Vilniuje yra jų bendraamžis, kuris vis dar embriono stadijoje. Tai 1987 metais pradėtas ir niekaip nepabaigiamas Nacionalinis futbolo stadionas Šeškinėje. 2022 metų pabaigoje eilinį kartą startavo stadiono statybos. Žadėta, kad jos baigsis iki 2025-ųjų balandžio.
Numatyta pastatyti treniruočių aikštyną, sporto muziejų, kultūros ir ugdymo centrą, biblioteką ir darželį. Panašu, jog iki kitų metų pavasario stadiono pastatyti vėl nepavyks.
Stadionas seniai tapo lietuviškomis amžiaus statybomis. Keičiasi sostinės merai, keičiasi šalies Vyriausybės, bet stadiono statybos taip ir lieka pradinėje stadijoje. Panašu, kad ne statybininkus, bet jau egzorcistą reikia kviesti į pagalbą.
Daugiau kaip trys dešimtmečiai praėjo nuo stadiono vietos parinkimo. Per tą laiką Vilnius stipriai pasikeitė. Išsiplėtė gyvenamieji rajonai. Atsirado naujų kvartalų. Tačiau Nacionalinio stadiono vieta išliko ta pati – šalia prekybos centro „Akropolis“.
Ukmergės gatve iš Šeškinės, Fabijoniškių, Pašilaičių ir Tarandės rytais žmonės vyksta į darbą kairiajame Neries krante. Ukmergės gatve jungiasi su Geležinio Vilko gatve ir automobilių kamščius didina žmonės, vykstantys iš Baltupių, Jeruzalės, Santariškių, Bajorų ir Balsių.
Galiausiai srautas nukreipiamas per labiausiai Vilniuje apkrautą Geležinio Vilko tiltą. Pastačius šioje vietoje dar vieną traukos objektą, išaugs transporto spūstys. Elementarus sprendimas galėjo būti parinkti kitą, atokesnę nuo centro vietą.
Deja, sprendimų priėmėjai užsiciklinę ties Šeškine.
Dar 2008 metais į objektą investuota 33,6 mln. eurų, bet dėl finansavimo trūkumo statybos darbai nutrūko. Dabar turime rezultatą, kai nutariama atnaujinti stadiono statybas Šeškinėje, bet prieš tai reikia iš naujo išvalyti statybų vietą, nugriauti pradėtas, bet taip ir nepabaigtas kolonas, atlikti kitus darbus. Vienu žodžiu, viską pradėti kone iš naujo.
Permąstyti projekto eigą verčia ir koncesininkas. 2021 metų spalį Vilniaus miesto savivaldybė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir investicinis fondas „BaltCap Infrastructure Fund“ pasirašė 160 mln. eurų vertės koncesijos sutartį. Koncesijos sutartis numato, kad privatus investuotojas nuosavu ir skolintu kapitalu finansuos projektavimo, teritorijos parengimo, statybos ir kitus darbus.
Savivaldybė pagal sutartį įsipareigojo skirti apie 100 mln. eurų, valstybė – 53,4 mln. eurų. Pirmasis mokėjimas privatininkui turėjo būti atliktas tik po galutinio visų objektų pastatymo ir priėmimo. Kitaip sakant, tik tuomet, kai stadionas pradės veikti.
Praėjusių metų gruodį koncesininkas „BaltCap“ pristabdė darbus ir pradėjo derybas su savivaldybe ir ministerija dėl statybos kainų indeksavimo. Minimos menamos force majeure sąlygos. Buvo „Covid-19“ pandemija, buvo karas Ukrainoje, tad statybos darbų ir medžiagų kainos reikšmingai išaugo.
Realiai visa tai buvo tuomet, kuomet „BaltCap“ pasirašinėjo sutartį. Stadiono statybos sustabdytos, nes statytojas pritrūko lėšų. Reikia naujos banko paskolos. Tad „BaltCap“ kreipėsi į savivaldybę ir ministeriją su prašymu peržiūrėti viso projekto kainą. Didžiausia mįslė – kiek norima projektą branginti.
Projektas pradėtas karo Ukrainoje fone, medžiagų brangimo pikas taip pat seniai praėjęs. Kodėl reikia didinti projekto kainą – neaišku. Panašu, kad „BaltCap“ mažėjantį įmonės pelningumą nutarė kompensuoti giliau įlįsdama į vilniečių kišenes.
Eiliniai sostinės gyventojai šioje istorijoje nieko nesprendžia. Koncesininkui reikia įtikinti tik merą Valdą Benkunską ir daugumą Vilniaus miesto savivaldybėje turinčių konservatorių tarybą, kad projektą reikia pabranginti.
Tai nebus labai sudėtinga, kai meras V. Benkunskas yra Nacionalinio stadiono įrengimo krikštatėvis. „BaltCap“ pateikti pseudo argumentai apie kovidą ir karą Vilniaus valdžiai gali pasirodyti labai įtikinami. Tad bus pritarta kelti daugiafunkcio sporto komplekso kainą.
Pagrindinis klausimas, kurį reikėtų užduoti, kam apskritai Vilniuje reikalingas Nacionalinis futbolo stadionas? Juk yra visai neblogas stadionas Kaune. Futbolo rinktinės gali žaisti tenai.
Be to, šalies futbolo lygis – žemas. Naujo stadiono pastatymas šio lygio niekaip nepakels. Prasmingiau būtų Vilniuje pastatyti keletą dengtų futbolo aikštynų vaikų ir jaunimo futbolo treniruotėms. Juo labiau, kad jų ypač trūksta. Su šia problema susiduriama žiemą, kai negalima sportuoti lauke.
2020 metais Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, atidarytas rekonstruotas dengtas pripučiamas futbolo maniežas. Pilaitės futbolo maniežo rekonstrukcija kainavo 2,25 mln. eurų. Už Nacionalinio stadiono kainą sostinėje būtų galima įrengti per 60 panašių aikštynų.
Bet to nebus daroma, nes jauno futbolininko parengimo ciklas visiškai nesutampa su mero rinkimų ciklu. Jauną futbolininką parengti gali užtrukti ilgiau nei dešimt metų. Rezultatai pasimato negreitai.
Be to, nėra jokių garantijų, kad iš futbolą lankančių vaikų užaugs geri sportininkai, kurie varžysis aukščiausiame lygyje.
Meras nenori laukti ateities šviesių rezultatų. Kol sulauksi, gali būti seniai ne meras, o rinkimų kampanijos metu reikia kažkuo suvilioti rinkėjus. Didelis stadionas – pats tas.
Važiuoti į Kauną taip pat ne variantas. Už stadiono rekonstrukciją bus giriamas meras Visvaldas, o reikia, kad liaupsintų merą Valdą.
Rinkimų ciklai ir politinė logika diktuoja: Nacionalinį stadioną reikia statyti bet kokiomis aplinkybėmis. Nesvarbu, kad vieta daugiau nei diskutuotina. Nesvarbu, kad stadionas per mažas, o kaina – gerokai per didelė.
Svarbu perkirpti raudoną stadiono atidarymo juostelę ir rinkėjams parodyti kadencijos rezultatą. Elitiniai, milijonines aferas prasukę, sukčiai teigia, kad geriausios aferos padaromus – naudojant svetimus pinigus.
Apgauni patiklius žmonės. Panaudoji jų pinigus, pralobsti, o žmonės lochų vietoje lieka. Vilniečių ir visų mūsų pinigai bus panaudoti Nacionalinio stadiono statybų lochotrone. Bendrovė gaus viršpelnį, meras pasipijarinimo objektą, eiliniai vilniečiai – apmokės sąskaitas. Svarbiausia – viskas teisėta.