumą armija nenugali Ukrainos. Generolai pyks ant V. Putino, kad šis gyvena fantazijų pasaulyje ir nepriima sunkaus, bet teisingo sprendimo baigti karinę avantiūrą.
Oligarchai ir verslininkai pyks, kad karas ėda jų finansinių aktyvų vertę ir nematyti išeities iš šios situacijos. Galiausiai eiliniai žmonės pajus ne tik augančių kainų ir krintančios ekonominės gerovės poveikį, bet ir pajus visus mobilizacijos skausmus.
Į namus grįžtantys cinkuoti karstai ar suluošinti vyrai bus skaudi realybės pamoka eiliniams rusams iš naujo įvertinti savo požiūrį į karą, į Ukrainą ir į V. Putiną.
Susidarys situacija, kai nepamainomasis V. Putinas nebeįtiks niekam. Visi norės juo atsikratyti. Šis noras turi subręsti. Tam reikia laiko.