Dėl barbariškos invazijos į Ukrainą rusų futbolo komandos pasaulio čempionate nėra. Kita vertus, noras didžiuotis valstybe nesvetimas ir Rusijos gyventojams. Bėda ta, kad Vladimiro Putino režimas pajungė propagandą ir pasididžiavimą valstybe susiejo ne su šalies žmonių ekonomine gerove, ne su mokslo, kultūros ar sporto laimėjimais, bet su karu.
Putinizmo propagandoje – karas, o ypač Antrasis pasaulinis karas, tapo centrine, visuomenę vienijančia ir pasididžiavimą auginančia tema. Karo siaubas, milžiniškos aukos nustumtos į paraštes.
Dėmesys telktas į karinę pergalę. Propaguota idėja, kad, kaip ir seneliai, taip šiandieniniai rusai lengvai gali pakartoti karo laimėjimą.
Antras propagandinis žingsnis – nesibaigiantys pasakojimai, kad V. Putinas sukūrė antrą pagal pajėgumą kariuomenę pasaulyje. Tokiu būdu eiliniams rusams propaganda skiepijo – šlovė pasiekiama kare, o Rusija turi pajėgumus tai šlovei lengvai pasiekti.
Vasario 24 d. idėja materializavosi – Rusija užpuolė Ukrainą.
Tiesa, skirtingai nuo propagandinių pasakojimų Kijevo per tris dienas užimti nepavyko. Dar daugiau, nuo rudens pergalės svarstyklės pakrypo besiginančių ukrainiečių naudai. Maskva priversta atsitraukinėti.
Kad galėtų išlaikyti tai, ką užėmė pirmais agresijos mėnesiais, Kremliui teko skelbti tarnavusių vyrų mobilizaciją.
Nuo propagandos apgirtusiems rusams susidūrus su nemalonia realybe teks žengti du žingsnius atgal. Pirmiausia pripažinti, kad kalbos apie antrą pagal pajėgumą kariuomenę tebuvo propagandinis blefas.
Kitas žingsnis – permąstyti idėją, ar tikrai teisingas kelias pasididžiavimą savo šalimi konstruoti aplink karinius laimėjimus.
Atsitokėjimas prasidėjo, bet kaip propagandai reikia daug laiko įskiepyti nuodingas idėjas, taip ir atsitokėjimas užtruks. Kritiškai karinės agresijos atžvilgiu nusiteikusių žmonių mastui pasiekti prireikės mėnesių ir metų. Deja, greitai veikiančių ir nuo propagandos blaivinančių vaistų nėra.
Skurde ir be ekonominių prošvaisčių gyvenusiems Rusijos piliečiams – menamų karinių pergalių propaganda buvo tarsi vienintelis šviesos spindulys tamsiame jų gyvenime. O tokių bėdžių buvo kone 40–50 milijonų. Jei ką, tai tiek pat gyventojų, kaip visoje Ispanijoje.
Taip, namą kūrenu malkomis. Taip, gerai apmokamo darbo nėra. Perspektyvos miglotos. Lauke spaudžiant minus 25, į tualetą turiu eiti į lauką, bet tai niekis. Užtai tėvynė Rusija didinga, galinti visiems per galvą tvoti.
Karas Ukrainoje parodė, kad tai – liguistos fantazijos, neturinčios nieko bendro su realybe. Atrodytų, nemalonūs faktai turėtų smegenis pastatyti į vietą, išvaikyti juose gyvenančius „tarakonus“.
Bėda ta, kad pripažinti, jog ištisus dešimtmečius gyvenai iliuzijoje ir nepagrįstai tikėjai Kremliaus valdovu, nėra malonu. Turi suabejoti ne tik V. Putino gebėjimais valdyti šalį, bet ir savo intelektualiniu lygmeniu.
Nebūtinai garsiai, bet sau viduje pasakyti, kad kvailai galvojai. Iš esmės pasakyti: buvau – kvailas. O tai nemalonu, tad renkamasi kiti dorojimosi su realybe keliai.
Pagrindinis jų – pripažinti, kad ne viskas taip jau gerai, bet pasiteisinti savo nereikšmingumu. Esu mažas žmogus. Nuo manęs, mano pozicijos niekas nepriklauso. Tad, kaip ir futbolo varžybose, palaikysiu savo komandą, kad ir kokia ji būtų.
Deja, čia ne futbolas, o karas!
Rusijoje atliekamos visuomenės nuomonės apklausos ir televizijos laidų reitingai rodo, kad nuo lapkričio pagrindinių propagandinių laidų žiūrimumas krito. Rusiški Goebbelsai – Solovjovas, Skabejava ir kiti – nebepatenka į populiariausių laidų dešimtukus.
Auditorija vis labiau televizijoje ieško pramogos. Galimybės nors ir virtualiai, bet bent kelias valandas pabėgti nuo pilkos realybės. Tokia tendencija tarsi ir geras ženklas.
Kuo greičiau bus nustota vartoti propaganda, tuo greičiau ateis suvokimas, kad būtina kažką daryti ir keisti.
Kita vertus, rusų auditorija, pasirinkdama pramogą, tarsi išeiną į vidinę emigraciją. Dorotis su skaudžia realybe nenori ir pasirenka pabėgimo taktiką. Vadinasi, greitu laiku laukti masinių protestų, nepaklusnumo valdžiai akcijų neverta.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad dauguma vadinamosios giluminės Rusijos gyventojų pasisako už taiką, bet nederėtų apsigauti. Šiandien jie pasisako už taiką, bet Maskvos sąlygomis. Sutiktų, kad būtų nutraukti kariniai veiksmai, bet tik tuomet, kai Ukraina priims Kremliaus padiktuotas sąlygas.
Taiką pasiekti Rusijai kapituliuojant – jiems nepriimtina. Prieš dvidešimt metų pradėti leisti propagandiniai nuodai vis dar veikia. Užtruks laiko, kol jų poveikis išblės.
Vadinamieji kolektyviniai Vakarai ir Lietuva turi suprasti, kad lūžis eilinių rusų galvose įvyks tik atėjus žinioms apie absoliutų „antros pagal pajėgumą armijos“ krachą fronte. Tai greičiau atsitiks, kai Ukrainos ginkluotos pajėgos gaus didesnės ugnies galios ginklų ir galutinai į miltus sumals okupantus.
Tad teks palaukti.